Išsiskyriau su vaikinu, po pusės metų jis mane išprievartavo

0 (0)

© 3photo/Corbis

Klausimas: Rašau jums, nes šiuo metu susiduriu su ganėtinai sunkiu etapu (jei jį taip galima pavadinti) savo gyvenime. Kartu su savo buvusiu vaikinu išbuvome 4 metus, tačiau išsiskyrėme. Tai ką jis padarė, mano nuomone, nėra atleistina. Jis – sociopatas, kuris kartais elgiasi šiek tiek maniakiškai. Draugystės pradžioje viskas buvo tobula: jis rodė man daug dėmesio, pagarbą, atsižvelgė į mano norus. Vėliau jis mane izoliavo nuo visų: negalėjau bendrauti su draugais vaikinais, vėliau ir su savo draugėmis, klasiokais.

Maniau, jog visa tai tik dėl to, jog jis mane labai myli ir manęs šiek tiek vaikiškai pavydi kitiems. Klydau. Vėliau jis pradėjo mane žeminti, niekinti, taip pat ir aiškinti, jog viskas ką aš darau – yra nepakankamai gerai. Tai tiesiog buvo mano, kaip asmenybės griovimas, nes draugų, kurie mane palaikytų, ir pasakytų, jog tai nėra tiesa – nebebuvo.

Vėliau prasidėjo ir fiziniai „išsireiškimai”: mieste jei jam kas nepatikdavo, jis tiesiog griebdavo mane už rankos ir tiesiogine to žodžio prasme tampydavo taip, kaip norėdavo. Namuose būdavo blogiau. Pirmą kartą kai jis pakėlė prieš mane ranką, vietoje to kad atsiprašytų, jis dar mane išvarė iš savo namų. Kontrolė buvo nepakeliama: jis tikrindavo mano telefoną, elektroninį paštą, facebook’o paskyrą.

Kai pirmą kartą užsiminiau apie norą pasukti skirtingais keliais, jis pradėjo man grąsinti savižudybe, kartą bandė tą padaryti (vienintelis būdas sustabdyti tai – jam atleisti). Taip jis rado būdą, kaip manipuliuoti mano jausmais ir pastatyti save į nekaltojo ir nukentėjusiojo padėtį. Viskas dar labiau pablogėjo, kai nusprendžiau siekti savo tikslų ir išvažiuoti į Daniją studojuoti. Jis sakėsi mane palaikąs, tačiau man atvykus čia, aš privalėjau jam pranešti apie kiekvieną savo žingsnį, įrodinėti jog esu namuose, lygiai taip pat, kaip ir Lietuvoje, negalėjau turėti draugų. Prie to paties, jis neturėjo nė kruopelytės empatijos suprasti, jog man kątik atvykus čia yra sunku ir visą laiką aš turėjau nešti naštą už mus abu.  

Man grįžus į atostogoms Lietuvą, nemačiau nė menkiausios šypsenos jo veide. Jau po poros dienų prasidėjo užgauliojimai, smurtas, grąsinimai. Tąsyk, nusprendžiau žengt didelį žingsnį geresnio gyvenimo link. Deja, jis pasakė, jog jis padarys viską kad mane išlaikytų šalia. Bet aš vistiek tai padariau, išvykau, ir bandžiau viską pamiršti. Jis man rašinėjo meilės laiškus, žinutes, siuntė mūsų nuotraukas, tačiau vieną akimirką jis užgauliodavo ir grąsindavo man, kitą – mane beproto mylėjo ir troško atleidimo.

Po pusės metų skirybų atėjo laikas dar vienoms atostogoms Lietuvoje. Tąsyk jis sugriovė mano pasitikėjimą savimi ir mano vidinį pasaulį iki šipulių. Jis mane išprievartavo. Praėjus jau netrumpam laiko tarpui aš bandau stotis ant kojų, tačiau jis vien nepamiršta apie save „priminti”. Po ilgo izoliacijos nuo žmonių laiko, pamiršau kaip reikia bendrauti su žmonėmis, bijau jų, bijau visko ir nesijaučiu užtikrinta kiekviename žingsnyje.

Skęstu depresijoje tačiau neturiu nieko kas galėtų būti šalia. Žmonių prisilietimai man kaip didžiausias košmaras, nes šiurpai ima vaikščioti po visą kūną. Jaučiuosi taip, lyg mano asmenybė būtų sutrinta su žeme, pasitikėjimo savimi taip pat neturiu ir nežinau kaip man visą tai perkopti, nes kiekvieną kartą kai jau ima atrodyti jog viskas po truputį tvarkosi jis ir vėl sugrįžta į mano gyvenimą. Tiesiog nebežinau ką šiuo atveju turėčiau daryti toliau.

Rūta (Vardas pakeistas)

Atsakymas: Labas, Rūta,

Suprantu kokia pasimetusi ir sutrikusi gali jaustis išgyvenusi tokią dramatišką draugystės istoriją. Rašai, kad su vaikinu draugavote 4 metus, neabejoju, kad per tiek laiko buvo ir gražių akimirkų, spėjai prie jo prisirišti, dėl to taip sunku buvo padėti galutinį tašką ir viską nutraukti. Įsivaizduoju kiek drąsos ir jėgų reikėjo išvykti į Daniją ir pabandyti gyventi savo gyvenimą, dėl to džiaugiuosi Tavimi. Turėjo būti nelengva draugauti su žmogumi, kuris net per atstumą vieną akimirką tavimi visiškai nepasitiki, grasina, žemina ir bando atskirti nuo visų tau svarbių žmonių, o kitą – prisiekinėja mylintis ir atsiprašinėja. Suprantu, kaip Tave vargino ir skaudino toks vaikino elgesys, kai būdama toli nuo jo nesulaukdavai ne tik palaikymo, bet dar turėdavai ir teisintis.

Skaitydama Tavo laišką jaučiu neviltį, pyktį ir pasimetimą, kad žmogus, kurį mylėjai Tavimi manipuliavo ir galiausiai pasinaudojo. Galiu tik įsivaizduoti ką Tau teko išgyventi ir patirti. Pradėti gyventi taip, kaip iki išprievartavimo gali atrodyti sunku, tam reikia aplinkinių rūpesčio ir paramos, kad galėtum vėl pasitikėti savimi ir kitais. Rašai, kad kiekvieną kartą, kai viskas ima tvarkytis ir atrodo bent kažkiek palengvėja, vaikinas vėl pasirodo Tavo gyvenime. Įsivaizduoju, kad gali būti nelengva žengti nauju keliu, kai vaikinas savo pasirodymu viską sujaukia. Svarbu, kad šiuo metu galėtum jaustis saugi ir nereikėtų jaudintis, kad bet kurią akimirką vaikinas gali vėl sudrumsti ramybę. Pasijusti saugiai gali padėti gyvenamosios vietos, telefono numerio pakeitimas. Taip pat galima pagalvoti apie kaltinimų vaikinui pateikimą. Kartais merginos gėdijasi, baiminasi pasėkmių ir nori nuslėpti, kad patyrė prievartą, todėl joms yra sunkiau gauti ir suteikti pagalbą. Joms atrodo, kad pačios savo elgesiu ar veiksmais galėjo paskatinti panaudoti jėgą, tačiau tai netiesa. Tu nesi kalta, kad vaikinas tave išnaudojo. Ir kaip pati rašei, tai, ką jis padarė, nėra atleistina.

Kalbėti apie išprievartavimą nėra lengva, tačiau viską išsakius galima išsilaisvinti. Išsikalbėjus ir išgyvenus visus kylančius jausmus: skausmą, pyktį, neviltį – šis gyvenimo etapas gali tapti praeitimi ir kartu naujo etapo pradžia. Patyrus prievartą natūralu bijoti žmonių prisilietimų, bendravimo su jais, nepasitikėti savimi. Įsivaizduoju kokia vieniša ir pažeidžiama gali jaustis, kai neturi patikimų žmonių, su kuriais galėtum pasikalbėti. Nors savo aplinkoje tokių žmonių neturi, jų visgi yra. Tokiu žmogumi gali būti psichologas. Suprantu, kad gali būti nedrąsu į jį kreiptis, tačiau pokalbis su specialistu gali padėti pasijusti geriau, išgyventi ir išreikšti kylančius jausmus, išmokti vėl pasitikėti savimi bei kitais.

Gali prireikti laiko ir daugiau pastangų, kad vėl imtum pasitikėti savimi ir kitais, tačiau svarbu nelikti vienai, nepasiduoti ir kreiptis pagalbos. Tikiu, kad ateis laikas, kai galėsi susitaikyti su tuo, kas įvyko, priimti save tokią, kokia esi ir toliau laimingai gyventi.

Linkiu stiprybės,
Psichologė Gintarė Saročkaitė
www.tavosupynes.lt