Filosofinė antropologija – mokslas apie žmogų

Aut. Lente Scura

Kiekvienas žmogus siekia realizuoti save santarvėje su savimi pačiu, su savo tapatybe ir drauge gerbdamas kito kilnumą. Vertybių krizė šiandien yra krizė žmogaus, kuris nepripažįsta savo asmeninio kilnumo ir todėl negerbia žmogiško kitų kilnumo.

Žmogus, atėmus jo tapatybę ir vienumą, nepakartojamumą, tapo bevarde auka ant svetimų idėjų altoriaus. Viskas leidžiama, kai abstrakti idėja iškeliama aukščiau žmogaus. Komunistas, svajojantis apie tobulą visuomenę, be klasių, be skrupulų, tam tikslui pasiekti aukojantis milijonus žmonių, niekuo nesiskiria nuo šių dienų verslininko, vardan idividualaus pelno nuodijančio ir naikinančio mases. Kai išnyksta žmogiškumas, žmogus – kaip visų daiktų matas, prasideda grynos savivalės, piktnaudžiavimo ir legalizuoto genocido viešpatavimas, nes „kilnus” tikslas teoriškai gali pateisinti net pačias žiauriausias priemones.

Daugybė žmonių gyvena pasimetę išoriniuose veiksmuose, gyvenimo rutinoje, įtraukti masės gyvenimo paviršutiniškumo: keliuosi, autobusas, kasdienė veikla, valgis, autobusas, darbas, pirmadienis, antradienis, trečiadienis… Vienu akimirksniu visa sugriūva. Netikėta nesėkmė, katastrofa, avarija, artimo žmogaus mirtis… žiauriai atšaukia pasyvų sapną, „išsibarstymą” ir iškelia egzistavimo prsmės klausimą. Tapau pats sau problema, – tvirtina Aurelijus Augustinas iš Hipono, nurodydamas patirtą skausmą dėl draugo mirties.

Mokslas apie žmogų

Iki 18 amžiaus mokslas apie žmogų buvo vadinamas psichologija, ir šis pavadinimas apėmė daugialypius gilinimosi į žmogų aspektus. Christian Wolff buvo pirmasis, atskyręs šiame moksle eksperimentinę dalį nuo metafizinės ir jas atitinkamai pavadinęs Psychologia empirica ir Psychologia rationalis. Pirmoji remiasi patirties reiškinių stebėjimu. Antroji, pagal Wolff, pradeda nuo pirminių būties principų ir šie yra pritaikomi psichinei tikrovei.

Tokia perspektyva davė pradžią dviems mokslams: eksperimentais grįstai psichologijai ir racionaliajai psichologijai, kuriai priskiriami įvairūs vardai – filosofinė antropologija, metafizinė antropologija, žmogaus filosofija. 

Filosofinės antropologijos studijų centre – visas žmogus. Apmąstant jo veiksmus siekiama nustatyti pirminius principus, bylojančius apie žmogaus buvimą ir veikimą, analizuojant ir pačius principus, jų prigimtį. Įvairūs mokslai studijuoja žmogų kaip paprastą objektą ir nei vienas iš jų neapima visumos, nesiima atsakyti į klausimą: kas yra žmogus kaip toks, ką reiškia „būti žmogumi”?

Ši disciplina svarsto žmogų kaip būtybęir siekia suvokti šią būtį sudarančią prigimtį: atrasti žmogaus būties prasmę ir suprasti, kokios yra galutinės tos būties priežastys, viską apibrėžiantys principai ar sąlygos.

Filosofinė antropologija, siejasi glaudžiais ryšiais su eksperimentine psichologija, pedagokika ir kitais mokslais.

Psichologas, pažįstantis žmogaus filosofijos principus, be to, jog kultūriškai praturtėjo kaip asmuo, turės raktą plačiau skaityti psichologinių patologijų atvejus, atrasti jų priežastis, analizuoti ir teikti teisingesnius, apdairesnius asmeninius sprendimus, išvengdamas susiaurinimo, gerbiant visus asmens lygmenis, nes jį pažįsta giliau jo visumoje.

Filosofinės antropologijos metodas

Joseph de Finance psiūlė schematiškai išskirti dvi kryptis:

Pirma. Filosofinės antropologijos bandantčios suprasti žmogų, kurių išeities taškas yra biologinis gyvenimas. Tokio tipo formos yra, pavyzdžiui, Aristotelio arba Tejaro de Šardeno filosofijos.

Antra. Žmogus svarstomas kaip sąmoninga būtybė. Tai egzistencinė, personalinė filosofija, kuri telkiasi apie egzistavimo arba buvimo-pasaulyje per kūną idėją.

Abu žmogaus filosofijos tipai turi savo vertę ir trūkumus. Išskiriant antrąją kryptį, galima paminėti, kad ji remiasi patirtimi, kritine savo veiksmų refleksija ir tokį metodą taip pat galima vadinti fenomenologiniu-reflektyviu.

Žmogaus filosofijos metodo problema buvo išsamiai svarstoma, pvz.:

Edmundas Husserlis – fenomenologinis metodas;
Gadameris ir Ricoeras – hermeneutinis metodas
Fabro – introspekcijos metodas;
Levi-Strauss – struktūralistinis metodas;
Gabriel Marcel – transcendentinė refleksija.

Žmogaus filosofija dėl savo specifinio pobūdžio reikalauja gana sudėtingo metodo, kuriame galima būtų nurodyti dvi skirtingas, bet nebūtinai atskiras fazes: fenomenologinę analizę ir kritinę refleksiją. Fenomenologinėje fazėje analizuojami duomenys, susiję su žmogaus buvimu; kritinės refleksijos fazėje atsiveria šiuos duomenis įgalinanti reikšmė ir galutinės priežastys. Žmogaus filosofijos metodas skiriasi nuo empirinių mokslų metodo, nes jau fenimenologiniame etape yra „intospektyvi” (žvelgia vidun) refleksija.

To priežastis yra pakankamai paprasta: žmogiškieji aktai yra labai sudėtingi reiškiniai, kuriuose fizinis aspektas giliai susietas su psichologiniu ir atvirkščiai; tad negalima jų studijuoti kitaip, kaip tik naudojantis dviem kryptimis: objektyvaus stebėjimo, per fenomenologinę analizę, ir introspekcijos, per kritinę refleksiją; tai procesas, einantis nuo reiškinių (fenomenų), prie galutinių prežasčių.

Pagal: Elena Būgaite (2003) „Filosofinė antropologija”, 7-18 psl.