Dvejetas, kurio negalima išsitaisyti0 (0)
Foto: Patrice Audet/Pixabay
Penktokas iš matematikos gavo dvejetą. Tėvai išsiaiškino, už ką. Jie padėjo jam suprasti užduotis ir berniukas galų gale jas išsprendė. Pats, savarankiškai. Bet dvejetas liko. Tėvai patarė vaikui prieiti prie mokytojos ir paklausti, kaip jis galėtų išsitaisyti dvejetą. Jis taip ir padarė. Mokytojos atsakymas į vaiko klausimą buvo trumpas: „Niekaip.” Šią situaciją redakcijai aprašę tėvai paprašė psichologo komentaro: „Manome, kad tai labai aktualu, todėl norėtume, kad psichologas pakomentuotų, ko tokia situacija moko vaiką.”
Kalbiname socialinę pedagogę, psichologę Jurgitą Valiulienę.
Situacija sena kaip pati mokymo sistema. Tai mokinių kasdienybė. Kokias mintis ji jums kelia?
Kyla mintis, kad šiandieninė mokykla yra labiau susitelkusi į popierines normas, deklaruojančias pažangesnį požiūrį į mokymą, negu į patį mokinį. Viena vertus, modernūs švietimo tikslai, ugdymo projektai skelbia, kad pirmiausiai dėmesys turėtų būti sutelktas į sąmoningą vaiko mokymąsi, jo skatinimo būdus, suteikiant jam tinkamą paramą. Kita vertus, kaip rodo tėvų aprašyta situacija, realybėje yra kitaip.
Su vaikais dirba ne ekspertų sukurtos modernios ugdymo nuostatos ir projektai, bet žmonės. Daugelis jų – senosios sistemos dalis. Įpratę kontroliuoti, drausminti, sertifikuoti…
Jau ne pirmi metai kalbame, kad kur kas svarbiau ugdyti tuos vaiko sugebėjimus, kurie yra ir bus jam būtini realiame gyvenime, o ne orientuoti jį vien į faktinių žinių kaupimą. Mokytojas pirmiausiai turėtų būti padėjėjas ir drąsintojas. Jis turėtų bendradarbiauti, padėti vaikui atrasti jo silpnąsias vietas ir kartu su juo spręsti problemas, pasiūlyti būdus, kaip įveikti klaidas, spragas. Taip turėtų būti.
O kokie gebėjimai būtini realiame gyvenime?
Pirmiausiai – gebėjimas mokytis savarankiškai, nes mokytis reikės visą gyvenimą, juk viskas taip greitai keičiasi, mes vis siekiame pažinti naujus dalykus. Labai svarbu, kad vaikas suprastų mokymosi prasmę – tai galingas stimulas. Taip pat gyvenime reikalingas pasitikėjimas savimi, savo kūrybiškumu, atkaklumas, noras įveikti kylančius sunkumus…
Ko minėta situacija moko vaiką?
Pirmiausiai ji žeidžia emociškai. Įsivaizduokite, kaip jaustumėtės, jeigu taip nutiktų jums. Tarkime, vieną dieną darbe neįvykdėte užduoties taip, kaip reikėjo, kaip iš jūsų tikėjosi vadovas. Gal buvote neišsimiegojus, išsiblaškius, gal susipykusi su drauge, negalėjote susikaupti, gal jums pritrūko laiko, o gal žinių. Įsivaizduokite, kad vadovas jums sako: „Tai, ką tu padarei, yra blogai. Už visą mėnesį atlyginimo negausi.” Čia turiu galvoje, kad vienas dvejetas pagadina viso trimestro pažymį.
Tikriausiai iš pradžių jausitės sutrikusi, gal pelnytai nubausta, gal ne, bet, kaip subrendęs žmogus, po kurio laiko imsite ieškoti išeities, norėsite padėtį ištaisyti. Kad nenukentėtų atlyginimas ir savivertė… Galbūt pasitarsite su kolegomis, išsiaiškinsite, ką padarėte ne taip, kaip turėjote padaryti ir, įdėję daugiau pastangų, atliksite viską taip, kaip reikia. Ir kaip jausitės, kai vadovas jums pasakys: „Tai nieko nekeičia”? Nesvarbu, kad stengeisi, nesvarbu, kad išmokai ir padarei, kaip reikia, vis tiek lieki nubaustas.
Kaip jaustumėtės jūs? Ką darytumėte?
Aš tikriausiai nebenorėčiau eiti į darbą. Manau, susirasčiau kitą darbovietę. Laimei, galiu rinktis. Vaikas negali rinktis. Visose mokyklose vaikai kasdien vertinami pažymiais, visose yra privalomas pamokų lankymas, nesvarbu, ar mokytojas bendradarbiauja ir padrąsina, ar atvirkščiai. Tokia sistema. Mokyklą lankyti privaloma nepriklausomai nuo jos teikiamų paslaugų kokybės, mikroklimato ir t. t.
Mokykla visada aprūpinta vartotojais, todėl ji neturi didelio stimulo keistis. Kartą per radiją teko girdėti švietimo ministrą sakant, kad vaikai yra „tokie organizmai, kurie prie visko gali prisitaikyti”.
Nesakyčiau, kad visi ir prie visko… Taip, jie priversti prisitaikyti prie visuotinai galiojančios sistemos, bet kaina kartais būna per didelė. Žlugdoma vaikų sveikata. Mokyklinio amžiaus vaikų sveikatos patikrinimų statistika iškalbinga.
Kaip psichologė, meno terapeutė, praktikė, dirbanti su vaikais, kurie skundžiasi neaiškios kilmės negalavimais (skauda pilvą, galvą, beria), turiu konstatuoti, kad negebėjimas prisitaikyti prie sistemos diktuojamų sąlygų, nerimas dėl pažymių, baimė būti už juos nubaustam dažnai virsta alerginėmis reakcijomis, tikais… Dažni gerklės uždegimai, astma ir kitos ligos gali būti jų neverbalinė žinia suaugusiesiems, jų dvasinis skausmas ir protestas, kurio vaikai negali arba nesugeba išreikšti. Ne tik psichologai, bet ir vaikų psichiatrai pripažįsta, kad toks reiškinys kaip „mokyklinė neurozė” (mokyklos baimė) tikrai egzistuoja.
Ką jūs manote apie vertinimą pažymiais?
Tėvai dažnai klausia, ką mano psichologai apie vieną ar kitą reiškinį jų vaiko gyvenime… Nemanyčiau, kad viešojoje erdvėje šiandien trūksta bendros psichologinio pobūdžio informacijos apie vaikų auklėjimą ir ugdymą… Mano požiūriu, daug svarbesnis yra kitas dalykas – ką apie tai mano tėvai, kaip jie elgiasi konkrečiu atveju, kaip jie psichologų skleidžiamą informaciją pritaiko realybėje, kasdienybėje, bendraudami su savo vaikais.
KAINA. „Nerimas dėl pažymių, baimė būti už juos nubaustam dažnai virsta alerginėmis reakcijomis, tikais ir ligomis. Tai gali būti neverbalinė žinia suaugusiesiems, jų dvasinis skausmas ir protestas, kurio vaikai negali arba nesugeba išreikšti”, – sako socialinė pedagogė, psichologė Jurgita Valiulienė.
Psichologams, kurie dirba jau su pasekmėmis (turiu galvoje rimtas vaikų, šeimų problemas) savo kabinetuose ir dalijasi žiniomis, įžvalgomis, remdamiesi šia patirtimi, belieka tik pasidžiaugti tokiais tėvais, kurie suteikia galimybę vaikui pirmiausiai paaiškinti, kodėl gavo dvejetą. Tokiais tėvais, kurie, užuot barę, kaltinę vaiką, pirmiausiai suvokia savo atsakomybę bei pareigas – ir padeda jam suprasti užduotį ir ją atlikti. Reikia džiaugtis, kad yra tokių tėvų, kurie parodo vaikui, kaip svarbu gyvenime nepasiduoti nesėkmei, sužinoti, išmokti… Jie suteikia galimybę vaikui įvertinti savo pastangas, ugdytis savivertę ir pasitikėjimą. Be viso to ir mokymosi procesas negali būti sėkmingas.
Ką jie dar gali padaryti dėl savo vaiko – po to, kai kitą rytą jis vėl išeis į mokyklą, pas mokytoją, kuri neleido išsitaisyti dvejeto?
Manau, jog jie jau daro tai, ką reikia: kelia klausimus. Šiandien tėvams vis dažniau pradėjo kilti tokie klausimai. Pamatę dvejetą savo vaiko dienyne, jie žvelgia giliau, jie klausia: o ką gi jis iš tikro rodo, ką jis reiškia, kokia jo paskirtis, koks jo tikslas? Kokia apskritai yra vertinimo pažymiais esmė? Kuo jie gali būti naudingi, ko gali išmokyti mano vaiką?
Man į atmintį įstrigo toks seniai kažkur perskaitytas pavyzdys apie tai, kaip mama, paėmusi dukters diktantą, primargintą raudonu tušinuku, žalia spalva išryškino visus taisyklingai jos parašytus žodžius. Ji išryškino tai, ką dukra padarė teisingai. Tam, kad ji išmoktų pastebėti ir pozityvius dalykus, o ne įprastų sutelkti dėmesį vien į savo klaidas.
Vaikas, išmokytas matyti tik minusus, užaugęs juos pirmiausiai matys ir savo, ir kitų gyvenime. Jis nuolat bijos padaryti klaidų, o ši įtampa trukdo jausti džiaugsmą, kurį gali teikti pats procesas – tiek mokymosi, tiek kūrybos, tiek apskritai gyvenimo. Ar šiandieniniam žmogui lengva džiaugtis kiekviena diena? Ar lengva aplinkui pastebėti grožį, gerus, vertingus, teisingus dalykus? Ne, tai nėra paprasta, nes mes išmokyti koncentruoti dėmesį į klaidas, nelaimes, blogį, neteisybę. Atprasti nėra lengva. Blogai ir tai, kad baimė suklysti gimdo nenorą veikti, keisti tai, kas tavęs netenkina.
Toli gražu ne visi tėvai spaudžia vaikus mokytis vien gerais pažymiais, bet vaikams svarbi ir mokytojų, bendraamžių nuomonė apie jų pasiekimus ir gebėjimus.
Žinoma. Būtent todėl berods Olandijos mokyklose galioja draudimas vaiko pasiekimus, pažymius aptarinėti viešai. Jie tėvams išsiunčiami užantspauduotuose vokuose. Manau, vaikai dėl to tik laimingesni.
Šiandien daugiau dėmesio skiriama kalboms bei raštams apie laimingus ir kūrybingus vaikus nei patiems vaikams. Jūsų manymu, kodėl tokios kalbos netampa realybe? Ko trūksta?
Grįžkime prie dvejeto. Gaila, kad jis dažniausiai tampa vien tik vaiko (arba vaiko ir tėvų) skausmu. Kai vaikas su tuo dvejetu (nesėkme, klaidomis, žinių spragomis) paliekamas vienas, jis paliekamas beviltiškoje padėtyje. Kai suprasime, kad tai ir tėvų, ir pedagogo, ir mokyklos vadovo, kuris jį samdo, ir pagaliau mokyklos steigėjų atsakomybė, kitaip tariant, visų mūsų dvejetas, kai nebekrausime visko vien tik ant vaiko pečių, tada ir pradėsime tą dvejetą taisyti. O jį taisyti būtina, jei norime eiti link tokios realybės, kokios jiems linkime.
.
Andromeda MILINIENĖ / ve.lt
Tarkime, vieną dieną darbe neįvykdėte užduoties taip, kaip reikėjo, kaip iš jūsų tikėjosi vadovas. Gal buvote neišsimiegojus, išsiblaškius, gal susipykusi su drauge, negalėjote susikaupti, gal jums pritrūko laiko, o gal žinių” – o tarkim, aš esu lėktuvo pilotas, gydytojas, teisėjas, sprendžiantis dėl mirties bausmės ir pan – ar ir tada turiu teisę būt išsiblaškęs? gal ir vaikai turėtų išmokti ir įsisamoninti,kad laiku nepadarytos užduotys, nepasiruošimas gali atnešti skaudžias nesėkmes? ar jiems visas pasaulis turi būt tik rožinis…
O kodel tevams taip svarbu pazymiai? Vaikas mokosi pasekmiu. Neismoko, gavo bloga pazymi; ismoko – teigiama.
Liūdna, kad nuo mažens vaikui kuriamos šiltnamio sąlygos ir neugdoma atsakomybė už savo veiksmus, tiksliau, suvokimas, kad bet koks veiksmas, bet kokia klaida turi savo pasekmes. Ir realiame gyvenime tos pasekmės dažnai būna ne sugadintas trimestro pažymys, o sugriauti žmonių gyvenimai. Gal ir girtuoklis po 20 gėrimo metų supras padarytą klaidą, gal jis nustos gerti. Bet liks sugriauta šeima, vaikai, kurie dėl jo klaidų nematė vaikystės? Gal ir neištikimas vyras supras, kad padarė klaidą, išdavęs mylimą žmogų. Bet ar to pakaks ištaisyti klaidai? Pažymį iš dienyno ištrinti lengva. Bet kas toliau? Ištrinsite egzaminų pažymius, universiteto pažymius, darbovietės drausmines nuobaudas? O gal geriau iš mažens išugdyti žmogui atsakomybę už savo gyvenimą? Suklydai – yra pasekmės. Kitą kartą geriau pagalvosi. Kiekvienas esame atsakingi už tai, ką darome. Ar norėtumėte sužinoti, kad jūsų chirurgui, operavusiam vaiką, buvo sunki diena? Ar norėtumėte sužinoti, kad medicinos egzaminus jis išlaikė iš 35-o karto? Ar jūsų buhalterei šiandien buvo ne nuotaika, todėl ji nepervedė mokesčių ar pamiršo išmokėti algas? Patiktų taip gyventi?
super komentaras. 100 proc. sustinku
Lietuviai ir lietuves mielieji.atsibuskit pagaliau.psichika tokia pat svarbi kaip ir fizine sveikata.būtent tas vaikas kuris bus vienas toj situacijoje nieko is jos negaus nes jis išsigandęs nežinantis kaip spręsti .kartais beviltiška atrodo.tas pat kas nukritusiam i šulinį sakyti na va ikritai dabar pats ir islipk.Kazį ar isliptume patys be kitu.ir kokia trauma pasiimtume kartu neštis kabarojesi vieni.aisku lengviausia tai.ir su tais šiltnamiai baikim vienąkart.uzsiauginom jau tarybine nesiltnamine karta visa traumuota …be šiltnamio ir be meilės ir su be galo pažeista saviverte.pasigilinkim i savivertes savoka.tiek daug straipsniu.ale paprasčiau tikrai paprasčiau patylet.nuneigti.sukritikuot.nieko nedaryti.kompleksai ir baimes ir neurozės is tokiu neišspręstų situacijų išauga.meilės, laiko ir pasikalbėjimų issiaiskinimo su jūsų vaikais.ką ipilsim i ąsočius tas juose ir bus!!!!!
Psichika turbut net svarbesne. Nelabai kas supranta kad pirmiausia viskas susikuria galvoj mintyse,o paskui tik nusileidzia i fizine tikrove. Didziajai masei sita konsepcija net nepriimtina, nors ji egzistuoja ir butent nuo jos ir reiketu pradet dirbant su vaiku. Dvejetas liks ar neliks koks skirtumas, svarbu vaikui parodyt kaip pozityviai mastyt,ir kad tai tik tusas ant popieriaus ir jokie dvejetai negali sumenkint tavo savivertes. Nesakau kad klaidu taisyt nereikia,bet jeigu po istaisymo dar begi maldaut kad dvejeta istrintu tai ugdosi „ideali neklystanti asmenybe” ko is esmes zmonijoj nera, ir su tokia „idealia” paziura vaikui bus labai sunku gyvenime ir patirs daug streso. Ir beje visi zymiausi mokslininkai menininkai ir seip daug pasieke sitoj supuvusioj sistemoj zmones nebaige net vidurinio…o vargsui vaikui liepia eit maldaut trint dvejeta… matosi kad tevai patys neturi savivertes jei stumia vaika kovot del dvejeto,greiciausia patys turi daug nuoskaudu del nepasiektu tikslu ar dar ko reiketu asmeniskai panagrinet, bet vaikui perduoda atvirkscias zinias.
Šimtu procentų pritariu Jums. Čia ne vaiko, o tėvų psichologijos problema. Elementari baimė, kad jų vaikas ne toks tobulas ir neklystantis, kokį jie įsivaizdavo. Tas dvejetas – skaudus priminimas apie tai, kad jų pasaulio bamba tėra mažas, mielas, kartais išdykęs, kartais tingintis žmogus. Nesuprantu, kodėl tėvai bijo vaikui leisti pajusti savo poelgių pasekmes? Juk dabar jie tiesia jam kelią į priklausomybes, formuodami stebuklinį mąstymą. Yra netinkamas poelgis – yra pasekmė. Tarkime, aš turiu šiandien parašyti straipsnį. Bet man ne nuotaika, tingiu, turiu kitų problemų. Kolegos užpildė skylę laikraštyje už mane. Rytoj aš pasitaisysiu: parašysiu supergerą straipsnį. Kaip manote, kiek ilgai mane darbdavys laikys? O juk, sekant straipsnio logika, nieko blogo neįvyko. Straipsnis parašytas, kas kad nelaiku ir ne vietoje. Laikraštis tuščias neišėjo. Bet kiti žmonės turėjo dirbti dvigubu krūviu. Darbdavys supyko. Blogas darbdavys, ieškosiu kito. Ir kiek laiko taip žmogus šuolius per gyvenimą? Manydamas, kad yra teisus, visi užsisėdę? Laiko klausimas, kada pradės savo problemas skandinti. Juk tėvams jis – pasaulio bamba, aplinkiniams – niekur nepadirbantis ir nepritampantis nevykėlis. Ar tėvai nori tokios ateities vaikui? O gal geriau pamokyti: tu suklydai. Buk žmogumi: prisiimk atsakomybę, pajusk pasekmes, kad daugiau gyvenime tokių klaidų nebekartotum.
Nors idėjiškai daug kuo pritariu jums, bet man atrodo, kad nedidele dalimi jūs klystate. Nepainiokime sąvokų „pareiga, atsakomybė, laisva valia ir priklausomybė”. Jau neminint moralės-dorovės aspekto, t.y. noro nuslėpti dėmę. Nesant gilesnių dorovinių vertybių, tėvai tokiu elgesiu tik skiepija nesąžiningą elgesį. Nevertinsiu ar mokytojas pasiduoda ar ne, bet kodėl VAIKAS turi vykdyti ne savo sprendimą patenkinti sisteminių tėvų lūkesčius? Jei tėvams „prasprūdo” prastas rezultatas moksluose, tai yra tėvų klaida. Tėvų atsakomybė šiuo atveju nebeklysti. Reikia būti sąžiningiems ir patiems sau, ir prieš vaikus, ir vaiką mokyti būti sąžiningu pagal savo pavyzdį.
Aišku, argumentas apie nepritapimą, apie neišlaikytus egzaminus, nebaigtus aukštuosius turi prasmę….. O kiek žmonės laimingi pasitikėję švietimo sistema? Dirba darbą kuris mėgiamas ir patinka? Trokšta tobulintis, gilintis savo specialybėje? Jeigu atvirai ir sąžiningai? Tad, sistema ugdo tik panašius į save. Gerai, jei žmogų tenkina turimas darbas, atlygis ir profesinė savirealizacija. Tokių palyginus nedaug. O kas jei netenkina? Bet mokytis REIKIA, ar ne? O ko mokytis? Nelaimingo gyvenimo principų? Dalykų, kurių gyvenime vargu ar prisireiks? Negebėjimo adaptuotis, negebėjimo pasimokyti iš situacijos, „gabumo” paklusti sistemai, kurios vertinimo ir egzaminavimo principai kasmet neprognozuojamai keičiasi? Kur ugdymo procesas perkrautas bereikšme informacija numuša susidomėjimą mokykla apskritai ir verčia pasitraukti į virtualias kompiuterines erdves, taip užsiutinant tėvus – „ką tu be diplomo veiksi. Griovius kasi! Tualetus valysi.”
Ir kuo kaltas vaikas šioje sistemoje gavęs DVEJETĄ, kai klasės mokytojas priverstas šviesti pagal šventą Ugdymo programą ir gauti atlyginimą mėnesio gale pagal savo švietimo rodiklius, tuo tarpu mokinių tarpusavio santykių psichologinės problemas tegul išsprendžia kam nors kitas, antraip nespėsime, vaikai, su programa, turime vos 45 minutes…
Matai, Bartai, darbdaviui nusišvilpt ant tavo savirealizacijos. Tu parduodi žinias ir laiką, jis jas perka. Ir jam vienodai žydi sodai, ar tas darbas tave tenkina, ar netenkina. Jis perka tai, ko jam reikia. O tamstos savirealizacija – čia jau tamstos reikalas. Iki šiol matau krūvas vis dar tebeieškančių savirealizacijos. Aš dirbu darbą, kurio kažkada nemėgau, bet… Pasiekiau jame šiokių tokių aukštumų, daug ko išmokau, ypač darbo su žmonėmis pagrindų. Jei kas man leistų dirbti pagal pašaukimą, aš būčiau archyvo žvynė. Bet reikia namus išlaikyti, gyventi ne už minimumą. Todėl teko lįsti lauk iš kiauto. Studijuodama antrą specialybę prisižiūrėjau tų kūrybingų žmonių, kurie mokykloje varnas gaudė ir atėję į protą įstojo į inžinerinę specialybę. Iš 160 kursiokų baigėm studijas 28. Kad ir koks tu kūrybingas būtum, iš inžinieriaus technologo pirmiausia reikalaujama teisingai sustatyti kreipiamąsias ašis, apskaičiuoti sukinio tūrį, parinkti tinkamus saugiklius elektros instaliacijai ir teisingai apskaičiuoti gamybinį procesą. Darbas toks. Ir tol, kol šito neišmoksi, apie savirealizaciją nebus nė kalbos. Ir visose srityse, deja, taip. O savirealizacija – tik skaudus naujųjų laikų mitas.
Savirealizacija, sakote, mitas :) Taip, nes to nemoko toji pat mokykla. Negaliu kalbėti už visas mokyklas, nes jose dirba daug puikių pedagogų ir Mokytojų iš didžiosios M. Vistik, nepakankamai. Taip, jūs teisingai vardinate, kad norint kažką dirbti, reikia žinių. Inžinerijoje ypač diversifikuotų. Būtina mokėti ir integralus, ir diferencialines lygtis. Idealu – mokėti skaičiuoti įtempimų matricas.. Bet kam tada filosofija, lietuvių kalba ir fizinis lavinimas būsimajam inžinieriui? Ar ugdomas inžinierius, ar lituanistas? :D Todėl nestebina, kad lieka penktadalis susidomėjusių inžinerija. Už tai net 4/5 supranta, jog iš tikrųjų nežino ko siekia iš gyvenimo, kur save realizuoti, kuo būti… negi nekyla svarbių klausimų – kodėl? O iš penktadalio inžinierių, kiek realiai dirba pagal specialybę? Vienetai. Net jūs nedirbate pagal specialybę. Ir kam tada švaistyti dėstytojų laiką, ta prasme dėstytojai negalėjo nuodugniau paruošti inžinierių, kuriems inžinerija – pašaukimas.
Va ir esminis klausimas – vaikams kišama į galvą chaotiški faktai, siekiama įverčių ir rezultatų, o realiai, jei vaikas neimlus matematikai, neimlus kalboms arba dailei – ar jam to reikia, jei reikia, ar galima vertinti pažymiu? Kaip nevertinti????? Jug diplomas, efektyvumas, baigiamieji – sistemai būtini pažymiai, alia motyvacija stengtis. Ar darbdaviui rūpi pažymiai? Ar rūpi triskart aukštasis magistras? Tik dėl statuso. Susiras darbdavys naują sekretorę ir visi statusai ir pasiektoji karjera pasiliks už durų, nes nerimtam darbdaviui nusišvilpt į laipsnius, jei tai tiesiogiai neįtakoja pelno. Rimtam darbdaviui priešingai nes motyvacija gilesnė, negu pasiekiama pakėlus atlyginimą. Todėl nors ir patiriu spaudimą iš aplinkos užsiimti tuo, kas patinka, laimės pojūtis daryti ką moki geriausiai ir tobulėti tame – atperka aplinkos primestą kartėlį.
Išplėtus paveikslą.. Sieti gyvenimą su darbdaviu, kuriam nusišvilpt į jūsų savirealizaciją trumparegiška, susirūpinkite – ką jūs darysite, kai stuktels dešimtmetis iki pensijos? Jūs norėsite realizuotis, bet darbdaviui nebebūsite įdomus žmogus… Ir atsidursite aklavietėje: gyvenimas paaukotas nemylimam darbui, sveikatos nebėra, atmintis nebeta, alga paaukota paskoloms ir gyvenimo būdui ne pagal išgales… Santaupų nėra – mokykloje finansų valdymo neugdė. Jug nepavyktų metus darbą pragyventi vien iš santaupų bent pusmetį. Neturiu ir aš santaupų pusmečiui – tą pačią mokyklą lankėme :D Bet užtai žinau, jog mano gabumų užteks pragyventi ir sekantį pusmetį ir sekančius metus ir t.t. Pats kuriu ateitį, o ne perleidžiu šią atsakomybę darbdaviui.
Bet paimkime kitą scenarijų. Nors, kaip sakote, tūnotumėte midijos kriauklėje archyvo dugne, tuo netikiu. :D Jums sąmojo netrūksta. Todėl kad žmogus jei yra linkęs iš prigimties būti lyderis – to niekaip neišmuš jokia sistema. T.y. visada susiklostys tokios aplinkybės, pasitaikys tokie žmonės ir projektai, kuriose geriausiai save realizuos. Netekus vieno darbo – garantuotai ateis analogiškas, o diplomai…pažinčių ir šogerių krašte… Suprantate, nuo jūsų tiesiog sklinda valdingumas, esu tikras užimate aukštesnes pareigas ir turite pavaldinių už kuriuos prisiimate atsakomybę. Vadovo tipo žmogui pinigai nėra pirmoje vietoje – labiau teisingumo principas ir žmonių, ir darbų atžvilgiu. Na, o jei mokykla nesugebėjo atskleisti jūsų, kaip vadovo savybių, tai tik dėlto, kad sovietmečio sistema (dabartinė prosistemė) buvo orientuota į amatininkus ir užvis mažiausiai reikėjo lyderių, vadovų, verslininkų ar kitokių laisvamanių…
Ir ką? Mokykla neatsižvelgia į vaiko polinkius, talentus, atskirai neruošia vadovų. Atskirai neruošia verslininkų, mokslininkų. Todėl kad šitaip diversifikuoti yra brangu ir nėra metodikos. Tėra vienas trafaretas, o jei kokiam 30% nepritapusių vaikų nepatinka, tai nedideli efektuvumo „nuostoliai”, palyginus.
Na o liūdną atmosferą norėtųsi išsklaidyti šiuo tuo linksmesniu. Gal truputį pamokančiu. Štai mokslininkas- kitiems nesuvokiama kvaršinti galvą neaiškiomis teorijomis. Tas pat kiti kratosi bet kokio vadovavimo (nulipk nuo mano galvos!). Todėl kad tai- prigimtis. Štai linksmas filmukas, truputį hiperbolizuotas, bet verslininkiška prigimtis. Nedaug kas moka pakartoti ką daro verslininkas? Smagaus žiūrėjimo! :)
https://www.youtube.com/watch?v=MLdKiJeT2uQ
Bartai, aš įstojau į istoriją iš pašaukimo. Tikro pašaukimo, ir mano talentą atskleidė mokykla. 6 metai studijų VU prabėgo tarsi viena diena. Aš buvau viena kurso lyderių, nors mokytis man nereikėjo. Pagal specialybę nedirbau nė dienos. Nebuvo laisvos darbo vietos. Teko rinktis iš to kas buvo. Deja, buvo labiausiai netinkanti man, intravertui, darbo vieta – žurnalisto. Įsivaizduokite, ką reiškia knygos ir dokumento žmogui kasdien bendrauti su 20 skirtingų pašnekovų. O alternatyva – su magistro laipsniu sėstis tėvams ant sprando, laukti laisvos vietos metus, dvejus? Pasirinkau dirbti. Tobulėjau, laimėjau kelis konkursus. Vis užsukdama į leidybos skyrių stebėjau dizainerius. Pramokau dirbti photoshop, maketuoti. Įstojau į inžinerinę specialybę tam, kad tapčiau technologu. Tapau ir dirbu tuo, kuo noriu – pusiau žurnalistu, pusiau dizaineriu maketuotoju, ko ir mokiausi KTU. Esu tuo patenkinta. Žinau, kad jei kas atsitiks, rasiu kitą darbą. Jei kalbėčiau apie savirealizaciją, man labiausiai patinka skaityti geras knygas, žiūrėti futbolą ir megzti. Bet realybė yra tokia: niekas už knygų skaitymą, futbolą ir mezgimą pinigų nemoka. Gyventi reikia, išlaikyti save, namus. O dėl mokinių, tai ne 30, o 70 proc. jų apskritai nežino, ko nori. Tokia realybė. Ir tie 70 proc. mano, kad didžiausia gyvenimo svajonė – sukurti išmaniąją programėlę mobilkai, kuri atneš milijonus. O dėl diplomų pažinčių ir švogerių krašte, tai nustokit pagaliau raudoję. Aš gavau prestižinį žurnalisto darbą neturėdama jokios pažinties, tiesiog pliką diplomą, gebėjimą rašyti ir norą dirbti. Ir pažįstu daug kvalifikuotų specialistų, kurie darbus gavo be jokių pažinčių. Kitas reikalas, jei žmogus yra kolegijos teisininkas, socialinis pedagogas ar „vadibininkas”, tuomet jau ir pažintys neretai nebepadeda. Va tie 70 proc. nežinančių, ko nori, bet nuoširdžiai norinčių nesimokyti, ten ir nueina. Ir kai pas tave ateina praktikos ketvirtakursis lituanistas, nemokantis parašyti žodžio anksčiau, ar nežinantis, kas yra autorinės teisės, bet pilnas pasitikėjimo savimi ir ambicijų, supranti, kad kažkas su šituo žmogumi ryškiai ne taip. Jis savirealizuojasi iki žilos senatvės ir pažaliavimo. Pageidautina, už svetimas lėšas. O aš savirealizuojuosi laisvalaikiu, o darbo metu – dirbu. Pažymiai, mano manymu, būtini. Jie rodo elementarų žinių atitikimą. Štai pilietis, lape teksto įveliantis 65 klaidas, jo nuomone yra nepripažintas genijus. Objektyviai vertinant – beraštis. Pasidomėkite, kas išeina, kai vaikai pereina iš ketvirtos į penktą klasę. Paaiškėja, kad pusė jų… nemoka skaityti. Tėvai, matydami saulytes ir mėnesėlius, peliukus ir drambliukus, nelabai suvokė, kokio lygio žinios pas atžalą. Ir staiga skaudi realybė – mėneselių turėtojas nemoka skaityt, rašyt ir skaičiuot. Arba, kaip šiame pavyzdyje – jo didenybei dvejetą įpaišė. Mano manymu, pažymys – objektyvus žinių įvertinimas. Jei tau gerai dvejetas, tavo reikalas. Jei negerai, neprašyk ištrinti, o sėskis ir mokykis.