Gyvenimo tikslas0 (0)
Iliustracija: Justin Lawrence / unsplash.com
Kartą gyveno neapsakomai tingus vyras, kuris daugiau nieko nedarė, tik leido savo artimiesiams jį išlaikyti.
Kol žmona jo labui leido savo paveldėtus pinigus, viskas geriau ar prasčiau dar ėjosi. Tačiau kai namuose nebeliko nė skatiko, kai ji pardavė savo paskutinį papuošalą ir netgi užstatė dalį baldų, barniams galo nebuvo matyti. Taip šitam tinginio pančiui baigėsi katino dienos.
Apimtas baisios nevilties, vieną dieną jis tarė savo žmonai:
– Jeigu jau taip spiriesi, kad aš savo gyvenime turėčiau kokį tikslą, tai nuo šios dienos aš imsiu valgyti tik asmeniškai palinkėjęs savo kaimynui puodžiui labo ryto.
– Na gerai, – sutiko žmoną, – vis geriau negu nieko.
Tinginys nuo tol kiekvieną rytą apsilankydavo pas puodžių ir jau tada gaudavo ką užvalgyti. Taip kurį laiką jie ir gyveno. Tačiau vieną rytą, kai užsimiegojęs tinginys atėjo pasilabinti, puodžiaus nerado namuose – šis buvo nukakęs į tolokai esančią duobę parsinešti naujo molio.
Kadangi kiek akys matė niekur nebuvo nė vieno kaimyno, tinginys prisėdo ir ėmė laukti. Laikas slinko, o puodžius vis negrįžo. Galop tinginio pilvas ėmė taip urgzti, kad jis nutarė paėjėti iki tos molio duobės. Ten pasisveikins ir tuomet jau gaus valgyt.
Tinginys prie duobės prisiartino kaip tik tuo metu, kai puodžiaus kastuvas užkliudė didžiulį ąsotį. Jame įstabiai žaižaravo auksas. Tačiau labai skubėdamas ir spaudžiamas alkio tinginys arčiau net nėjo. Jis tik iš tolo pasveikino puodžių ir iškart pasileido namo.
O puodžius kitaip net nemanė, kad tinginys nubėgo įskųsti jį valdžiai, kuri, aišku, atims visą auksą. Tad jis pasileido tinginiui iš paskos ir vargais negalais sugrąžino jį atgal.
Prie molduobės puodžius parodė jam sklidiną aukso ąsotį.
– Kadangi tu visuomet buvai man toks malonus, pasidalinkime šį lobį, – pasiūlė jis tingiajam kaimynui.
Kai tinginys savo žmonai parodė naująjį turtą, ši jam tarė:
– Ar dabar matai, jog gyvenime verta turėti tikslą, kad ir visai nedidelį? O ir malonus elgesys dar niekad niekam nepakenkė.
Jei nežinai ką daryti, esi tamsoje, tiesiog ženk žingsnį į priekį.
Jei žmogus gyvenime neturi jokio didaus tikslo, tai tegul siekia bent mažo, kad ir koks paikas jis būtų.
Pagal: Norbert Lechleitner. Kitaip nei tikėtasi. Vilnius: Alma littera. 1999, 21-22 p.
ir vistik,viską gadina pinigai..
Pinigai viska duoda, taip jau „suredytas” pasaulis, kad daugelis tikslu baigiasi tuo, kad paesti ir aseima islaikyti.
Mano nuomone jai pas visus tikslas butu iš gamtos imti tik tai kiek reikia kad gyventum, ir nesigilinti I daugeli nereikalingu dalikų, koncentruotum I viena veikla is kurios tau bus tikslingiausia pagal tavo aplinka ir galimybes, visa tai lavinti ir tas savo žinias perduoti savo sveikiems palikuonis, tai yra neikainojama vertibe ir toks tikslas, gal labiau svajone pas mane galvoje I toki kampeli kur tavo tikslas išlikti sveikam ir tavo darbas tik vienas buti pilnavertis kai pavalgę,
Norisi ištrūkti iš ci jos finansinės vergijos bet cia tik pasvajoti man nes I viena šalis kur taip galima gyventi jau amzius nebepriims o I kita man per šalta,vis dėlto turiu vilti nuvykti I ta savo svajonių sali ir noro ir negivenu bet nors isitikinsi kad tikrai yra kad zmones gyvena dar nepazeistose nepargtose kitu zmoniu tvirtovėse