Jei pakaktų vien meilės, viskas būtų pernelyg paprasta
Dabar tvirtai tau sakau, kad žmogaus gyvenimas rieda likimo keliu it automobilis, vis perjunginėdamas pavaras. Kalneliams ir posūkiams sėkmingai pravažiuoti reikalinga kaskart vis kita. Tų pavarų žmogaus gyvenime radau daug, bet šįsyk noriu parašyti tau apie neapykantą. Manau, jog tasai jausmas nėra nei juodesnis, nei baltesnis negu kiti žmogiški jausmai. Jis yra vienas stipinų, ant kurių laikosi pasaulio ratas. Be jo tasai ratas nesisuktų, gal net išvis subyrėtų. Tu pats mėgai sakyti: jei pakaktų vien meilės, viskas būtų pernelyg paprasta. Sutinku – vien meilės nepakanka, dar daugiau: nepakanka vien šviesių jausmų, kad žmogaus pasaulis būtų stabilus. Tas skriejantis likimo keliu automobilis tarpais privalo įjungti ir kitokias pavaras, antraip įstrigs ir užbuksuos. Be baimės ar neapykantos nebūsi tikras žmogus, o tik susižavėjęs ir apsalęs veršelis.
Taip kategoriškai šneku todėl, kad ir pats ne sykį esu trumpam virtęs tokiu susižavėjusiu ir apsalusiu veršeliu.
Kartais man net rodosi, kad neapykanta visad esti labiau reali, o meilė neretai būva šiek tiek prasimanyta, pagražinta ir sufantazuota.
Ričardas Gavelis
„Jauno žmogaus memuarai” (1991, 28-29 psl.)