Draugystės pradžioj vyras visą laiką norėjo mane bučiuoti, o dabar visiškai atšalęs!

0 (0)

Dail. Victoria Kirdiy

Klausimas: Nežinau, kaip išspręsti savo problemą, pas psichologą nueiti šiuo metu neturiu galimybės, todėl kreipiuosi į jus.
Draugystės pradžioj mano vyras buvo be galo švelnus, visą laiką norėjo mane bučiuoti, būti šale, apkabinti. Stebindavo mane glėbiais gėlių, dovanėlėmis ir pusryčiais į lovą.

Tada man buvo be galo sunkus laikotarpis, neįvertinau jo pastangų ir nuostabaus charakterio ( žinau kad visą laiką būdavo toks dėmesingas savo panelėms ir ne tik draugės pradžioje) kai bučiuodavo atstumdavau, nenorėjau apkabininų ir ištiso buvimo kartu, priekaištavau, kai klausdavo kur ir su kuo einu, pykdavau, kad dažnai skambindavo, su juo nesikalbėdavau, nieko nepasakodavau, norėjau tik laisvės sau.

Po truputėlį pradėjau jį įsimylėti, pamačiau, kad šale manęs nuostabus žmogus, norėjau būti šale, tačiau dabar pastebėjau, kad savo elgesiu jį visiškai pakeičiau… prie manęs, savo noru neprieina, nebučiuoja neapkabina, visą tai gaunu tik, kai pati prieinu. Gėlių negaunu, jokio dėmesio nesulaukiu, jis visiškai atšalęs! Su manim nesikalba, o man to labai reikia. Kai pasakau kad myliu, atsakymas būna: „aš irgi”… tai tikrai ne bendro gyvenino pasekmės, matau tik savo kaltę, jame matau visą tai, ką darydavau pati. Tai lyg veidrodis, kuris atspindi mano veiksmus. Aš jo nekaltinu! Kad man viso to truksta kalbėjomės daug kartų, niekas nesikeičia, bet pati suprantu, kad žmogus iš karto nepasikeis… Man be galo skaudu dėl šios situacijos, skaudu, kad su juo taip elgdavausi, skaudu, kad mūsų tokie santykiai, bet nežinau ko griebtis, kad viską ištaisyčiau į savo vietas, kad žmogus būtų toks kaip buvo. Stengiuosi visada būti šale, bučiuoti, dažnai apkabinti, bet kai matau jį tokį šaltą tiesiog nebelieka jėgų toliau viską tęsti! Man be galo reikia pagalbos, nes tiesiog pasiilgau savo vyro….

Labai lauksiu jūsų atsakymo, labai tikiuosi, kad padėsite man.
Ieva.

Atsakymas: Perskaičius Jūsų laišką supratau, kaip skaudžiai išgyvenate, kaltinate save dėl to ką turėjote ir nevertinote. Net liūdna, kaip jus siekiate artumo ir norimo atsako negaunate. Klausiate savęs ką daryti, kad žmogus kuriam neskyrėte savo šilumos ir meilės, vieną dieną vėl pradėtu tikėti jumis ir tarsi gėlė, saulės spinduliuose jums atsivertu ir pradėtu džiuginti Jūsų pavargusią, išsikankinusią nuo laukimo sielą ir širdį.

Rašote, kad sunkiu metu šis žmogus bandė būti su jumis, suprasti jus, bet matomai vedama savo kažkokios, tik jums vienai žinomos, puikybės elgėtės atstumiančiai. Vyras norėjo jumis rūpintis, o jus sąmoningai vengėte ir tuo pačiu mažinote jo norą tai daryti, tarsi norėjote visiškai sugriauti tarpusavio ryšį.

Galimas dalykas, kad jūsų partneris yra nusivylęs ir jaučiasi pavargęs, kad galėtu stengtis dėl judviejų tolimesnių santykių. Partnerystė priklauso nuo abejų žmonių, tik jeigu abu ją puoselėja ji lieka tvirta ir dar labiau stiprėja. Turėtumėte sau atsakyti į klausimą, ar tikrai jus mylite tą žmogų, nes kaip bebūtų anksčiau jis jus tik erzino su savo dėmėsiu, o dabar jus jo jau norite. Kur dingo didelis noras laisvės sau, ar kartais atsinaujinę santykiai jos neužgožtu? Labai daug rašote apie savo dabartinius jausmus, kaip jums blogai, bet pasigendama apie jūsų vyro jausmus, ką žinote apie tai kaip jisai jautėsi ir dabar jaučiasi, kuo gyvena? Galima tikėtis, kad santykiai atsinaujins jeigu pasiryšite atviram tarpusavio pokalbiui kuris turėtu apimti jausmų temą, tiesiogiai išsakytas mintis (ką galvojate vienas apie kitą), kaip įsivaizduojate kartu ateitį.

Linkiu daugiau nuoširdumo, atvirumo, supratingumo, susipratimo savyje. Šiuos žodžius norėčiau skirti jums:

Sykį mudu sapnavom, jog esame svetimi.
Pabudome, kad atrastume,
jog esame brangūs vienas kitam.
R.Tagore

Sėkmės!
Psichologė Oksana Čekavičienė
o.cekaviciene@gmail.com