Jaučiu gilų nusivylimą, nes nesulaukiu dėmesio iš jo

0 (0)

„Jaunimo sodas”, Vilnius (2009)

Klausimas:

Laba diena, rašau su tokiu klausimu. Aš (30m.) esu santykiuose su vaikinu (35m.), kurie mane neramina. Man atrodo, kad jam aš nieko nereiškiu, bet jis neigia ir vis tęsia bendravimą. Mes susitikinėjame daugiau nei pusmetį, praleidžiam savaitgalius kartu, o šiokiadieniais atrodo viskas prapuola ir aš lieku visai viena. Iš jo tik formalus, beje, labai skurdus ir nedažnas bendravimas, pvz., 2 žinutės per dieną, palinkėjimas dienai ir ramiam miegui. Kai mėginu paaiškinti, kad man reikia daugiau dėmesio ir bendravimo, atrėžia, kad neturi laiko, turi dirbti ir pan. Priekaištaujant viskas tik blogyn, bet nieko nesakyt negaliu, man per sunku, noriu, kad būtų gražūs santykiai, grįsti meile, artumu, pasitikėjimu ir atsidavimu. Esu tikra, kad kai žmogus tau rūpi, tu nevalingai nori žinoti apie jį, nori išgirsti balsą, prisiglausti, būti su juo daugiau, nori būti geresniu net negu esi ir pan. Bet iš jo pusės tiesiog to NĖRA. Jaučiu gilų nusivylimą, nes nesulaukiu dėmesio iš jo, nejaučiu, kad čia yra jausmų, norėčiau būti „laikina mergina” norėčiau jaustis saugiai, tiesiog mylėti jį ir būti mylima. Mėginu kalbėtis, ieškoti problemos sprendimo būdo, o jis sako, kad problemų nėra, tik aš esu labai pavydi, netolerantiška, ir apskritai kabinėjuosi, ir man reiktų susitvardyti. O man atrodo, toks elgesys būdingas tik abejingam žmogui. Nusivyliau ir nebežinau kaip turėčiau pasielgti. Protas sako, kad reikia tokius santykius nutraukti, neleisti savęs skaudinti, o širdis viliasi, kad galbūt jis tiesiog kitoks nei aš ir dauguma pažįstamų žmonių, ir galbūt reikia daugiau laiko. Bet laukti nežinioje labai sunku. O gal tokie santykiai neturi ateities ir reikia greičiau nutraukti?

Iš anksto dėkoju.
Pagarbiai, Judita (vardas pakeistas)

Atsakymas:

Sveika, Judita. Iš gauto laiško supratau, kad netenkina santykių su Jūsų vaikinu pobūdis. Rašote, kad bendravimas yra netolygus: labai artimas savaitgaliais ir kur kas mažiau intensyvus šiokiadieniais. Iš savo vaikino tikitės labiau glaudaus bendravimo, pvz., dažno skambinimo, pasakojimo apie tai, ką šiuo metu veikia, dalijimosi mintimis, pastebėjimais ir jausmais. Tuo tarpu šiokiadieniais vaikinas yra užimtas darbe ir skiria Jums kur kas mažiau dėmesio, rašo mažiau žinučių, rečiau skambina. Akivaizdu, kad dėl tokio netolygaus bendravimo Jums kyla abejonių, ar tikrai esate mylima, ar esate tam žmogui brangi ir reikalinga.

Meilė, noras mylėti ir būti mylimam yra natūralus kiekvieno žmogaus siekis. Tačiau skirtingi žmonės šį siekį įgyvendina nevienodai. Vieni žmonės meilę suvokia kaip simpatiją, nuoširdumą ir saugumo suteikimą kitam, norą ir pasirengimą aukotis ir kartu su partneriu iškęsti sunkumus.

Kiti meilę suvokia kaip identifikavimąsi su mylimu žmogumi. Tai iš tiesų leidžia pajusti didelį artumą. Mylimas žmogus jaučiamas, nuspėjami jo norai, pomėgiai, šalinamos kliūtys. Tačiau tada kyla pavojus, kad gali atsirasti praradimo baimė. Dėl tos baimės tarsi bandoma išgyventi meilę dar intensyviau, visą laiką ieškoma meilės įrodymų. Savo asmeninis gyvenimas, sava, skirtinga nuo partnerio nuomonė, kitoks požiūris arba skonis, apskritai skyrimasis nuo partnerio imamas traktuoti kaip pavojingas meilei.

Tačiau meilė juk nėra buvimas kito žmogaus aidu, ar ne? Meilėje taip pat reikia mokėti būti savimi, gebėti jaustis laisvu ir leisti laisvai gyventi ir sau, ir kitam. Gebėjimas toje laisvėje išdrįsti mylėti kitą žmogų – sudėtingas, bet visiems pasiekiamas dalykas. Kuo labiau tiki savimi ir savo meile – tuo labiau pasiekiamas. Tikėkite ir pasitikėkite savimi, Judita.

Psichologas
Arūnas Norkus