Įtariu, jog sergu ciklotimija

0 (0)

Paskutiniu metu vis dažniau galvoju apie apsilankymą pas psichiatrą. Įtariu su ciklotimiją. Tiesa, anksčiau esu sau įtarusi vos ne visus asmenybės, nuotaikų ir nerimo sutrikimus. Skaičiau apie juos ir daug kas atrodė atitinka. Dabar skaitant apie asmenybės sutrikimus atrodo, kad jie nebe taip atitinka, bet vis tiek kyla minčių, kad gal. O ciklotimija, nuotaikos sutrikimas… man atrodo, kad jis galėtų būti diagnozuotas bet kuriam žmogui.
Nežinau, ar verta eiti pas psichiatrą. Kiek lankiausi pas psichologus, tai jie viską normalizuodavo ir taip tarsi paneigdavo mano problemas. Bet man tas normalizavimas nepatinka, vis tiek akivaizdžiai esu kitokia nei visi žmonės, ir kiti tai yra man sakę. Tiesa, dažniausiai teigiama prasme, nes pažymimos tokios savybės kaip protingumas ir originalumas.
Pagalvojau, kad gal išvardinsiu įvairias savybes, požymius, kurie vienaip ar kitaip atitinka kokius nors psichikos sutrikimus ir jūs pasakysite, ar verta apsilankyti pas psichiatrą, ar ne, ir kodėl. Štai tie požymiai:
* Nuotaikų svyravimas. Kartais tai būna periodais dienų atžvilgiu, o kartais nuotaika pasikeičia ir per tą pačią dieną. Tai tęsiasi maždaug 5 metus, nuo tada, kai turėjau gana ilgą depresijos epizodą (be abejo, nediagnozuotą, nes niekada nesilankiau pas psichiatrą). Po depresijos epizodų būna tai, ką galima būtų pavadinti hipomanijos epizodais – gera nuotaika, daug idėjų, planų, taip pat nuo tų idėjų būna sunku užmigti.
* Paskutiniu metu kamuoja nemiga, bet dar tik savaitę. Paprastai nemiga mane kamuoja tik 1-2 dienas per mėnesį. Be to, miegu po 9-10 valandų per parą, bet ir tai dažnai pasitaiko, kad kas nors kitas pažadina, o ne savaime pabundu.
* Taip pat kamuoja tai, kas vadinama PMS – irzlumas, jautrumas prieš mėnesines.
* Būna pykčio proveržių, bet paprastai jie pasitaiko tik prie artimiausių žmonių, viešumoje nebūna. Yra tik kartą buvę, kad aprėkiau grupiokę, bet tada buvo labai sunkus periodas.
* Turiu bendravimo sunkumų. Nors dabar nebežinau, ar jų turiu, anksčiau garantuotai turėjau. Bet kažkaip vis tiek darbe, moksluose mano santykiai visad lieka dalykiniai, nesugebu užmegzti draugysčių. Turiu vieną draugę, bet ji užsienyje. Taip pat turiu vaikiną. Bet daugiau su niekuo nebendrauju, nebent kartais internetu.
* Turiu labai mažą seksualinį potraukį. Be to, sekso metu nejaučiu orgazmo.
* Socialinėse situacijose jaudinuosi, sukyla pulsas. Ir apskritai mano pulsas linkęs būti aukštas (bet spaudimas į žemesnę pusę).
* Gana greitai susierzinu.
* Esu gana egocentriška ir gal egoistiška.
* Nemėgstu, kai žmonės ką nors moka geriau už mane, noriu būti geriausia.
* Kai kurie žmonės mane laiko šalta. Bet vaikinas taip nemano.
* Mama dažnai sako, kad kalbu tik apie save ir nesidomiu kitais.
* Kartais elgiuosi neapgalvotai, impulsyviai (pvz., įstojau į specialybę, kuri man visiškai netinka, todėl po to teko ją mesti).
* Mėgstu nepritarti kitų nuomonei, ginti nuomones, prieštaraujančias bendrai paplitusioms nuostatoms.
* Susipažinusi su vaikinu, dažnai stengiuosi jam labai įtikti, pradedu mėgti tai, ką mėgsta jis, pasikeičiu. Jaučiuosi nebežinanti, kas esu aš pati.
* Esu linkusi idealizuoti vaikiną, kai su juo susipažįstu, ir visiškai nusivilti ir baisėtis juo, kai išsiskiriu. Skyrybas inicijuoju pati.
* Esu labai linkusi į introspekciją. Bandau save pažinti, bet kuo toliau, tuo labiau savęs nesuprantu.
* Mėgstu būti dėmesio centre. Tačiau tai retai pasireiškia, nes taip pat su nedrąsi.
* Man dažnai būna sunku ką nors nuspręsti, dažnai abejoju.
* Sunkiai valdau savo norus, ypač maisto atžvilgiu. Negaliu atsispirti saldumynams ir nebepavyksta to reguliuoti netgi kai bandau.
* Kartais turiu minčių apie savižudybę. Bet dabar jos nėra labai rimtos. Anksčiau labai rimtai norėjau mirti. Dabar labiau iš to beviltiškumo, noriu pabandyti žudytis, bet ne mirti, o tam, kad atkreipčiau į save dėmesį, kad mano problemos rimtos, ir jos nėra normalios, kaip kad sakė psichologai.
* Paskutiniu metu mano atmintis suprastėjusi – bet tik dėl to, kad visos dienos atrodo vienodos. Atmintis suprastėjusi būtent įvykių prasme. Nežinau, ką dariau šiandien ryte, o ką vakar ar užvakar ryte, viskas susimaišę.
* Beviltiškumo jausmas.
* Buvo sumažėjęs apetitas.
* Nuotaika gali būti liūdna nepriklausomai nuo aplinkos sąlygų.
Gali būti, kad kažką praleidau. Ką sau įtarinėju iš psichikos sutrikimų, tai ciklotimiją, taip pat gal emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimą, bet dėl jo nesu tikra, nes ne viskas atitinka. Ypač nežinau dėl to impulsyvumo, ar aš galiu būti laikoma impulsyvia, ar ne. Gal man trūksta žinių, kas yra impulsyvumas. Taip pat įtarinėju socialinę fobiją.
Norėjau persirašyti į privačią kliniką, kad ten užsirašyčiau pas psichiatrą, bet neprisiruošiu persirašyti. O pagalvojus apie kreipimąsi į psichikos sveikatos centrą, tai apėmė panika, net pati nežinau, kodėl. Tiesiog pagalvojusi, kad va dabar galėčiau imti ir tiesiog ten paskambinti ir užsirašyti, tai pradėjo smarkiai plakti širdis, prasidėjo dusulys (bet nestiprus). Gal dėl to, kad kai kartą ten skambinau, tai buvo labai nedraugiška ir pikta registratorė. Ir šiaip noriu eiti į privačią polikliniką, nes galvoju, kad ten specialistai geresni ir nedirba konvejerio principu…
Dar bijau, kad man gali ką nors diagnozuoti, nors to iš tiesų nėra. Nes esu skaičiusi apie tyrimus, kai žmogus specialiai tyrimo tikslais nuėjo pas psichiatrą sufalsifikuodamas vieną simptomą, bet nieko kito neturėdamas, ir jam diagnozavo šizofreniją. Tyrimas senas, bet man atrodo, kad psichiatrija dar viduramžių lygyje.
Be to, nemėgstu vaistų. Tad ar išvis verta man eiti pas psichiatrą? Bet jei neisiu, tai liksiu nežinioje, o man labai svarbu žinoti. Aš tiesiog noriu žinoti, kas man yra, kodėl aš tokia.
Bijau, kad neatrašysit arba ilgai teks laukti atsakymo, nes mano laiškas labai ilgas…

Indrė (vardas pakeistas)

Komentuoja psichologas Julius Tilvikas

Labas, Indre,

Ačiū, kad parašei.
Iš tikro, laiške išdėstei daug savo dabartinių būsenų, net ir nusistatei sau diagnozę, išanalizavai krūvą simptomų. Bet ir parašiusi visa tai, vis viena likai kryžkelėje. Ir vis viena, į tavo klausimą „ar eiti pas psichiatrą?“ galiu atsakyti dvejopai: ir taip, ir ne. Paaiškinsiu abu atsakymo variantus, o tu pati galėsi nuspręsti, kuris jų tau priimtinesnis.

Pradėsiu nuo paprastesnio – kodėl apsilankymas pas psichiatrą tau, Indre, galėtų būti naudingas. Iš karto perspėsiu, kad tai – trumpalaikis tavo problemos sprendimas, turintis savas pasekmes ir, žinoma, šalutinius poveikius, kurių, deja, neįmanoma išvengti. Taip, vizitas pas psichiatrą tau gali padėti trumpam nusiraminti, atsipalaiduoti nuo nuolat tave persekiojančių įkyrių minčių bei prislopinti išmušančius iš vėžių jausmus. Teoriškai tai galėtų būti galimybė pagrindui po kojomis padėti, o nuo jo galėtumei atsispirti ir pradėti spręsti tave kamuojančias problemas. Dabar truputį apie minėtus šalutinius poveikius. Pirmiausia – bet kokių vaistų vartojimas turi šalutinį poveikį tavojo organizmo funkcijoms. Net jei jis nežymus, nereikėtų to ignoruoti. Antra – prislopus simptomams sunkiau pradėti kažką keisti savyje, reikia daugiau pastangų apčiuopiant emocijas. Mano pagrįsta, tačiau nepopuliaria nuomone, medikamentai ir psichoterapija ar saviterapija nedera. Darbas su savimi gali būti ne toks kokybiškas, o neretai trumpalaikis problemos sprendimas tampa pagrindiniu, tačiau iš esmės situacijos nekeičiančiu būdu nejausti kamuojančių nemalonių jausmų. Kaip analogišką situaciją galėčiau įvardyti danties skausmą – vizitas į vaistinę gali laikinai išspręsti problemą – sumažinti ar panaikinti skausmą, tačiau sugedusio danties nepagydo. Tam, kad dantukas būtų sveikas, vizitas pas odontologą vis viena reikalingas. Juo labiau, Indre, pati paminėjai, kad vaistų gerti tau nesinori.

Antras atsakymo variantas – neiti. Kol nepaleidom iš minčių odontologo metaforos – kuo labiau skauda, tuo labiau tavo organizmas tau signalizuoja „su manimi kažkas negerai, daryk ką nors!“, tuo greičiau kreipiamės pagalbos. Apie tau siunčiamus psichikos signalus pati pakankamai daug prirašei. Turiu savo nuostatą prieš diagnozes. Tai, apie ką rašai, galima diagnozuoti ir kaip: PTSS (potrauminio streso sutrikimas), DTHS (dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sutrikimas), tavo minėta ciklotimija, generalizuotas nerimo sutrikimas, lengva depresija, neišreikštas bipolinis afektinis sutrikimas ir… tačiau kad ir kokią diagnozę nustatyčiau, tai iš esmės neišsprendžia pagrindinės tavo problemos – nuolat tave persekiojančių būsenų ir jausenų (ar jų nebuvimo, pavyzdžiui nepasiekiamas orgazmas), trukdančių jaustis pilnaverte asmenybe, neleidžiančių jautis iš tikro laimingai ir jaustis gyvybingai. Daugumos mūsų psichologinių negandų priežastis – įvykiai mūsų praeities, vis dar persekiojantys mus šiandien, vadinami traumomis. Iš to, ką rašai, akivaizdu, kad tavo praeityje (kaip ir daugelio mūsų) kažko buvo per daug, o kažko, greičiausiai, per mažai. Tai, kas tave verčia diagnozuoti sau pačiai psichikos sutrikimus šiandieną, visa gerkle iš pasąmonės šaukia: „aš vis dar jaučiuosi nenormali, tuščia, nepilnavertė, o taip jaustis neturėčiau!“ Tavo polinkis į introspekciją leidžia tą balsą išgirsti (ir tai yra labai gerai), tačiau vis dar nežinai ką su juo daryti – dar neįgijai gebėjimų sau padėti (bet tai nereiškia, kad negali to padaryti). Psichologai pas kuriuos lankeisi, deja, mažai padėjo ir atrodo, kad tai paskatino tave sau pačiai ieškotis diagnozių.

Žinoma, tai, kad negavai tinkamos pagalbos, nereiškia jog negali jos gauti. Žinau, kad būtent tau tinkamą ir gerą terapeutą nėra taip lengva rasti, bet tai nereiškia, kad nuleisti rankas ir nustoti ieškoti geriausia išeitis. Indre, visi turime teisę į pilnavertį gyvenimą, kuris mums nebūtų našta, ir tu – ne išimtis. Jei nerandi tinkamo psichoterapeuto, gali pradėti saviterapiją – užrašinėti savo jausmus, mintis, sapnus į dienoraštį, kurį vėliau skaitydama gali stebėti save tarsi iš šono – būti savo pačios jausmų ir išgyvenimų liudininke. Taip padėtum pačiai sau suvokti, kas iš tikro tave slegia ir persekioja ir rasti jėgų tai keisti. Žinoma, normalios psichoterapijos tai nepakeis, tačiau tai bus žingsnelis link labiau integruotos savęs, link kokybiškesnio gyvenimo.

Ir pabaigai… Taip, Indre, esi „normali“ – turi daug simptomų, kuriuos jaučia ir kiti žmonės, tačiau tai, kad esi tokia, nereiškia kad negali būti dar „normalesnė“ ir geriau jaustis.
Tikiuosi atsakymas padės rasti tau geriausią sprendimą, sėkmės!

Psichologas Julius Tilvikas | terapijoscentras.eu
Moderniosios Terapijos Centras
Iliustracija: Nicole De Khors / BURST