Draugė išvažiavo uždarbiauti vasarai, labai bijau ją prarasti

Klausimas: Sveiki, su mylimąją esame jau dvejus metus. Taip jau atsitiko, jog ji išvažiavo į užsienį uždarbiauti vasarai. Visgi tie mėnesiai man nėra trumpas laiko tarpas, kadangi aš labai prie jos prisirišau.

Esu tokio charakterio, jog labai greitai užsiplieskiu, dažniausiai tai įvyksta todėl, kad negaunu to, ko aš užsigeidžiu, bet tuo pačiu ir labai greitai atsileidžiu, nors mes esame labai skirtingi žmonės.

Prieš išvykimą turėdavome karts nuo karto barnių, visiškai nereikšmingų, o situacija dar labiau pablogėjo man sužinojus, kad ji visgi išvyks, niekaip su tuo nesusitaikiau, pradėjome bartis vis dažniau, dėl tų pačių nereikšmingų dalykų, galiu drąsiai teigti, kad tai buvo mano kaltė.

Susibarame vakare, o kitą dieną jau suprantu, kad tai tebuvo nereikšmingas dalykas, kurio aš neturėjau sureikšminti, dažniausiai mažas problemas paversdamas didelėmis. Ir viskas kartodavosi į savaitę bent porą kartų.

Šiomis dienomis bendravimas per atstumą atrodo beviltiškas, mūsų nuolatiniai barniai ją padarė daug šaltesne, ji jau nebesigaudo savo jausmuose man, nebejaučia jokio malonumo bendraudama su manimi, bet tuo pačiu nenori imtis jokių veiksmų, jog netektų gailėtis. Mano jausmai jai nė trupučio nepasikeitė, netgi perėjus per tokius barnius. Tiesiog ji yra tas žmogus, kurio man reikia ir reiks vėlesniame gyvenime, tikiu jog ji mano gyvenimo palydovė, kurią matau kaip savo žmoną, būsimų vaikų mamą, nors dar esu jaunas ir kvailas, bet tuo tikiu.

Nebežinau ką ir daryti, kad tik santykių nepabloginčiau dar labiau, bendraudamas visad stengiuosi kuo gražiau, bet viskas dažniausiai baigiasi barniu apie mūsų nevykusį bendravimą, nors šio žmogaus nė už ką neišbraukčiau iš savo gyvenimo, labai bijau ją prarasti. Galbūt aš reikalauju iš jos per daug?

O galbūt mums padėtų pailsėjimas vienam nuo kito ir reiktų suteikti jai laisvės apmąstymams, minčių susidėliojimui?
Eimantas (vardas pakeistas)

Atsakymas: Sveiki, Eimantai,

Neteko sutikti nei vienos poros, kur abu būtų laimingi, gyvendami tik pagal vieno iš partnerių norus. Jei vienas iš partnerių dominuoja ir vis reikalauja, kad būtų taip, kaip jis ar ji užsigeidė, antroji pusė ilgainiui irgi pradeda reikalauti, kad į jos norus būtų atsižvelgiama. Ir šis reikalavimas visai suprantamas bei pagrįstas, klausimas tik tas, kokiu būdu antroji pusė tuos savo norus išsako ar parodo, kiek partneris tai išgirsta ir pripažįsta bei kiek abiems pusėms pavyksta susitarti ir pasiekti, kai nei vieno iš jų norai per daug nenukentėtų.

Būnant su kitu žmogumi, jį mylint kartais sunkiausia suprasti ir priimti, kad jis nėra mano tęsinys, kad tai visiškai kitas žmogus, kurio poreikiai, norai, svajonės gali skirtis nuo manųjų (ir kartais gal net labiau nei nuo tiesiog eilinio praeivio gatvėje). Toks suvokimas ir skaudina, nes įsimylėję ieškome artumo, o čia, pasirodo, ir vėl „svetimas”, ir pažadina, primindamas, kad būnant dviese, reikia vienodai domėtis abiem – ir savimi, ir tuo kitu, su kuriuo noriu ir nusprendžiau būti. Dėl įpročio nuslysti į vieną iš kraštutinumų (domėtis arba savimi, arba kitu) nėra lengva girdėti ir save, ir kitą – taip ir gimsta tarpusavio konfliktai.

Eimantai, šiuo metu Jums padėtų asmeniškas ir detalus pokalbis apie tai, kas vyksta tarp Jūsų ir merginos, ir kuriose vietose atsiranda nesutarimų. Kalbėdamasis galėtumėte detaliau aptarti ir Jūsų keliamus klausimus, nes iš to, ką papasakojote, sunku pasakyt, ar reikalaujate iš merginos per daug, nes tai labai priklauso nuo to, ko tikitės iš jos ir kaip tai pasakote. Kaip ir klausimas, ar Jums reikėtų pailsėti vienam nuo kito – o ką Jums reikštų pailsėti? Nuo ko ilsėtumėtės? Ir ko tikėtumėtės iš tokio poilsio?

Esate nusiteikęs išsaugoti ir atkurti santykį, ką padaryti nebūtinai bus lengva ir (kad ir kaip nesmagu apie tai galvoti) kas nebūtinai įvyks net ir Jums įdėjus visas Jūsų pastangas. Todėl skatinu būti ne tik kantriam ir įsiklausančiam, bet ir susirasti patikimą žmogų, kuris galėtų Jus palaikyti ir išklausyti.

Psichologė Ugnė Kabelkaitė