Išsiskyrimas – pasaulio pabaiga ir naujos pradžios

5 (1)

Išsiskyrimas – būtina ir neišvengiama santykių dalis, nes visi santykiai, kaip ir pats gyvenimas, turi pradžią ir pabaigą. Deja, šis filosofinis rakursas neišgelbsti nuo skausmo tų, kuriems tenka išgyventi išsiskyrimą. Vis dėlto, daugiau žinant apie šį procesą, ištverti darosi lengviau.

Šiame straipsnyje kalbėsiu apie poros santykius ir jų žlugimą, neliesdama santuokos nutraukimo ypatumų. Šeimos skyrybos, nors daug kuo panašios į poros išsiskyrimą, yra tam tikra prasme aiškesnės, socialiai sankcionuotos.

Kodėl taip skauda?..

Nesvarbu ar santykiai tęsėsi tris savaites, ar tris metus. Juos nutraukiant skauda, nes netenkame ne tik to, kas buvo, bet ir to, ko nebuvo, tačiau gal kada nors būtų buvę… Netenkame vilčių ir svajonių, iliuzijų ir fantazijų. Kuo daugiau iš santykių tikėjomės, kuo mažiau iš tikrųjų pažinome partnerį ir save patį, tuo sunkesnis atsiskyrimas.

Žlungant santykiams gali atrodyti, kad miršta visas pasaulis. Visi „mes“, visi „mūsų“ nustoja galioti. Santykiai gali būti varginantys ir kankinantys, tačiau kol jie yra, mes jaučiamės didesni ir pilnesni. Mūsų „AŠ“ yra tarsi stipresnis, kai šalia jo – „MES“. Tas „MES“ gali atrodyti labai svarbus, būtinas ir nepakeičiamas. Tada darosi nesvarbu, kad „AŠ“ jaučiasi prarytas ar sugniuždytas, užmirštas, o gal ir visai nematomas… Susiliejimas gali būti toks stiprus, kad nuosavas „aš“ ir partneris išgyvenami kaip to paties kūno dalys. O kas gi norės atsisakyti savo kojos?.. Tegu ir skaudančios.

Psichoanalitikai sunkumus skiriantis sieja su ankstyvosios vaikystės traumomis. Dėl nesaugaus prieraišumo ir šilto, mylinčio ryšio stokos vaikas gali išmokti bijoti vienatvės, įsisavinti apleistumą ir bejėgiškumą, nesijausti pajėgiu priimti gyvenimo iššūkius. Svarbu ir tai, kaip formavosi ryšys su kitos lyties tėvu, kokią žinutę žmogus gavo per tuos santykius.

„Mama mane atvesdavo į darželį dar prieš jam atsidarant. Sargo kambaryje laukdavau, kol jis atsidarys. /…/ Niekada nežinodavau, kada ir kas mane pasiims. Visaip būdavo. /…/ Kartais kas nors iš didesnių vaikų parvesdavo mane namo, kartais su šeimyninkute keliaudavau pas ją į namus ir ten laukdavau…“

Vaikui sunku įtakoti situaciją. Jis yra priklausomas ir bejėgiškas. Ši būsena gali giliai įsirašyti į atmintį ir nesąmoningai veikti dabartinės situacijos supratimą.

Savita skausmo dozė formuojasi ir tuomet, jei pora turėjo seksualinius santykius, ypač jei jie buvo pirmieji. Esame kūniškos būtybės. „I’m somebody, I’m body“, – pabrėžė geštaltinės psichoterapijos metras F.Perlzas. Nors šiandieninė kultūra propaguoja vartotojišką, kasdieninį požiūrį į lytinius santykius, pasąmonėje ši patirtis lieka susieta su asmeniškiausiais, giliausiais išgyvenimais, netgi sakralumu ir gyvenimo prasmės paieškomis. Sunku paleisti tą, su kuriuo susiję esminės, transformuojančios patirtys. Be to, kūniški ryšiai, aistringas įsitraukimas trukdo iš tikrųjų matyti ir pažinti partnerį. Dėl tos priežasties pasirinkimai gali būti netinkami, kartais akys užmerkiamos netgi prieš akivaizdžius ir nesuderinamus skirtumus. O vystantis santykiams juos nutraukti darosi vis sunkiau.

Išsiskyrimas – nevykėlių lemtis?

Išsiskyrimas dažnai tampa skaudžiu smūgiu savigarbai. Gali iškilti kaltės ir gėdos jausmai, apnikti mintys, kad esate blogas, nesugebate bendrauti, išlaikyti santykių… Šios mintys bus ypač gajos, jei ir iki išsiskyrimo turėjote abejonių dėl savo vertės, nepasitikėjote savimi. Situaciją apsunkina ir tai, jei į išsiskyrimą, santykius ir patį gyvenimą žiūrite ne kaip į procesą, bet kaip į rezultatą, ir skubate rašyti sau pažymį, įvertinti save kaip „šaunuolį“ ar „nevykėlį“. Nejautrios aplinkinių pastabos ar klausimai taip pat gali žadinti kaltės jausmą ar gailestį sau. Pažeidžiamumą galite sumažinti stiprindami savivertę ir autonomiškumą, užsiimdami širdžiai miela veikla, laiką leisdami su tais, kurie jus supranta ir palaiko. Stenkitės būti jautrūs patys sau ir suvokdami, kad situacija tikrai sunki, kuo gražiau ir maloniau su savimi elkitės. Tačiau nepulkite ir į kitą kraštutinumą – neužsidarykite nepaguodžiamos ir nekaltai nuskriaustos aukos vaidmenyje. Noras atkeršyti, pyktis ir priekaištai, bandymas dar ir dar kartą aiškintis santykius būtų taip pat neproduktyvios strategijos, rišančios prie praeities ir trukdančios keliauti toliau. Geriau pripažinkite, kad santykių metu būta visko. Padėkokite už gražias akimirkas ir pasistenkite atleisti sau ir partneriui už viską, kas buvo ne taip.

Norėdami padėti sau, pažvelkite į situaciją plačiau: geriau įsižiūrėkite į tai, ko santykyje išmokote, ką verta buvo daryti kitaip. Rekonstruokite santykių istoriją, atskirkite savo ir partnerio indėlį. Pastebėkite, ką gavote ir ką davėte, ką darytumėte kitaip ir pamatykite save paaugusį, brandesnį. Klauskite savęs: „Ką man davė šie santykiai? Kaip jie mane praturtino? Ko aš išmokau? Ką gavau? Ką praradau?..“ Bandykite kurti perspektyvą ir atitolinti savo kančią. Įsivaizduokite, kad statote filmą apie jūsų santykius ir išsiskyrimą. Koks būtų to filmo žanras? Kam jis skirtas? Kokia pagrindinė filmo idėja?..“

Kiek dar tai truks?..

Skiriantis labai paaštrėja dabarties išgyvenimas, sulėtėja laiko tėkmė ir kyla klausimas, kiek dar tai tęsis?.. Išties viskas lengviau ištveriama, kai bent apytikriai žinomos laiko ribos. Pusiau juokais sakoma, kad santykių žlugimo žaizdoms užgydyti reikia pusės to laiko, kurį pora išbuvo kartu. Visgi labiau pagrįsta nuomonė, kad išsiskiriant galioja krizėms įprasti dėsniai, ir praėjus 2 – 3 mėnesiams po santykių nutraukimo pasijusite geriau. Emocinės žaizdos negali gyti, kai žlugusių santykių taip ir nepavyksta iki galo nutraukti, ir po to, kai pora JAU išsiskyrė, jis ir ji vėl susieina, susitikinėja ar kitaip bendrauja. Nesvarbu, kad jie konfliktuoja. Konfliktas tokiu atveju leidžia išlaikyti santykius ir netgi juos sustiprina. Susitikimai leidžia išlaikyti iliuzija, kad santykiai gali tęstis, kad jie turi ateitį. Čia reiktų sąžiningai atsakyti į klausimą, kaip matote save po penkių, dešimties, penkiolikos metų?.. Kur esate ir ką veikiate?.. Kas yra šalia jūsų?.. Ar galite įsivaizduoti bendrą ateitį su žmogumi, su kuriuo dabar bandote išsiskirti?..

Kartais išsiskyrimą labai apsunkina tai, kad santykius bandoma nutraukti tuo pačiu būdu kaip jie ir buvo kuriami – bendradarbiaujant. Ieškoma susitarimo, laukiama iš partnerio išlaisvinančių žodžių, bandoma likti draugias. Kartais taip iš tikrųjų nutinka, tačiau tai pakankamai reti atvejai. Bendradarbiavimo strategija trukdo nutraukti ryšius, nes išsiskyrimas reikalauja autonomijos. Leiskite sau pykti. Pyktis suteiks energijos, kuri taip reikalinga brėžiant ribas ir atsiskiriant.

Dažnai manoma, kad tiesiog kartu gyvenusioms poroms skirtis yra lengviau nei toms, kurios gyveno susituokę. Tačiau taip manyti nėra tikslu. Suprantama, viskas labai individualu, tačiau skirtis tiesiog pagyvenus kartu gali būti daug sunkiau nei tuomet, kai buvo užregistruota santuoka. Atrodo formalumas, tačiau per jį santykiai įgauna socialiai patvirtintą struktūrą ir aiškesnes ribas, skiriantis randama daugiau pavyzdžių, su kuriais galima tapatintis. Panašu, kad sunkiausia skirtis toms poroms, kurios kurį laiką gyveno kartu ir kūrė bendrus, ilgalaikius planus. Santykiams žlungant tokios poros tarsi pakimba ore. Atrodo, kad jie negali nei gyvent kartu, nei išsiskirti, nei priimti atskirų, nepriklausomų sprendimų.

Jūs galite sau padėti

Išsiskyrimo skausmas dažnai lyginamas su netektimi ir gedėjimo išgyvenimu. Šveicarų mokslininkė Elizabeth Kubler – Ross, dirbdama su mirtinai sergančiais ligoniais, išskyrė 6 reakcijos į netektį fazes. Jos gali atitikti ir išsiskyrimo išgyvenimą. Iš pradžių išsiskyrimas šokiruoja (I fazė – šokas). Tada bandoma jį nuneigti (II fazė – neigimas). Vėliau kyla pyktis, bandymai derėtis ir išvengti išsiskyrimo, galiausiai ateina depresija (pyktis, derybos, depresija – III, IV, V fazės). Galime sakyti, kad liūdesys ir sielvartas, kurį jaučiame išsiskirdami yra artumo kaina. Šie jausmai rodo, kad turėjome kažką labai vertingo… Įveikus liūdesį, ateina priėmimas ir susitaikymas (VI fazė). Šios fazės dažniausiai būna labai susimaišiusios. Tai nėra atskiros pakopos, kurias įveikiant nuo apatinės sklandžiai peršokama ant viršutinės. Vis dėlto toks patirties struktūravimas gali nuraminti ir suteikti vilties.

Išsiskyrimo sukeltą skausmą sumažinti padeda ir ritualai bei simboliniai veiksmai. Jie suteikia išsiskyrimui struktūrą, mažina bejėgiškumą, žadina stabilumo ir tapatumo išgyvenimus, primena apie gyvenimo tėkmę. „Kai skyrėmės ir man buvo labai sunku, aš keldavausi kuo anksčiau ir važiuodavau į darbą. Leisdamasi nuo Šeškinės kalno matydavau tekančią saulę ir jos apšviestą Vilnių – šis vaizdas mane labai ramino ir žadino viltį, kad mano skausmas ne amžinas, jis praeis…/…/ Viskas praeis /…/ Tie bažnyčių mūrai – jie šimtmečius stovi“

Besiskyriantys žmonės kartais išmeta daiktus, kurie primena apie partnerį, grąžina ar sudegina nuotraukas ir laiškus, keičia gyvenamąją vietą, imasi intensyviai sportuoti ar užsiima kita, įtraukiančia ir užsimiršti leidžiančia veikla.

„Atrodė, kad negaliu liautis apie jį galvoti. Buvo labai gaila savęs, kartu praleisto laiko, to kiek jam daviau… Vieną vakarą buvo labai sunku. Verkiau /…/ paėmiau telefoną ir norėjau jam paskambinti, bet žinojau, kad neverta to daryti… Atrodė, kad man skaudės visą gyvenimą /…/ Bet aš nusprendžiau, kad turiu iš to išeiti. Sėdau ir parašiau jam laišką. Tiesiog surašiau viską /…/ Paskui padariau iš jo lėktuvėlį ir išmečiau pro langą /…/ Tas laiškas buvo labai svarbus. Pasijutau stipresnė.“

Vien tik meilė valdo mus?

Jei išsiskyrimo kančios vis tęsiasi ir atrodo neįveikiamos, išsiskyrimą galima lyginti su priklausomybės įveikimu. Gali būti, kad skirtis sunku, nes per santykį susiformavo priklausomybė, kurią įveikiant tenka išgyventi abstinancijos sindromą ir kitas kovos su priklausomybe stadijas. Priklausomybė santykiuose, kaip ir kitos priklausomybės formos, skatina žmogų veržti prie aistros objekto, negalvojant apie pasekmes ir žalą. Priklausomas žmogus nepajėgia pasirūpinti savimi: savo mityba, miegu, sveikata, kitais poreikiais. Apsėdimas toks stiprus, kad atrodo dingsta gebėjimas brėžti ribą ir priimti tikrovę. Apie tokios „meilės pančių“ terapiją rašė I. Jalomas novelėje „Meilės budelis“.

Meilė, kurią tiksliau vadinti priklausomybe, gali nepaprastai įtraukti. Žmogui ima atrodyti, kad visas gyvenimas – tai santykiai su mylimu žmogumi. Jei jo nėra – nėra gyvenimo, nėra džiaugsmo. Tokiu atveju sunkiausia yra pati pradžia ir tai, kad kartais žmogus iš tikrųjų nenori visiškai atsisakyti pražūtingų įpročių ir jų mesti. Taigi, pirmiausia būtinas jūsų pačių tvirtas apsisprendimas, kad norite ne tik nutraukti santykius, bet ir išsivaduoti iš emocinės priklausomybės. Priklausomybės pripažinimą ir sprendimą iš jos vaduotis turėtų sekti tikrųjų jausmų rekonstrukcija ir grįžimas prie savęs, santykių su savimi taisymas. Taip pat svarbu priklausomybės istorijos pasakojimas ir supratimas, priklausomybės ištakų pažinimas.

Išsiskiriant, kaip ir įveikiant priklausomybę, labai svarbu rasti atsakymą, kodėl aš nutraukiu santykius. Nesvarbu ar esate tas, kuris palieka, ar paliktasis – vis tiek būtina rasti atsakymą, kodėl nusprendėte trauktis?.. Atsakymas sustiprins jūsų motyvaciją atsiskirti ir versti naują puslapį. Be to, kuo geriau žinosite atsakymą, tuo didesnė tikimybė, kad išvengsite santykių modelio pasikartojimo.

Priminkite sau, kad esate ne vienintelis, kuriam tenka išgyventi išsiskyrimo skausmą. Savitą išsiskyrimų kelią praeina kiekvienas žmogus. Daugybė, taip pat kaip ir jūs, kankinosi nutrūkstant šiems saitams. Pabandykite atsitraukti ir dėmesį, kuris buvo prikaustytas prie partnerio ir savųjų išgyvenimų, skirkite kitiems. Išgyvenant skausmą ir kančią, prasminga atsisukti į kitus ją patiriančius žmones ar gyvūnus. Nuolat sau priminkite, kad meilės pripildyti gali būti ne tik romantiški polėkiai ir partnerystė, bet ir kiti santykiai bei pati kasdienybė. Juk meilė gali būti amžina. Ir dėl to verta nuoširdžiai pasistengti.

Jurga Dapkevičienė | psichologejurga.lt
Psichologo konsultacijos Vilniuje
Iliustracija: Kev Seto / Unsplash