Dukrelė pasižymi perdėtu užsispyrimu, isterikomis

0 (0)

Kadras iš japonų animacinio fantastinio filmo „Mano kaimynas Totoro” (1988)

Klausimas: Sveiki, rašo Jums mama. Turiu dukrytę, kuriai greitai bus 5 metai. Ji auga šeimoje viena, be brolių ir sesių, nėra labai pratusi dalintis, labai aktyvi, protinga, tačiau neretai pasižymi perdėtu užsispyrimu, isterikomis. Kartais pagalvoju, kodėl ji tokia pikta? Jos bendraamžės mergaitės grupėje ar sutinkamos kieme taip pat turi charakterio sunkumų, tačiau manoji ypač – neretai šaiposi iš vaikų, neva jie stori, negražūs, su trumpais plaukučiais (nes pati neturi itin stiprių plaukų). Būreliuose ir darželio grupėje neretai konfliktuoja su kitais vaikais. Gali pasirodyti jog ji labai išlepinta. Tačiau esu daug dirbanti mama, vyras neretai išvažiuoja, tai susitikus po darbų nesinori vaiką nuolatos tik auklėti, norisi ir to palepinimo…

Nuolatos mokau, kad to (tu negražus, storas ir t.t.) sakyti nereikėtų, nes gali tuos žmones įskaudinti. Aš su vyru niekada nesistebime iš stambesnių žmonių, todėl nelabai suprantu iš kur pas ją tiek pykčio? Labai mėgsta kitus vaikus atrodo piktybiškai erzinti, siekdama įskaudinti, nors po to pati jaučiasi blogai… Šeimoje nesame labai lengvų charakterių (jeigu galima taip išsireikšti), tačiau gal galėtumėte kažką patarti, kaip auginti ir ugdyti piktą vaiką? Jai dažnai niekas neįtinka, visko nori kaip kiti vaikai turi. Nesakau kad ji visada tokia, bet taip norėtųsi padėti vaikui užaugti geru, švelniu žmogumi. Pati buvau auginama vaikystėje taip: „Jei tau davė vieną kartą, duok atgal du ir nebelįs prie tavęs”, nesu iš švelniųjų mamų. Bet gal nevėlu kažką keisti, kad ateityje dukrytė būtų laiminga būdama maloni su kitais žmonėmis. Labai dėkoju už bet kokį komentarą.

Ona (Vardas pakeistas)

Atsakymas: Labas, Ona, ačiū kad parašei ir ieškai pagalbos, bandai suprasti kas vyksta su tavo dukryte.

Geriausiai situacijas apie vaikų elgseną atskleidžia jų tėvų elgesys ir jų pačių gyvenimo istorijos. Nieko blogo apie tave ar tavo vyrą nenoriu sakyti – gyveni taip, kaip „esi išmokusi“. Dažniausiai, auklėdami vaikus, tėvai kuria vieną galimų scenarijų: arba atkartoja tai, ką patys patyrė savo kilmės šeimoje, arba stengiasi elgtis visiškai priešingai (tik kartais atlikdami vieną ar kitą intarpą iš savo pačių vaikystės – seni įpročiai pasiduoda sunkiai). Tai žinodama, tikiuosi, galėsi lengviau priimti tai, kaip matau situaciją su tavo dukra.

Kitas momentas – pyktis kaip emocija. Ką jis gali pasakyti apie tavo dukros pasaulį, jei suprasime ką pyktis reiškia? Šis nemalonus jausmas mūsų psichikai signalizuoja, kad su mumis, ar mums artimais žmonėmis, ar brangiais dalykais kažkas neteisingai elgėsi, elgiasi arba gali pasielgti. Pyktis – neteisybės ir grėsmes emocija. Tokio amžiaus vaikai emocijų neįsisąmonina, dažniausiai negali nesuprasti jų priežasties, tačiau suvokia, kad jų pasaulyje vyksta tai, kas jiems nepatinka, kas, jiems atrodo, neteisinga ir gali kelti jiems grėsmę.

Pagalvokime, kodėl tavo dukra pikta?

Pirma ir, mano akimis, svarbiausia priežastis – mamos ir tėčio dėmesio ir buvimo šalia trūkumas. Tu daug dirbi, o vyro irgi dažnai nebūna namuose, reiškia dukrytė ne tik neturi pakankamai laiko su tėveliais, bet ir tas laikas, kurį ji leidžia, greičiausiai nėra toks, kokio ji norėtų. Laikas kai dėmesys sutelktas būtent į ją. Suprantu judu kaip suaugusius, – vis spartėjančiame gyvenimo tempe sunku būti tinkamais tėvais, uždirbti, tvarkytis namuose, pailsėti ir dar skirti laiko sau (tai irgi sukelia papildomą įtampą, kuri neprisideda prie šeimos atmosferos pagerėjimo). Dukrelei pastebėjus, kad mamytė ir tėvelis labiausiai į atkreipia dėmesį į ją tada, kai ji pyksta, pasąmoningai ji ir stengiasi laimėti to dėmesio kuo daugiau, nes jai „atrodo“ kad tik tokia strategija geriausiai veikia.

Dar viena smulkmena. Žinau daugelio tėvų atsakymą „taip bet man reikia dirbti ir tvarkyti reikalus…“ Čia tegaliu atsakyti – laikas yra pagrindinis neatsistatantis resursas mūsų gyvenime. Gyvenimo perspektyvoje laikas praleistas su atsiperka šimteriopai lyginant su darbu. Ne, aš ne prieš darbą, aš už išmaniai suplanuotą dieną ir laiką vaikams.

Kitas svarbus elementas, prisidedantis prie tavo dukros pykčio, išliejamo ant kitų vaikų – įveikos trūkumas. Paaiškinsiu… Emocijos ar būsenos įveika, – tai gebėjimas priimti, išjausti ir savarankiškai susitvarkyti su kylančiais vidiniais neramumais. Tavo dukrai sunku tvardytis su kylančiu pykčiu, todėl aukomis tampa aplinkui esantys vaikai. Taip ji nors truputį pasilengvina sau naštą – išsiliedama ant kitų. Pyktis, beje, nėra bloga emocija, tačiau svarbu, kad tavo vaikas išmoktų su juo susitvarkyti neskriausdamas aplinkinių ir savęs (apie tai kiek vėliau).

Dar vienas, labiau teorinis pamąstymas, tai judviejų su vyru bendravimo būdas. Nieko apie tai nerašei, tačiau užuomina „šeimoje nesame labai lengvų charakterių“. Jei pykstatės, o jūsų dukra tai mato (net jei ir stengiatės tai maskuoti), ji jaučia nerimą ir kartu „mokosi“ iš judviejų (prisimenant šio straipsniuko pradžią) konfliktus ir nesusipratimus spręsti pykčiu ir iš jo kylančiais užgauliojimais.

Ką daryti?

Jokiu būdu nebausti dukrelės už tai, kad ji pyksta. Jos pyktis – natūraliai kylanti emocija, su kuria reikia išmokti tvarkytis. Bausmės gali tik dar labiau pabloginti situaciją, todėl kai ji pyksta, geriau išmokyti ją tą pyktį išleisti. Jai pykstant tu pati atsikvėpk, pasistenk pati išlikti kuo ramesnė. Ramūs tėvai – ramus ir vaikas.

Empatizuok. Priimk dukros jausmus, pritariamai pakabėk su ja: „Suprantu kaip tu dabar pyksti. Tu taip norėtum dabar trenkti tam berniukui. Bet tu to negali daryti. Tu gali pykti kiek nori, bet mušti ar negražiai kalbėti su kitais – negalima. Suprantu kad tu dar labiau dėl to pyksti…“ Vaikui labai svarbu kad jo emocijas kas nors patvirtintų. Tuomet jis supranta, kad nėra paliktas likimo valiai, su juo viskas tvarkoje, jis saugus būti toks koks yra.

Nustatyk saugias ribas veiksmams, bet ne jausmams. Iš ankstesnio pokalbio su dukra matyti, kaip gali nustatyti saugias ribas – neleisti skriausti kitų. Bet vėl ir vėl noriu priminti, kad ribas svarbu nustatyti ribas tik veiksmams. Vaiko jausmai – tai, į ką svarbiausia ir tau, ir dukrelei susikoncentruoti. Jei dukra nori trenkti tau atsitrauk, tačiau išlaikyk kontaktą: „matau kokia tu pikta, bet neleisiu savęs skriausti. Dabar aš pasitrauksiu, o tu gali trenkti pagalvei, jei labai nori, arba stumti mano ranką, bet nesimušk, aš nesileisiu būti skriaudžiama.“ Tokiomis akimirkomis būk kiek įmanoma arčiau vaiko, ir kai dukra kiek aprims, leisk jai prieiti, apsikabinti ir būti apkabintai, jei ji pati to nori. Kalbėk su ja, vis primindama, kad tu šalia, ir kad būsi šalia. Fizinis kontaktas ramina.

Pykčio metu nesiginčyk, nemokyk jos kaip elgtis, nenurodinėk, ir svarbiausia – nevertink jos elgesio. Ji nesielgia blogai, jai – bloga. Tokiomis akimirkomis ji tikrai negirdi ką sakai, ir kaip sakai, girdi tik tavo balso tembrą, ir jei išlieki rami ir empatiška, dukra rimsta. Tiesa sakant, elgesio vertinimas ir nurodymai gali paveikti priešingai: dukra pradės slėpti savo pyktį, stengdamasi tau įtikti, tačiau vis viena turės jį kažkur padėti, taigi greičiausiai meluos tau arba (dar blogiau) kartu ir sau, sakydama, „nieko nevyksta ir viskas yra gerai.“

Pasikalbėsite apie tai, kas vyko, kai ji bus rami ir kai galės išgirsti tai, ką sakai. Užuojauta, empatija ir kuo daugiau laiko leidžiamo kartu – pagrindiniai „ginklai“ kovojant su tavo dukros pykčiu.

Sėkmės!

Julius Tilvikas
Psichologas Psichoterapeutas
www.laime.eu | www.porosterapija.lt