Dukros socialinė baimė stebima nuo pat vaikystės. Ką daryti?

0 (0)

Foto: Blickpixel/Pixabay

Klausimas: Turiu labai didelį susirūpinimą, netgi ne susirūpinimą, o jau pagalbos šauksmą. Mūsų dukra (beveik 13 m.) nekalba mokykloje. Atsako tik į pavienius klausimus, į kuriuos reikia atsakyti vienu ar keliais žodžiais. Nesako eilėraščių, nepasakoja tekstų, nors visada yra išmokusi. Mokosi gerai. Pradinėse klasėse buvo pirmūnė, 6-oje klasėje vidurkis nukrito iki 8,8 (dėl kalbėjimo problemos kartais gauna blogą vertinimą).

Panašu į selektyvųjį mutizmą. Namuose (tarp savų) ir su viena drauge kalba laisvai. Tokia jos socialinė baimė buvo stebima nuo pat ankstyvosios vaikystės – šalindavosi kitų vaikų, niekada nesakydavo eilėraščio Kalėdų seneliui, nekalbėjo darželyje, nedalyvaudavo bendroje veikloje. Nuo 6 m. lankomės Pedagoginėje psichologinėje tarnyboje pas psichologę. Lankėmės pas neurologą. Gydymo medikamentais nepaskirta, nes neurologo teigimu, šiuo metu netikslinga – vaikas kažkiek bendrauja, turi draugę.

Pradėjus lankyti mokyklą, PPT psichologė parašė mokyklos pedagogams raštą, kuriame prašoma atkreipti dėmesį į vaiko turimą socialinį nerimą ir rekomenduojama apklausas vykdyti raštu. Mokytojai, net turėdami tokį raštą, ne visada atsižvelgia, ir vaikas kartais gauna neigiamą vertinimą už pvz. eilėraščio nepasakymą prieš klasę. Tiesa, daro išimtį, ir siūlo ateiti atsiskaityti jai vienai po pamokos, tačiau vaikas šiuo metu taip įsibaiminus, kad ir to bijo. Mokytoja, nesulaukusi atsiskaitymo, parašo vienetą. Krinta pažymių vidurkis (dėl ko mergaitė pergyvena, nes yra gera mokinė).

Mano klausimai:

1. Ar mokytojai gali vertinti vienetu vaiką, žinodami jo problemą? Kaip jiems elgtis? Ar taip spaudžiant vaiką kalbėti, kas jai kelia tokį didelį stresą ir įtampą, nesužeisime jos dar labiau? Mokytojai gūžčioja pečiais, teigdami, kad pirmas toks vaikas jų praktikoje, kad vistiek mergaitė turi „persilaužti” ir pradėti kalbėti, juk bus 10-os klasės egzaminai, ir pan.
2. Kaip mums, tėvams, elgtis? Kur galima kreiptis pagalbos? Kognityvinė elgesio terapija gal būtų veiksminga? Gal rekomenduotumėte gerą specialistą Klaipėdos apskrityje?
3. Giriu, skatinu, drąsinu, apdovanoju už kiekvieną, net mažiausią drąsos apsireiškimą, daug kalbamės, mokau įveikti kliūtis, sunkinant užduotis, bet… stovime tame pačiame taške. Vaikas, kaskart grįžusi iš mokyklos, pasakoja, kokį siaubą išgyvena, kai mokytoja paprašo ką nors pasakoti… sako, kad norisi bėgti iš klasės, užspaudžia gerklę, daužosi širdis ir pila prakaitas. Dažnai, kad ir mokėdama, sako „nemoku, nežinau…”, kad tik nereikėtų prabilt…

Šioje bėdoje jaučiamės vieni, net pasikalbėti mažai yra su kuo, daugiau besišaipančių.

Atsakymas: Sveiki, iš laiško matyti, kad ši užsitęsusi situacija kelia daug nerimo ir Jums, ir Jūsų dukrai, kuri kasdien patiria įtampą mokykloje. Atrodo, sunkumams įveikti išties dedate daug pastangų, tačiau sakote, jog „stovite tame pačiame taške“.
Norisi pasvarstyti, ar tikrai viskas taip pat blogai, ir ar dedamos pastangos visiškai neprasmingos. Juk mergaitė, nuo vaikystės jausdama nerimą, vis tik žengia pirmyn – lanko mokyklą, neblogai mokosi ir turi draugę. Taigi, šiuo atveju, neurologas, neskirdamas medikamentinio gydymo yra teisus – situacija dar ne pati blogiausia, nes nestebimas visiškas socialinio gyvenimo vengimas, mergaitė geba išbūti mokykloje ir kažkiek bendrauti.

Tačiau, tai ką aprašote, yra socialinio nerimo sutrikimo simptomai, ir juos patiriančiam žmogui gyventi pilnavertį gyvenimą yra tikrai sunku.

Taigi, socialiniam nerimo sutrikimui būdinga baimė įvairių situacijų viešumoje, kai reikia kitų akivaizdoje kažką pasakyti ar padaryti. Dažniausiai, žmogus baiminasi sulaukti kritikos, vertinimo, pergyvena dėl savo galimų klaidų ar trūkumų. Nuo panašiose situacijose patiriamo natūralaus nerimo, šis skiriasi savo intensyvumu, vengimu, socialinės veiklos apribojimu ir kentėjimu dėl to. Juk tokiam žmogui sunku elgtis natūraliai, išreikšti save, laisvai kalbėti bei išsakyti savo nuomonę, užmegsti tarpusavio santykius su kitais ir užsiimti norima veikla. O svarbiausia, kad tokiu būdu žmogus praranda pasitikėjimą savimi, didėja savikritika, krenta savivertė, apima liūdesys ir beviltiškumas, trinka sėkmingas funkcionavimas bei gera savijauta.

Kalbant apie Jūsų dukrą, jos amžiuje itin svarbus poreikis pritapti prie bendraamžių, antraip nepasitikėjimo savimi ir savivertės problemos tik gilės, o tai ypatingai svarbu formuojantis asmenybei ir sprendžiant svarbius jos amžiaus tarpsnio uždavinius – susiformuoti tapatumui, suvokti savo individualybę ir sėkmingai save realizuoti. Todėl, pagalba jai labai svarbi.

Socialinio nerimo sutrikimą patiria apie 13 proc. įvairaus amžiaus žmonių, ir tai trečiasis pagal paplitimą sutrikimas po psichoaktyvių medžiagų vartojimo ir depresijos. Esate tarp daugelio, susiduriančių su tokio pobūdžio sunkumais, ir jeigu atsiranda netinkamai reaguojančių aplinkinių (minėjote basišaipančius), patikėkite, tai jų problema, o ne Jūsų kaltė. Daug prasmingiau atsigręžti į tuos, kurie supranta, palaiko ir gali padėti. Galbūt galite pasieiškoti savitarpio pagalbos grupių, tinklapių, kur žmonės dalijasi patirtimi ir naudinga informacija.

Minėjote, kad jau senokai lankotės pas psichologą PPT, tačiau neišsakėte, kokie stebimi pokyčiai. Nežinau, kokia kryptimi dirba šis specialistas, tačiau Jūsų atveju būtų itin veiksminga kognityvinė elgesio terapija. Paprastai, žmogui patiriančiam socialinį nerimą, būdingi tam tikri klaidingi įsitikinimai, kaip pvz. „Aš niekam tikęs, kiti nuolat mane kritikuoja“, į pasaulį žmogus žiūri tarsi pro juodus akinius ir pastebi tik blogus dalykus, iš anksto numano, kad žmonės apie jį galvoja blogai, viską vertina kraštutinėmis kategorijomis, todėl bet kokie gyvenimo įvykiai ar vidiniai išgyvenimai suvokiami tik kaip „viskas“ blogai arba „niekada niekas nepavyks gerai“…

Kognityvinės elgesio psichoterapijos esmė – išmokti atpažinti ir koreguoti savo neteisingus įsitikinimus, lemiančius neadaptyvų elgesį, o taip pat, mažais žingsneliais atlikti naudingesnio elgesio eksperimentus, siekiant nujautrinimo įtampą keliančiose situacijose, mokoma nerimo įveikos, atsipalaidavimo būdų.

Išsakėte, kad mokykloje mokytojai kalba apie „persilaužimą“, ir tame galima įžvelgti kažkiek tiesos, kad žmogus, ne vengdamas, o dalyvaudamas sudėtingose situacijose įgyja „atsparumą“ nerimui. Tačiau, tai turi būti laipsniška, antraip sunkumus tik užaštrinsime. Kognityvinėje elgesio terapijoje ir taikomi būtent tokie laipsniškos ekspozicijos metodai ir, kas labai svarbu, bendradarbiaujama su klientu, aptariamos jo galimybės, atsižvelgiama į jo individualius poreikius.

Dėl mokytojų – siekite bendradarbiavimo. Kalbėdamiesi su mokytojais neišsakykite nepasitenkinimo, tarsi kaltinimų, nes taip tik iššauksite priešiškumą ir norimo rezultato nepasieksite. Kalbėkite objektyviai, aptarkite KET specialisto rekomendacijas, kvieskite kartu dirbti vaiko labui – mokytojai tikrai suinteresuoti vaiko sėkme.

Dėl Jūsų pačių – darote daug – skatinate, drąsinate, mokote įveikti kliūtis. Be to, „daug kalbatės“, ir šioje vietoje itin didelis problemos akcentavimas, neigiamų dukros išgyvenimų analizavimas gali būti labiau nenaudingas, nei veiksmingas. Patarčiau emocijų ir minčių perdirbimą patikėti specialistui, vadovautis jo rekomendacijomis, o patiems išklausyti, tačiau užfiksuoti ir pastiprinti sėkmingus momentus. Taip pat, verta pasvarstyti, galbūt savo dukrai keliate pernelyg didelius reikalavimus.

Nežinau tiksliai Jūsų situacijos, tačiau rašote, kad ji visuomet viską išmokusi, pradinėse klasėse buvo „pirmūnė“, o dabar vidurkis „nukrito“ iki 8,8. Ar tikrai tai toks reikšmingas pokytis? Juk iš pradinių klasių perėjus mokytis į pagrindinę mokyklą, vidurkis natūraliai gali pažemėti dėl permainų ir amžiaus pokyčių. Tik noriu pastebėti, kad viena iš socialinio nerimo atsiradimo priežasčių, gali būti barimas už klaidas, nesėkmes, kritika, kas suformuoja nepasitikėjimą savimi, siekiant aukštų standartų. Nepriimkite šio pastebėjimo kaip priekaišto, tai tik pasiūlymas apsvarstyti dukros auklėjimą ir, esant reikalui, keisti netinkamus dalykus bei sėkmingai taikyti tai, kas veiksminga.

Noriu patikinti, kad pagalba Jūsų situacijoje tikrai galima. Aišku viena, socialinis nerimas savaime nepraeis ir tam reikalingas tinkamas gydymas. Todėl siūlau nedelsti ir kreiptis į kognityvinės elgesio terapijos specialistą.
.
Linkiu sėkmės!
Psichologė Vilma Stundžienė
El. paštas: vilmastundziene@gmail.com