Esu daug savo brangaus laiko pardavusi labai pigiai0 (0)
Klausimas:
Sveiki,
nežinau kaip nedepresuoti gyvenant Lieuvoje. Į užsienį labai nesinori išvykti uždarbiauti kaip dauguma pažįstamų, nes irgi nepragyvena Lietuvoje. Man jau beveik trisdešimt metų, o aš niekaip nesugebu pilnai savęs išlaikyti. Žinoma, pati kalta, kad neturiu aukšto išsilavinimo ar nesugebu parduoti savęs brangiai. Dirbu paprastus darbus, bet širdžiai artimus, tikrai pavargstu ir jaučiuosi svarbi. Žmonės dirba po kelis darbus, kad save išlaikytų, aš neturiu tiek sveikatos. Neįsivaizduoju kaip pragyvena šeimos su vaikais, o ką kalbėti apie vienišas mamas Lietuvoje. Nesu ta, kuri dejuoja, ar bijo darbo. Esu nusivylusi, daug savo gyvenime brangaus laiko pardavusi labai pigiai. Paskutiniame darbe visiškai palūžau, labai pavargau dirbti už grašius, bėga paskutinės darbo dienos jame. Nežinau ką darysiu po to. Labai bijau nugrimzti į depresiją.
Gražaus laiko.
Indrė
Atsakymas:
Sveika, Indre.
Tavo laiške visų pirma pastebiu, jog esi dora, darbšti, santūri, nuoširdi ir ištikima savo šaliai. Tarsi auksas, kuris ir pelenuose žiba. Norėčiau pasidžiaugti ir tuo, jog radai širdžiai mielą sritį kurioje nori dirbti. Kitaip tariant – tu žinai ko nori, o tai žmogui reiškia labai daug – pradedant gyvenimo įprasminimu, baigiant (turbūt turėtų būti) – finansiniu saugumu. Pastarojo kaip tik ir pasigendi savo veikloje.
Dažnai manoma, jog kai randi gerą sritį – pinigai turi ateiti patys. Tačiau tam kartais prireikia šiokių tokių pastangų, kantrybės, o gal laiko. Iš esmės, jei darai tai ką myli, tada tai darai išties gerai, o jei darai gerai, tai ir atlyginimas geras. Šis dėsnis išties dažniausiai suveikia. Tačiau jei esi geriausias šalyje drakonų medžiotojas, o drakonų nebeliko arba pasirodo retai, arba vos keli – gali kilti keblumų. Sunku dabar išties tiksliau pasakyti, kas ir kaip, juk nežinau visos tavo situacijos.
Bet kokiu atveju, tikrai verta turėti savo vizija, žinoti gana tikslai ir aiškiai ko tu nori iš gyvenimo, ką nori pasiekti, ko tau reikia. Tikrai būtų naudinga susidaryti savo karjeros planą, kuriame turėtų atsispindėti tavo siekiai. Jį susidarant derėtų apmąstyti visus galimus trukdžius ir galimybes.
Galbūt žengus kiek kita linkme, pasiaurinus ar paplatinus savo darbo specifiką rastum optimalų variantą, tai, kas visgi padėtų jaustis finansiškai saugesne. Taip pat atmink, jog visuomet galima savo darbdavio pasiteirauti apie didesnį atlyginimą, užsiminti jam apie savo situaciją, galbūt darbdavys į tai atsižvelgs. O jei nedrįsti, gal visa bėda ir yra tiesiog tame? Jei nebandysi, niekad ir nežinosi ar pavyks. Kita vertus, išties nemažai yra įvairių knygų labai detaliai patariančių kaip išsiderėti sau palankesnį atlyginimą, „parduoti savęs brangiai”, kaip rašai.
Tikrai verta pamąstyti ir apie mokslus, kai kurios mokymo įstaigos siūlo mokytis nemokamai, vakarais, internetu ir pan. Kita vertus, išties baigti aukštąjį nėra privaloma. Daugelis nepaprastai sėkmingų žmonių nėra baigę jokių aukštų mokslų, tokių pavyzdžių galime rasti tiek Lietuvos, tiek pasaulio istorijoje. Galima rinktis turėti kokią nors įdomią profesiją ar tiesiog viliojančią veiklą. Nereikia pervertinti aukštojo mokslo, darbo biržoje bene daugiausiai stovinčių su aukštuoju išsilavinimu ;) Taip pat aukštasis išsilavinimas dar nereiškia, kad gausi pakankamai pinigų. Pilna pavyzdžių, kai žmonės, kurie mokėsi 4 ar 6 metus dirba už minimalų atlyginimą. Tad manau, kad čia svarbiausi yra kiek kiti dalykai. t.y. atrasti savo pašaukimą, išsikelt viziją ir rasti tam tinkamas įgyvendinimo priemones, kurios kartais yra aukštasis, o kartais specialus ir jokiuose universitetuose neteikiamas išsilavinimas, o kartais dar kažkas visai kita..
Būtų gerai nuodugniau pasinagrinėti savo lūkesčius bei tai, ką Tau reiškia turėti pakankamai pinigų pragyvenimui. Pamėgink susidaryti savo finansinį planą. Tai yra susirašyti, kokios yra būtinosios išlaidos ir susiplanuoti kur ir kiek gali išleisti. Pamąstyk, kaip galėtum sutaupyti, galbūt yra ne būtinų prekių – alkoholis, saldumynai, rūkalai ar drabužiai (juk mums, moterims, niekada negana), o galbūt pavyktų kažkiek sumažinti išlaidas už būstą (nuomoti kambarį vietoj buto ar pašnekėti su savininkais ir išsiderėti pigesnę nuomą).
Aišku nereikėtų atsisakyti visų gyvenimo malonumų, juk gyvenam tik kartą, tačiau su tokiu požiūriu mes dažnai nepastebime, kad leidžiame sau per daug. Jei Tavo įplaukos išties mažos, galbūt reikėtų pamąstyti apie pašalpas, juk galima pasinaudoti ir valstybės parama, jei ne pilna, tai bent daline.
Daug čia visko prirašiau, tačiau svarbiausia tai, kad žinotum, jog visada yra tų galimybių ir išeičių, kartais tereikia žengti vieną mažą žingsnelį pokyčių link ir nebijoti. Kartais, kai neįmanoma pakeisti situacijos, tenka keisti save, požiūrį į situaciją. Viskas mūsų rankose, todėl jų negalima nuleisti. Tad aukščiau nosį.
Kai vienos durys užsidaro, kitos atsidaro; bet dažnai mes taip ilgai ir su gailesčiu žvelgiame į uždarytas duris, kad nematome tų, kurios atsidarė. (Alexander Graham Bell)
Sėkmės darbuose!
Psichologė Audronė Salygienė
El. paštas: audrone@vitadelux.lt, mb. 863097797
vitadelux.lt
Aš dar tik žiemą baigsiu psichologijos studijas, bet jau žinau, kad jei žmogus sako, kad yra „visiškai palūžęs”, „labai pavargęs”, jį kamuoja abejonės dėl ateities ir jis prisipažįsta, kad bijo nugrimzti į depresiją, tai reikėtų ne pamokslauti apie profesijos keitimą, neišlaidavimą ir GERIAUSIAI „nosį aukštyn”(!!!), o pasiūlyti jam kreiptis psichologinės konsultacijos! Nežinau, ką baigusi ponia Audronė, bet man psichologija net nekvepia ;) Liūdna tiesiog skaityti tokį atsakymą žmogui, kuris prašo pagalbos…
‘Ėjau pro šalį’ 10 balų už komentarą.. Taip pat ėjau pro šalį, o psichologija tik mėgėjiškai domiuosi, bet matosi, kad rašinys arba per miegus parašytas arba per 5 minutes, nes ir gramatinių klaidų netrūksta…
Oi ne, nereikia nieko kaltinti, kad va, nėra aukštojo, va švaistau laiką, va pavargstu, nes kai tai pateikiama aplinkiniams ir kitiems, tada kaip tik ir tampama „ta, kuri dejuoja ir bijo darbo”. Nesvarbu, kad tai reiškiasi kaip pyktis ar teisėtas pasipiktinimas. Ne? Paklauskite pikto žmogaus parduotuvėje, kas nutiko. Atsakys, kad va, pardavėja nusuko, va prastai skaičiuoju ir panašiai. Ar tai ne paguodos užuojautos ieškojimas, dejavimas? Deja deja, nusuko, deja deja nebėra, deja deja visi tokie. Taigi, pirma sėkmės kregždė – liautis pykus ir išmesti visas „24 valandas & Co.” iš dienotvarkės. Ten pat palydėti ir žinias iš Seimo. Jei nedalyvaujama visuomeninėje organizacijoje, tada tai NIEKAIP NIEKAIP NIEKAIP nė vieno neliečia! Antra sėkmės kregždė – ieškoti sprendimo savo problemoms, o ne pažįstamų, draugų ir šeimų, kuriose auga vaikai ir tėvai turi po 3 darbus kiekvienas – jų problemos visai kitokio pobūdžio – neverta stengtis perprasti iš kokio šaltinio jie semiasi jėgų. Trečia kregždė, tai laisvės suvokimas, kad pirma ir antra kregždės išties nė viena nėra Tavo problema. O gal niekada ir nebuvo? Nepavyks galvoti sunkiomis mintimis ir džiaugtis savo darbu. Ne darbas ir teikia džiaugsmą, o džiaugsmas kyla dėlto, kad žinai, kad darai tai, ką turi, moki ir išmanai kaip padaryti. Todėl čia telieka atsakyti į kelis klausimus Kas? Aš. Ką? Darau. Kaip? Darau. Kur? Darau. Kiek? Darau. Kada? Pradedu.
1. Iš tavo uždėtos šypsenėlės nepanašu, kad tau liūdna.
2. Matyt per psichodiagnostikos kursą, jei išvis tokį turėjai, praklausei, kad psichologas nediagnozuoja, tai padaryti gali tik psichiatras. Be to, tai daroma pagal tam tikrą metodiką, o ne iš viešo laiško internete.
3. Užsipuoli žmogų kuris savanoriškai darbuojasi visuomenės labui ir gaišta savo asmeninį laiką, kad kažką gero padarytų žmonėms. O ką gauna mainais? Pašaipas ir įžeidimus? Net jei ir suklystų kažkame, tai, kaip būsimam psichologui, ar dera pult už tai? Pamąstymui…
4. Jei išties supranti ką padarei, derėtų atsiprašyti Audronės.
Rekomendacija ateičiai: kad ir kaip knieti – prikąst liežuvį, pagalvot apie savo veiksmų priežastis, galimas pasekmes ir tik tada imtis to ką ketinai daryti… Visus kategoriškus savo teiginius pabaik klaustuku. Sveikesnė busi visom prasmėm.. Sėkmės moksluose.