Ieškau informacijos, kaip moterims sumažinti seksualinį geismą?

0 (0)

Man 41-eri, šiuo metu vykdomas santuokos skyrybų procesas. Jaučiu didžiulį sekso, intymumo trūkumą. Paskutinius 10 metų, kad ir gyvenant santuokoje, visai neturėjau seksualinių santykių, o iki tol – kokius 3-4 kartus per metus, tik pirmais santuokos metais mylėdavomės reguliariau ir dažniau. Iš karto paaiškinu, kad sekso nebuvo dėl vyro šaltumo. Noriu suprasti, ar mano psichologinė būsena yra normali esant tokioms gyvenimo aplinkybėms, ar turiu kokį nors sutrikimą.

Šie klausimai man kyla, nes turiu dėti didžiules psichologines ir dvasines pastangas, kad negalvočiau apie seksą – esu išsilavinusi, tikinti moteris, meldžiuosi, skaitau dvasinę literatūrą, turiu daug puikių draugų, stengiuosi su jais kuo daugiau leisti laiką, pradedu kurti savo verslą, ėmiau mokytis kalbų, dirbu fizinį darbą, bet vistiek vakarais, kai tik atsigulu, kad ir kiek būčiau pavargusi, tiesiog jaučiu stiprų norą mėgautis mintimis apie intymumą ir seksualinį artumą su vyru. Tiesiog turiu kontroliuoti savo mintis. Kartais, net pati nepajuntu, kaip pradedu ir masturbuotis. Jaučiuosi silpnavalė.

Ieškau informacijos, kaip moterims sumažinti seksualinį geismą, bet tik randu aibes straipsnių, kaip moterims padidinti geismą. Tiesą sakant, todėl ir pradėjau galvoti, kad gal esu labai nemoteriška, gal esu per daug vyriška, gal turiu per daug kokių vyriškų hormonų, nes net nesuprantu, kaip galima atstumti vyrą, kai jis tavęs geidžia (kalbu apie santuokinius ryšius). Pvz., net kai su sutuoktiniu neturėjau stipraus emocinio ryšio (jis buvo labai uždaras ir nejautrus mano emociniams poreikiams), nors jis net nebuvo fiziškai itin patrauklus, bet jam pakakdavo prie manęs tik prisiliesti, ir aš „ištirpdavau”. Tiesą sakant, jis žinojo, kad visada jam atsiduosiu, netgi, priešingai, ne kartą jis yra mane atstūmęs, kad yra pavargęs ar pan.

Taigi, mano esminis klausimas, kaip sumažinti seksualinį geismą, jei gyvenu viena? Antra, ar neturiu psichologinių, o gal ir hormoninių problemų, gal nesu pernelyg moteriška, jeigu seksui atsiduodavau visu 100 proc., sekso metu manęs niekada nekamuodavo jokios pašalinės mintys, kaip kad būdinga moterims (tokį įspūdį susidariau, skaitydama daugybę straipsnių ir žiūrėdama filmus), aš visiškai atsijungdavau nuo aplinkos, mane jaudina nuogo vyro kūnas, ypač – jo standus vyriškas organas (mano vyro, ne vyrų apskritai), ir kad man norėdavosi mylėtis kasdien, net ir po kelis kartus, ir dabar, svajodama apie idealius santykius, svajoju apie tokią galimybę, nors, aišku, tikriausiai poreikiai būtų ir kitokie, nes nuo seksualinio gyvenimo praėjo daug metų.

Tiesa, su svetimais nepažįstamais vyrais man nekyla noras mylėtis, nors ir atkreipiu dėmesį į patrauklų vyrą, būna, kad ir pagalvoju apie jį lovoje, bet tos mintys tik šmėkšteli galvoje. Santuokoje vyrui buvau ištikima ir apskritai nesu turėjusi vienos nakties nuotykių ir nesu į juos linkusi.

Kalbant apie fizinius mano duomenis, neturiu padidėjusio plaukuotumo, kas gal galėtų liudyti vyriškų hormonų perteklių, esu šviesaus gymio, stamboko kūno sudėjimo.

Kaip jau minėjau, nesu nuobodžiaujanti, ir apie seksą galvoju tikrai ne iš neturėjimo, ką veikti. Dėl savo nepatenkintų seksualinių poreikių bijau, kad galbūt pajutusi kito vyro dėmesį, galiu neatsilaikyti ir blaiviai nemąstyti, nes esu labai jausminga. Kita vertus, būdama viena, pradedu net verkti, kai pagalvoju apie tai, kad taip ir liksiu vieniša moteris iki gyvenimo galo. Nors iš kitos pusės, ir bijau naujų santykių, nes esu nusivylusi savo santuoka, iš kurios, aišku, galbūt kaip ir daugelis, tikėjausi labai daug. Gėda ir prisipažinti, bet žinodama savo temperamentą, naiviai maniau, kad mano vyras su manimi bus labai laimingas, nes aš jam niekada nepasakysiu „Ne”. Su apmaudu teko patirti, kad vis dėlto ne visiems vyrams taip jau ir reikalingas seksas.

Galbūt iškils klausimas, kad esu labai fiziškai nepatraukli, bet esu simpatiška, linksma, draugiška, bendraujanti, pastebiu vyrų žvilgsnius. Viena draugė, su kuria artimai pasišneku, net yra pasakiusi, kad tokia moteris, kaip aš – vyrų svajonė. Net vyras santuokos pradžioje nustebęs pasakė, kad, pasirodo, knygose apie moteris rašoma netiesa.Tačiau iš tiesų nebuvau gera žmona, netgi, sakyčiau, pasidariau nesugyvenama, nes jausdamasi nuolat negeidžiama buvau pasidariusi irzli, reikli, konfliktiška, vyrui net keldavau scenas dėl menkniekių. Esu skaičiusi, kad ilgas sekso trūkumas keičia asmenybę į neigiamą pusę, tad bijau, kad net ir turėdama reguliarius seksualinius santykius vistiek gal būčiau nesugyvenamo būdo. Nors dabar, jau kurį laiką gyvendama atskirai nuo vyro, matau, kad darausi vis ramesnė, nebe tokia impulsyvi, kantresnė ir su vaikais. Nes gyvenant tuose pačiuose namuose su vyru buvau nuolatinėje įtampoje, nes gyvenome atskiruose kambariuose ir mane labai skaudino ta situacija, kad formaliai esu ištekėjusi, o iš tiesų – kaip ir ne.
Esu ne vieną naktį praleidusi verkdama ir svarstydama – eiti pas vyrą, ar ne, nes beprotiškai norėdavau pasimylėti. Apskritai, net ir santuokinio gyvenimo pradžioje daugiausiai iniciatyvos rodydavau būtent aš, o ne vyras. Tiek ilgai nesiskyriau, nes man labai svarbūs santuokiniai įžadai, duoti bažnyčioje, ir vis tikėjausi, kad mūsų santykiai gali pasikeisti. Netgi numečiau 20 kg. Iš visų sulaukiau ir tebesulaukiu komplimentų, bet vyras, regis, mano pokyčių taip ir nepastebėjo.

Dar prieš nuspręsdama skirtis, išmėginau ir paskutinę strategiją. Apsirengusi gražiausius naktinius su šypsena atėjau pas vyrą į kambarį ir tiesiai šviesiai jam pasakiau: „Nebegaliu ištverti, kaip noriu mylėtis. Tau irgi būtų gerai nuimti įtampą”. Vyras stengėsi atlikti savo sutuoktinio pareigą (taip ir pajutau, kad būtent – stengėsi), bet jam nepavyko. Savo apmaudo, be abejo, neparodžiau. Netgi jam padėkojau, kad atsižvelgė į mano poreikius, bet širdyje pasijutau labai pažeminta. Jį palikau po pusantrų metų, bet ne tik dėl to, kad tarp mūsų nebuvo sekso. Mes tuos 10 metų ne tik nesimylėjome, mes net nekalbėjome, mes tiesiog nesusitikdavome, būdami tuose pačiuose namuose.

Tokia mūsų santuoka mane ypač skaudino todėl, kad darbe buvau labai vertinama, gerbiama. Jaunystėje apskritai sulaukdavau labai daug vaikinų dėmesio, todėl man buvo ypatingai skaudu, kad santuokoje, turėdama teisėtą vyrą, turėjau kovoti dėl jo dėmesio.
Išėjusi iš vyro, kaip minėjau, pasidariau ramesnė, bet išliko sekso poreikis. Ir ne tik paties sekso. Svajoju nuoga prisiglausti prie nuogo vyro kūno, glostyti jo plaukus, jaustis mylima ir geidžiama ir pati duoti meilę. Bet noriu vertinti save, savo gyvenimą ir savo ateitį realiai, blaiviai, sugebėti susitaikyti ir su galima tokia perspektyva, kad iš tiesų galiu likti vieniša. Noriu išmokti būti laiminga ir be vyro šalia, kad vyras nebūtų mano laimės sąlyga.

Ir dar vienas klausimas kyla, ar neturiu polinkio į ekshibionizmą, jei man patinka būti nuogai prieš vyrą. Turiu omeny, kai mes mylėdavomės, pajusdavau dar didesnį papildomą malonumą, jei nebūdavo aklinos tamsos ir vyras galėdavo matyti mane nuogą. Netgi norėdavau, kad jis į mane žiūrėtų. Ar tai normalu? Tomis akimirkomis aš jausdavausi graži, seksuali (net ir turėdama viršsvorio, net ir būdama nėščia – tai neturėdavo įtakos mano savijautai). Nors, tiesą sakant, vyras dažniausiai mėgdavo mylėtis užsimerkęs, bet aš tiesiog jo kartais paprašydavau, kad jis žiūrėtų į mane. O esu skaičiusi, kad, priešingai, moterys paprastai kuklinasi mylėtis šviesoje, o būtent vyrus jaudina nuogas moters kūnas.

Nebijau pripažinti savo ydų, netgi savo kokių psichologinių ar fiziologinių sutrikimų. Tiesiog noriu išspręsti savo seksualinio nepasitenkinimo problemą – etiškai ir morališkai. Nes, tiesą sakant, esu kartą kreipusis į psichologą ir psichoterapeutą, bet abu specialistai pasakė, kad man nereikalingas joks gydymas (bet tai buvo prieš 10 metų), o psichoterapeutas šaltai pasiūlė man susirasti meilužį. Toks pasiūlymas man nepriimtinas iš moralinės pusės. Noriu sužinoti, gal yra kitokių būdų numalšinti sekso troškimą. Aš jau pradėjau vengti žiūrėti romantinius filmus, netgi vengiu klausytis romantinės muzikos. Žodžiu, dedu pastangas, bet gal man jau reikalingas ir specialistas? Gal yra kokia nors sporto rūšis, kuri ypač padėtų to atsikratyti? Gal yra kokios žolelių arbatos ar pan.? Girdėjau, kad vienuolės geria kažkokias arbatas, bet draugė perspėjo, kad tos arbatos pakenkia sveikatai.

Iš anksto ačiū už išsamų atsakymą.

Lina (vardas pakeistas)

Komentuoja psichologas Dominykas Šimkus

Lina,
Dėkoju už išsamų ir atvirą laišką. Iš tiesų reikia nemažai drąsos kalbėti apie seksualumą bei su tuo susijusias problemas. Nors jūs pagrinde klausiate kaip galėtumėte sumažinti sekso poreikį, visgi ši problema gan kompleksiška ir reikalaujanti požiūrio iš skirtingų kampų, siekiant patenkinamo rezultato.

Bendrai seksualumas yra labai svarbi mūsų gyvenimo dalis, kurios nepilnavertis išpildymas neabejotinai kelia savitų problemų. Mylėjimasis gali tapti aukščiausia intymumo, priėmimo ir pagarbos išraiška santykiuose. Kaip ir šokyje, pilnaverčiam seksualiniam gyvenimui reikia labai daug atidos ir vienas kito jautimo. Visgi seksas gali ir karūnuoti intymumą, ir tapti jo nevykusiu pakaitalu.

Intymumo stygių dažnai keičiame intensyvumu. Nesant emociniam artumui, kyla iliuzija, jog tą galima kompensuoti fiziniu artumu. Taigi seksas gali tapti kaip puikus stogas jūsų pilnaverčiam santykiui, bet esant silpniems pamatams, yra pasmerktas žlugti. Labai sunku nagrinėti jūsų problemą nežinant detalių apie jūsų emocinį ryšį su vyru. Kokie jūsų santykiai? Ar jaučiate iš jo palaikymą? Ar pati jį palaikote? Ar pažįstate, gerbiate, rūpinatės vienas kitu kasdieniniame gyvenime. Visa tai yra labai svarbu užbaigiant dieną lovoje (arba ją pradedant 😊). Ką tik susipažinus, kūnas išskiria stiprias chemines medžiagas įtakojančias seksualinį potraukį ir gerą jausmą, kuris skatina žmones dažnai vienas su kitu būti, liestis, mylėtis ir pan. Visgi laikui bėgant mūsų kūno cheminė pagalba santykiams blėsta. Jei per tą laiką nesusikuria emocinis intymumas ir pakankamai atvira komunikacija tarp poros, seksualiniai santykiai neišvengiamai taip pat nukenčia. Panašu, jog emocinio ryšio jūsų šeimoje trūko. Kaip pati rašote „mes net nesusitikdavome, nors gyvenome tam pačiam name“. Manau šie jūsų žodžiai gali būti raktas ir į nesutampančių seksualinių poreikių paaiškinimą.

Iš jūsų laiško suprantu, jog aptariama problema turi stiprų poveikį jūsų savęs vertinimui ir priėmimui. Nebūti geidžiamai – iš tiesų skaudus atstūmimo išgyvenimas. Seksualumas yra labai svarbi mūsų dalis, todėl suprantu kaip jums nelengva tą pakelti, juolab, jog seksualinių santykių stokojate jau ilgą laiką. Visgi reikėtų turėti omenyje ir tai, jog dėl jūsų vyro abejingumo seksui gali būti atsakingi daugelis veiksnių, visai nesusijusių su jumis. Pavyzdžiui vyro potencijai, o taip pat ir seksualiniam potraukiui gali įtakos turėti širdies kraujagyslių ligos, diabetas, patirta seksualinė prievarta vaikystėje ar rigidiškas auklėjimas, įvairūs seksualinio gyvenimo „tabų“. Taip pat prie šių problemų gali prisidėti ir paprasčiausias nesusikalbėjimas, neišsakymas savo poreikių vienas kitam.

Neišsakytas nepasitenkinimas dažniausia įgauna kitas, užmaskuotas, netiesiogines formas. Tai gali būti irzlumas, konfliktų kėlimas dėl menkniekių, mažesnis dėmesingumas partneriui ir pan. Jūs tai įvardinate kaip charakterio pokyčius, tačiau tai labiau panašu į netiesioginę nepasitenkinimo išraiškos formą. Šiais atvejais vienintelis gelbstintis būdas yra kalbėjimasis, savų poreikių išsakymas ir partnerio išgirdimas. Seksualiniai santykiai gali netenkinti vien todėl, jog turite skirtingą įsivaizdavimą apie juos, jog laikote tam tikrą nuoskaudą, kas užkerta kelią intymumui ir pan. Pamirštas susitarimas gali sugadinti visą vakarą jei kylantys jausmai nėra išsakomi arba su jais kitaip nesusitvarkoma. Žmogui labai sunku pasinerti į artimą ryšį, būti atviram kai jo galvoje ir širdyje sukasi kiti reikalai.

Jūsų klausimas apie seksualinio potraukio sumažinimą šiek tiek glumina. Kaip ir pati sakėte, jog daugeliui vyrų tai tikriausiai privalumas, o ne trūkumas. Kaip manote, ar verta kovoti prieš savo kūną dėl vieno nesėkmingo santykio?

Be abejo suprantu, jog jis buvo jums svarbus ir ilgas, tačiau pagalvokite ir apie ateities perspektyvą. Ir jūsų pasitenkinime mylėtis nuogai ne visiškoje tamsoje nematau nieko nenormalaus. Tai gali išties jaudinti ir sukelti daugiau aistros. Jūsų žodžiuose gausu savęs plakimo už tai, kokia esate. Galbūt verčiau derėtų ne poreikius išstumti, o rasti optimalų būdą su jais būti. Psichologijoje retai kažką stengiamės panaikinti, užslopinti. Dažniau – suprasti, rasti išraiškos formą. Labai svarbu ką jums apskritai reiškia seksualumas? Ar jaučiatės moteriška būdama tarp vyrų? Ar gebate reikšti ir priimti seksualumą be sekso? Ar patiriate intymių akimirkų su partneriais be fizinio kontakto? Jei mūsų gyvenime kažkokios patirties elemento trūksta, jei save tam tikroje srityje ribojame, tai gali būti kompensuojama kitokia, labiau mums priimtina išraiška. Seksas gali tapti ir intymumo pakaitalu, ir raminamaisiais, ir šarvais prieš beprasmybės, tuštumos jausmą. Ir jūsų atveju, norint suvokti seksualines problemas, turėtume kalbėti apie visą jūsų gyvenimą, įvairių jo aspektų santykį. Deja, šito padaryti laiškais tikrai negalime.

Tikiuosi iš šių pamąstymų atrasit daugiau požiūrio taškų į savo problemą. Visgi esame labai sudėtingos būtybės ir dažnai lengvų atsakymų nėra. Ypač dėl to, jog kiekvienas žmogus save pažįsta nevienodai. Sunku dykumoj gyvenančiam žogui nupasakoti koks jausmas stovėti prie beribės jūros platybių, reikia jį ten nuvesti ir parodyti. Tačiau dažnai tas kelias yra ilgas ir labai individualus 😊
Sėkmės juo keliaujant, o jei vienai sunku, bet kada kreipkitės.

Dominykas Šimkus | psichologokonsultacijos.com
Iliustracija: pixabay.com