Gyvename, mylime viena kitą, bet turime kentėti įžeidinėjimus0 (0)
Foto: © 3photo/Corbis
Klausimas: Turiu gan rimtą problemą, kuri neleidžia man būti laimingai, smukdo žemyn ir kuo toliau, tuo dažniau verčia galvoti apie savižudybę. Esu nepilnametė panelė ir esu biseksuali. Su panele draugauju jau daugiau nei puse metų ir to visiškai nesigailiu, tai patys geriausi mėnesiai mano gyvenime, tai pirmoji meilė mano gyvenime, bet ji, žinoma, nebuvo planuota. Neplanavau tos panelės pamilti, bet jei taip atsitiko, vadinasi, taip ir turėjo būti. Tai tikra Dievo dovana, nuostabiausias dalykas, kuris tik galėjo nutikti mano gyvenime ir dėl to aš tapau be galo laiminga. Bet su šia dovana atsirado ir daug problemų…
Pagrindinė problema yra tėvai. Prieš 5 mėnesius tėvai pradėjo mane įtarinėti dėl mano orientacijos, todėl buvau priversta po mėnesio prisipažinti. Buvo rimtas pokalbis, kadangi mano tėvai senų pažiūrų, turėjau klausytis jų realybės neatitinkančių moralų. Tarkim, kad homoseksualumas yra liga, nors 1973 metais tai išbraukta iš ligų sąrašo, kad Dievas sutvėrė vyrą ir moterį kurti šeimą. Bet mano nuomone šeima yra du mylintys žmonės. Po šio pokalbio pasikeitė tik tai, kad vis dažniau galėdavau susitikti su savo panele, todėl buvau laiminga, nes tėvai žinojo tiesą ir nereikėjo nieko slėpti… Bet kaskart po mūsų susitikimų iš tėvų girdėdavau tik šlykščius žodžius, įžeidimus, mano panelę išvadindavo melage ir kaltindavo ją dėl nebūtų dalykų… Po kiek laiko tėvai buvo atėję pas mus, kad bendrai pasikalbėtume. Tuomet jie bandė mano panelei įrodinėti, kokia aš bloga, kad nieko nesugebu, dėl nieko nesistengiu. Ir motinos žodžiai buvo, kad po dviejų metų nusijuoksime ir suprasim, kad mūsų santykiai buvo nesąmonė. Bet mes atsikirtome, kad tai tik jų nuomonė. Na vėl, su kiekviena diena girdėdavau iš tėvų smerkimą, užgauliojimus, neapykantą, kaltindavo mane, kad per mane motina negali užmigti ir sugadinau jai sveikatą… Bandė uždrausti bendrauti, bet tai nieko nepakeitė. Tik dar labiau pradėjo smerkti… Iš pradžių bandydavau gražiai aiškinti, kad tai ne liga ir kad aš laiminga, bet man atsibodo, pradėjau nesusitvarkyti su savo nervais ir atsikalbinėti, grubiai su jais kalbėti, bet vis dar prisilaikau, nes bijau gauti antausį. Namuose jaučiu didžiulę įtampą, pradėjau dažnai stresuoti, iš nervų pradeda pykinti, verkiu vos ne kas vakarą. Dažnai neturiu kur išsilieti, todėl išlieju pykti ant panelės, o tai tik blogina mūsų santykius… Nors žinoma, ji mane nuramina, bet visa tai iškęsti yra labai sunku. Pradėjau galvoti apie savižudybe, bet sau nieko negalėčiau padaryti, kol ją turiu.
Nebežinau, kaip man elgtis… Esu toks pats žmogus, kaip ir visi kiti, nesame išsidarkiusios savo išvaizdos, nesidomime jokiomis LGBT organizacijomis, gėjų paradais ir kitais gėjais. Niekam nekenkiam, nesiviešinam. Tiesiog gyvename, kaip ir gyvenome, mylim viena kita. Bet smerkimą ir įžeidinėjimus turime kentėti…
Atsakymas: Sveika, pirmiausia noriu Tau padėkoti, kad parašei mums ir pasidalinai savo išgyvenimais. Galiu įsivaizduoti, jog tam reikėjo drąsos ir pasiryžimo, kai turi karčios patirties atskleidžiant savo biseksualumą tėvams, iš kurių nesulaukei palaikymo.
Krito į akis Tavo pasakymas, jog buvai “priversta” prisipažinti. Turint mintyje tai, kad bet kuriam LGBT atstovui yra iššūkis atsiskleisti, privertimas kalbėti skamba kaip pokalbis, kuriam panašu nei Tu, nei Tavo tėvai nebuvo pasiruošę. Suprantu, kad pasikalbėjus su tėvais Tau išties palengvėjo – nebereikėjo išsisukinėti, galėjai dažniau būti su mergina. Kita vertus matau, jog į Tavo atvirumą tėvai reagavo įvairiausiais bandymais sumenkinti Tavo draugę ar Jūsų santykius, kas gali stipriai skaudinti.
Man neramu, jog šiuo metu Tau kyla minčių apie savižudybę. Tikiu, jog kartais, kai bandai tėvams įvairiausiais būdais pasakyti, jog Tu esi laiminga, o iš jų girdi smerkiančius žodžius, ilgainiui gali nusvirti rankos ir atrodyti, kad verčiau apskritai negyventum, negu kęstum besikaupiantį skausmą. Svarbu matyti, kad šalia yra ir kita Tavo dalis – ieškanti, kaip toliau elgtis, norinti gyventi savo gyvenimą ir mylėti sau artimą žmogų.
Iš to, ką rašai, panašu, jog tėvams itin sunku priimti Tave tokią, kokia esi. Atrodo, jie įvairiausiais būdais stengiasi Tave padaryti sau patogesne, priimtinesne, tačiau to kaina būtų Tau atsisakyti savęs pačios. Sakai, jog tėvai Tau bando užkrauti atsakomybę ir už mamos sveikatą. Įsivaizduoju, kokią gilią nuoskaudą ir pyktį gali jiems jausti. Kartu man neramu dėl Tavo pasakymo, jog neišreiški šio pykčio bijodama gauti antausį – niekas neturi teisės Tavęs mušti ar žeminti. Šioje vietoje noriu pabrėžti, jog Tavo tėvai yra patys atsakingi už savo gyvenimą ir savijautą, kad ir kas aplink juos vyktų.
Mano akimis svarbu, jog apie šiuos sunkumus gali kalbėtis su savo mergina. Tuo pačiu noriu paskatinti Tave neapsiriboti vienu žmogumi – šiuo metu išgyveni nelengvą laikotarpį, kuomet palaikymas iš šalies būtų labai reikalingas daugeliui. Atkreipiau dėmesį į Tavo laiško pabaigoje išsakomą atsiskyrimą nuo LGBT bendruomenės. Tikiu, jog turi tam priežasčių, bet tuo pačiu tai būtų galimybė sutikti palaikančių žmonių, susiduriančių su panašiais išgyvenimais.
Taip pat skatinu Tave kreiptis tęstinės pagalbos į psichologą, su kuriuo galėtum tiek aptarti, kaip tvarkytis su mintimis apie savižudybę, tiek ir turėti saugią erdvę išreikšti pyktį. Psichologą gali rasti savo mokykloje, poliklinikoje arba šiame Informaciniame banke pasirinkusi savo gyvenamąją vietą matysi ir kitų joje dirbančių psichologų kontaktus.
Pabaigai noriu pridurti, jog neretam tėvui ar artimajam kyla sunkumų sužinojus, kad jo šeimos narys yra ne heteroseksualus. Konservatyvesnių pažiūrų žmonėms tenka persvarstyti nemažą dalį savo nuostatų ir įpročių, kas neretai tampa skausmingu procesu visiems šeimos nariams. Šiuo metu yra buriama nemokama LGBT+ vaikų turinčių tėvų informacijos ir paramos grupė. Jei norėtum, gali pasiūlyti savo tėvams prisijungti prie jos. Šiame tinklapyje rasi platesnę informaciją.
Linkiu tvirtumo išliekant savimi,
Psichologė Jolanta Latakienė
www.krizesiveikimas.lt
latakiene.jolanta@gmail.com
+370 659 73549
Keista, kai pagalvoji, kad Lietuvoj tokių sąntykių kaip grybų po lietaus randasi, bet tik po to kai vakarai pradėjo tai afišuoti ir garbinti, m? Ir viskas su jais būtų gerai, jei tik jie nekištų savo pažiūrų visam pasauliui į gerklę ir neįsivaikintų vaikų. Norit kitokių sąntykių? Ok, jūsų pasirinkimas, bet kadangi tokie sąntykiai negali natūraliai baigtis palikuonimis, tai ir nebandykit apeiti gamtos. Būtent dėl dviejų šitų priežasčių žmonės jaučia priešiškumą. Bent kiek intelektualus žmogus supranta, kad kitų seksualinė orientacija yra ne jo reikalas, bet kai daromi tokie dalykai, tai nereikia stebėtis, kad visuomenė piktinasi…
Netiesa, kad tik dabar atsiranda tokių santykių. Teko sutikti suaugusių žmonių, kuriuos užaugino homoseksuali arba biseksuali mama Lietuvoje. Tiesiog apie tai nebuvo kalbama. Bet net a.a. močiutė pasakojo, kad jos darbe buvo moterys, kurios tapo pora, bet kokiam kaime tokių buvo. Nedaug, bet visada buvo, ir bus. Tik dabar tai tapo politiniu klausimu.
Manau, kad visai nekeista, kai pagalvoji, jog Lietuva buvo Sovietų Sąjungos sudėtyje, kur visuomenė turėjo būti \”ideali\”, o viskas, kas neatitiko partijos nustatytų normų, tiesiog \”neegzistavo\”.
Galvojant apie visokius natūralumus, tai svarstau, kad gal reikia pradėti drausti nevaisingoms poroms įsivaikinti? Jaučiu, jog čia apeinama gamta… Ką jau kalbėti apie dirbtini apvaisinimą…
Kažkada buvo piktinamasi, kai moterys norėjo įgyti balsavimo teisę, juodaodžiai – laisvę, turbūt buvo piktinamasi ir tada, kai mūsų protėviai bandė kovoti prieš baudžiavą… Ačiū tiems, kurie turi drąsos kalbėti, kai \”visuomenė\” piktinasi.
Tokių santykių buvo visada, tik apie juos nebuvo kalbama, dabar žmonės labiau išlaisvėję ir atsiveria, todėl daugiau jų pažįstame, matome, girdime. Taip pat noriu pabrėžti, kad šių santykių, kurie Jums atrodo keisti, niekas nepasirenka. Gamtos niekas neapeidinėja, gamtoje yra visko, taip pat ir homoseksualų, o santykiai nebūtinai turi gimdyti vaikus. Tai kiekvienos poros apsisprendimo reikalas, tiek hetero, tiek homo. Pažiūros nėra kišamos, tiesiog visi homo, bi, queer ir t.t. nenori diskriminuojami. Ir dar, o kokie gi čia dalykai daromi, kur nusipelno visuomenės pasipiktinimo?
Galime išplėsti jūsų neetišką klausimą. O ką TOKIO daro vegetarai, kad susilaukia milžiniško spaudimo ne tik iš visuomenės, bet ir iš valstybės įstaigų? Kada vaikai verčiami valgyti mėsą darželiuose ir mokyklose, ligoninėse, nes nėra pasirinkimo? Gamintojai diskriminuoja vartotojus-vegetarus, nes į augalinės kilmės produktus įmaišo gyvulinės kilmės riebalus, kai vegetariška vadinama vištiena ar žuvis? Ką TOKIO daro vegetarai?