fbpx

Elfės pasaka: Atsisakymas Mandagusis
0 (0)

elfai

Gyveno kartą Atsisakymas Mandagusis. Jį dažnai siųsdavo su reikalais – pasakyti kam nors “ne”. Bet jis buvo toks minkštas ir neryžtingas, kad pasakyti “ne” jam būdavo labai labai sunku. Beveik neįmanoma. Todėl prieš eidamas ten, kur siųsdavo, jis ilgai repetuodavo prieš veidrodį.

– Na, matot…Atleiskite man… Aplinkybės klostosi tokiu būdu…Aš su džiaugsmu, bet deja…Gal jūs galėtumėte…Ach, jūs ant manęs pykstate…Aš sutikčiau su jūsų pasiūlymu, bet… – kaltai murmėjo jis, rausdamas ir mikčiodamas. – Och, kas per bausmė? Kodėl man tenka tokia nemaloni misija – atsisakyti?

Atsisakymas Mandagusis baisiai nemėgo liūdinti ko nors atsisakymu ir dėl to jam pačiam stipriai skaudėjo. O kai skauda, sunku išlikti nešališku ir objektyviu. Ką jau čia, net rišliai kalbėti jam būdavo sunku. Todėl Atsisakymas Mandagusis nerišliai murmėdavo po nosim, o jeigu kas nors pradėdavo įkalbinėti – numodavo ranka ir vis dėlto sutikdavo. O jeigu Atsisakymas Mandagusis nuvildavo ką nors, jam būdavo visai liūdna. Tada užsiverdavo savyje, kankindavosi ir ilgai jausdavo slegiančią kaltę.

– Ach, ir kodėl niekas nenori man padėti? – gailiai dūsavo jis. – Jeigu pasakyti “ne” man reikėtų ne vienam, o drauge su kitais, viskas būtų visai kitaip. Bent jau taip kankinančiai neskaudėtų…
– Gal aš galiu tau padėti? – pasiteiravo nepastebimai įslinkusi Liga.
– O tu gali tai padaryti? – apsidžiaugė Atsisakymas Mandagusis.
– Oho, dar ir kaip galiu! – patikino jį Liga. – Aš jau tokia…drąsi ir įžūli. Aš viską galiu!
– Tikrai viską? – susižavėjęs paklausė Atsisakymas Mandagusis.
– Tai jau ne… – toliau gyrėsi Liga. – Jeigu jau taip nori žinoti, aš galiu bet kam ir gyvenimą apsunkinti, ir sulaužyti ką nors, ir visiškai nustekenti. Net jeigu ir be didelių kenkimų – man niekas nedrįs prieštarauti. O jeigu kas – akimirksniu taip suriesti galiu, kad mažai nepasirodys. Tad draugauk su manim. Neapsiriksi!
– Bet tikriausiai turi daug savo reikalų? Juk negalėsi visko mesti ir visada mane lydėti?
– Žinoma, drauguži. Bet tai – ne bėda. Jeigu tave kas nors nuskriaus (na, neklausys tavęs ar dar kažkaip), tu iš karto drąsiai sakyk: “Na jau ne, Liga neleidžia”. Na, perkelk visą atsakomybę man. Aš stipri, aš viską ištversiu.
– O aš, vadinasi, silpnas? – dar labiau nusiminė Atsisakymas Mandagusis.
– Na, ne tai, kad silpnas, bet kažkoks neryžtingas, – įvertino jį Liga. – Vat jeigu tu būtum Atsisakymas Ryžtingasis, tai ir klausimų nekiltų. Pasakei savo svarų “ne” ir toliau eini. O tu, drauguži, atleisk man, bet esi mėmė. Ir jums, ir mums…
– O kaip man būti Ryžtinguoju?
– Hm…tikriausiai imti ir kažką tvirtai nuspręsti. Arba į vieną pusę, arba į kitą. Ir jokių abejonių! O kol kas…aš – tavo paslaugoms. Iki pasimatymo, – ir Liga vikriai nuskuodė savais reikalais.

Atsisakymas Mandagusis susimąstė. Liga jam patiko. Ji buvo tokia…tvirta. Ir svarbiausia, kad buvo galima jai permesti visą atsakomybę. Pamąstęs, Atsisakymas Mandagusis nuskubėjo prie veidrodžio repetuoti ir pamėginti atsisakymą suversti Ligai.
– Atleiskite, bet mes negalime, Liga neleidžia, – įtaigiai ištarė jis. – Mes tikrai su džiaugsmu, bet Ligai nepaprieštarausi. Tad atleiskite mums – ne, ne ir dar kartą ne.

Jam patiko tai, ką matė veidrodyje, o permesti atsakomybę Ligai pasirodė visai lengva ir net malonu. Bent jau dėl to, kad nuskambėjus atsisakymui, jis nejautė jokios kaltės.

– Ogo, kaip šaunu! Skamba labai autoritetingai. Na dabar man jau tikrai niekas neprieštaraus ir neįkalbinės. Ne rieškia ne, prieš Ligą nepapūsi.

Atsisakymas Mandagusis net švytėjo ir laimės. Tokio galingo palaikymo jis net nesitikėjo sulauksti.
– Tiesa, pamiršau pasakyti, – nežinia iš kur atsiradusi pasakė Liga. – Tu prisimink: nemokamai aš nieko nedarau. Kaip atlygį be gailesčio surysiu laiką, energiją ir jėgas. Ir reikalausiu besąlygiško paklusnumo. Už tai pamiršk bet kokią atsakomybę. Ar tenkina sąlygos?
– Tenkina, – sutiko Atsisakymas Mandagusis. – Viskas, nuo šiol mes – draugai.

Ir prasidėjo jo draugystė su Liga. Kas benutiktų, jis galėjo viską nurašyti Ligai. “Aš su džiaugsmu jums pasakyčiau “taip”, bet esu priverstas sakyti “ne”….juk Liga”. O pats kaip ir nekaltas… Tik po kurio laiko Atsisakymas Mandagusis pradėjo vis dažniau negaluoti. Tai šlubuoja, tai girgžda, tai galva svaigsta, ir miego nori visą laiką. Pasiskundė jis Ligai, kad energijos niekam neturi. Ir laiko išsiaiškinti, pagalvoti taip pat nėra.

– O ką tu galvojai? – truktelėjo pečiais Liga. – Aš įspėjau. Tai mokestis už mano paramą. Aš juk už tave tavo darbą darau. Už viską reikia mokėti, drauguži. Nemokamai – tik sūris spąstuose.
– Bet taip ir numirti galima, – sunerimo Atsisakymas Mandagusis.
– Na ir kas? Tada tau niekada nebereikės sakyti “ne”. Aname pasaulyje – visur tik “taip”. Tai bent pailsėsi!
Atsisakymas Mandagusis susimąstė. Draugystė su Liga buvo jam naudinga, net labai. Bet ir į aną pasaulį dar visai nesinorėjo, jam ir čia patikti pradėjo.
– O galiu aš dar šiek tiek pagalvoti? – nedrąsiai paklausė jis.
– Galvok, – sutiko Liga. – Tik neilgai. Neturiu aš laiko čia su tavim tupinėti, reikalų turiu – iki kaklo. Rytoj užlėksiu.

Liga išbėgo, o Atsisakymas Mandagusis liko galvoti. Ir taip svarstė, ir kitaip galvojo – niekaip negalėjo pasiryžti ir apsispręsti, ar tęsti draugystę su liga, ar ne. Iš vienos pusės – naudinga. Iš kitos pusės – labai jau brangiai mokėti tenka. Laiko, energijos ir jėgų nebūna per daug. O jeigu pasibaigs, tuomet ir gyvenimas pasibaigs. Mąstė, kamavosi, kol pagaliau nusprendė. Ir vėl kalbą ruošė, prieš veidrodį repetavo. O kai Liga sugrįžo, jis gan tvirtai pasakė:
– Žinai, ką? Aš čia pagalvojau ir nusprendžiau: pamėginsiu pats išsiaiškinti su savo reikalais. Tau, žinoma, ačiū, bet aš ir pats galiu “ne” pasakyti. Be tavo pagalbos. Nuo šios akimirkos aš tapsiu Atsisakymu Ryžtinguoju. Štai!
– Štai kaip prabilai, – nustebo Liga. – Tiek jau to, bandyk, treniruokis. Gal dar iš tavęs kas nors ir bus. Bet jeigu nepasiseks, tik sušvilpk…

Bet Atsisakymas Mandagusis tvirtai nusprendė keisti savo gyvenimą ir išsiugdyti naudingų savybių – tvirtumą, ryžtą, nuoseklumą ir pasitikėjimą savimi. Ir nuo to laiko Atsisakymas Mandagusis vis dažniau elgiasi tvirtai ir ryžtingai. Kartais iš įpročio dar pradeda murmėti nežinia ką ir rankas grąžyti, bet prisimena Ligą ir iš kart susikaupia. Todėl kiekvieną dieną jam sekasi vis geriau. Ir atsakomybės niekam neperkelinėja. Liovėsi teisintis ir reveransais mėtytis, tik mandagiai pasako “Atleisk, bet negaliu”. O jeigu įkalbinėti pradeda, mikliai nusuka kalbą į šoną. Ir nieko baisaus neįvyksta! Pasirodo, žodį “ne” galima visai lengvai ir paprastai pasakyti. O Ligai Atsisakymas Mandagusis net dėkingas. Už pamokas visada dėkoti reikia!
.
Šaltinis: elfikarussian.ru
Vertimas Ilona Tamošiūnienė / sakubona.lt

Įvertinkite!
[Balsavo: 0 Vidurkis: 0]
Dalintis:

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.