Jei suprastume, kad susergame nuo streso, mažiau ieškotume ligų

Devyni iš dešimties lietuvių patiria stresą. 17 požymių byloja apie per didelį, žmogui nepakeliamą streso lygį, tačiau tų požymių nesuvokiame kaip streso pasireiškimo. Manome, kad sergame, ir skubame pas gydytojus. Medikai tam turi sugalvoję žodį „psichosomatika“, o mes norime tabletės, jos negavę sakome, kad gydytojai nemoka diagnozuoti ligų. O juk visko priežastis – negebėjimas susidoroti su stresu.

Dėl ko stresuojame

Europos psichoterapijos asociacijos prezidentas, Lietuvos psichoterapijos draugijos prezidentas doc. Eugenijus Laurinaitis trumpai apibrėžia stresą – tai nespecifinė adaptacinė reakcija į bet kokią naują situaciją.

„Stresas – tai pasiruošimas dviem reakcijoms – kovoti arba bėgti. Šiais laikais, deja, nei trenkti, nei bėgti neišeina, todėl turime stresą išgyventi emociškai“, – sako doc. E. Laurinaitis.

Pasak Lietuvos neurologų asociacijos prezidento, VUL Santariškių klinikų Neurologijos centro direktoriaus prof. Valmanto Budrio, egzistuoja trys streso lygiai: eustresas, stresas ir distresas. Kai kalbama apie neigiamą streso poveikį, iš tiesų kalbama apie vieną iš jų – distresą.

„Stresą mums sukelia įvykiai ir situacijos, kurios kelia stiprias emocijas, nerimą ir susirūpinimą. Visi šie įvykiai turi vieną bendrą požymį – žmogus juos suvokia kaip grėsmingus, sunkius jėgų išbandymus“, – sako prof. V. Budrys.

Medikai stengiasi sudėti veiksnius, keliančius stresą, tarsi į tam tikras lentynėles, tačiau akivaizdu, kad jų yra tiek daug, jog sugrupuoti būtų sudėtinga. Pavyzdžiui, šeimyniniuose santykiuose stresoriais gali būti sužadėtuvės, vestuvės, skyrybos, būsto pakeitimas, konfliktinės situacijos su tėvais, vieno iš sutuoktinių nebuvimas, asocialios šeimos ir t. t. Darbe stresorių ne ką mažiau – nesutarimai su darbdaviu, nedarbas, išėjimas į pensiją, kai dažnai tenka daryti tai, ko visai nesinori arba kas neįeina į tiesiogines pareigas, prasta finansinė padėtis, skolos ir t. t. Šeimos narių, draugų ar savo ligos, operacijos nuolat minimos stresorių sąrašuose.

Požymiai

„Streso požymių yra septyniolika. Kai streso nualintas žmogus kreipiasi į medikus, 82 proc. atvejų nerandama jokios kūno patologijos. Tai simptomai, kurie yra žmogaus galvoje. Europoje 25-30 proc. žmonių serga psichikos ligomis, sukeltomis streso. Nemokame produktyviai tvarkytis su stresu“, – sako doc. Eugenijus Laurinaitis.

Pasak prof. V. Budrio, streso požymius galima suskirstyti į keturias grupes: emociniai, kognityviniai, patofiziologiniai ir elgesio.

„Emocinius požymius lengviausia suvokti – žmogus jaučia nerimą, baimę, depresiją, pyktį, irzlumą. Sunkiausia susivokti kognityviniuose streso požymiuose, tai nedėmesingumas, nelankstus problemų sprendimas, išsiblaškymas, padidėjęs savikritiškumas. Patofiziologiniai streso požymiai atveja žmones pas medikus – tai prakaitavimas, širdies permušimai, pagreitėjęs kvėpavimas, nuovargis, pykinimas, apetito praradimas, nemiga“, – sako prof. V. Budrys.

Polinkis į alkoholizmą, kofeiną, rūkymą, medikamentus – tai vis streso požymiai iš elgesio kategorijos.

Stresas ir sveikata

Šių metų kovo mėnesio pradžioje atlikta gyventojų apklausa parodė, kad pastaraisiais metais streso simptomus jautė 9 iš 10 gyventojų. Trečdalis akcentavo suprastėjusią nuotaiką, jos svyravimus, trečdalis minėjo padidėjusį nervingumą ir irzlumą.

„Galvos skausmai (23 proc.), miego sutrikimai (19 proc.) – tai būdingiausi moterų streso simptomai. Moterys stresą patiria dažniau nei vyrai. Jauni žmonės iki 19 metų praktiškai nejaučia nė vieno streso simptomo, o tik 5 proc. iš vyresnių nei 60 metų amžiaus grupės apklaustųjų nieko nejaučia. Nuo 20 iki 50 m. amžiaus grupės asmenys jaučia daugiausiai streso simptomų“, – tyrimą komentavo prof. V. Budrys.

Doc. E. Laurinaitis astmą, dvylikapirštės žarnos opaligę, padidėjusį kraujospūdį vadina tipiškiausiomis streso sukeltomis ligomis. Prof. V. Budrys sako, jog neurologijos skyriuose yra labai daug pacientų, kurių skundai nulemti tik streso.

„Labai sunku žmogui suvokti, jog jo liga neturi fiziologinės priežasties, kad visko pradžia yra jo galvoje, jo požiūryje į aplinką ir santykyje su ta aplinka“, – sako gydytojas neurologas.

Streso įtaka sveikatai pasireiškia ir tuo, kad tunkame, nes dauguma, kai jaučia stresą, eina valgyti. Sutrikęs lytinis gyvenimas irgi yra nulemtas streso. Dirbančiųjų perdegimo sindromas taip pat nulemtas nuolat patiriamo streso.

„Depresija yra viena sudėtingiausių streso nulemtų ligų, sergamumas šia liga nuolat auga. Stresas daro poveikį smegenims, imuninei sistemai (didėja odos, širdies ir kraujagyslių ligų rizika), didėja rizika, kad suaktyvės paveldimų ligų simptomai. Esant nerimo sutrikimui, stresas gali nulemti amneziją, lunatizmą, asmenybės sutrikimus, fobijas“, – sako doc. E. Laurinaitis.

Apsigyventi kaime ir prasigerti

Gyventojų apklausos duomenimis, net penktadalis mažų gyvenviečių gyventojų nejaučia jokių streso simptomų. Daugiau streso požymių jaučia didmiesčių gyventojai, dominuoja Vilnius ir Kaunas. Paradoksali situacija, nes, pasirodo, būtent mažesniuose miesteliuose ir gyvenvietėse pasirenkami blogiausi kovos su stresu būdai.

„Yra tokie neproduktyvūs streso malšinimo būdai kaip priklausomybės. Taip pat vienos skaudžiausių streso sukeltų pasekmių – tai nevaldomi emocijų protrūkiai. Tėvai šaukia ant vaikų. Vaikai auga nuolatinės įtampos ir baimės aplinkoje. Kokios asmenybės jie užaugs? Mažų miestelių problema, kad per dažnai griebiamasi stikliuko“, – sako doc. E. Laurinaitis.

Paklaustas, ar kada nors kaimo gyventojai pradės valgyti brokolius ir ims gerti kakavą vietoj degtinės, docentas sakė, jog viską galima pakeisti.

„Reikia daugiau tyrimų, kurie atsakytų į klausimą, ko reikia kaimo gyventojui, kad pasikeistų jo gyvenimo būdas. Pavyzdžiui, Pietų Amerikoje yra dideli futbolo stadionai. Tame regione depresija sergančiųjų dalis – viena mažiausių. Gal ir mūsų provincijai reikia daugiau stadionų, daugiau dalyvavimo sporte“, – svarstė Lietuvos psichoterapijos draugijos prezidentas.

Konservuojame stresą

Gyventojų tyrimas parodė, kad lietuviai su stresu dažniausiai kovoja aprėkdami artimuosius. „Kultūra reikalauja stresą „konservuoti“, bet stresas nepraeina, jį būtina išlieti. Tam puikiai tinka bet kokia fizinė veikla. Tai geriausias streso iškrovimo būdas. Jį dažniausiai renkasi didesnių miestų gyventojai. Kol nebuvo skalbimo mašinų, moterys turėjo savo streso išliejimo formą – jos skalbdavo rūbus. Antras būdas iškrauti stresą – turėti įdomų laisvalaikį. Jis padeda emociškai išsikrauti. Deja, meditacija ir joga užsiima labai nedidelė dalis gyventojų. O jei praktikuotume kasdien, tai labai padėtų valdyti stresą. Trečias populiariausias kovos su stresu būdas, bet pats blogiausias, – alkoholis. Jis konservuoja stresą. Ilgainiui tai virsta ligomis“, – sako doc. E. Laurinaitis.

Trys išeitys

Pasak doc. E. Laurinaičio, iš pradžių, reikia leisti sau įvardinti problemą ir tada ieškoti išeičių. Visada yra trys išeitys:

1) keisti situaciją,

2) keisti save,

3) susitaikyti su situacija. Man gerai toje situacijoje, kokia ji yra.

„Reikia turėti žmonių, su kuriais galėtum pasikalbėti. Reikia turėti saiką – nebūti perfekcionistais, tobulybės siekis yra akligatvis, tai bandymas pretenduoti į Dievo vaidmenį, klysti turime, nes tai mūsų augimo garantas. Atostogų mums trūksta, ilsimės per trumpai. Daugelis dirba savaitgaliais. Nereikia sėdėti ir sakyti: „Visiems dabar blogai, kodėl man turi būti geriau?“. Jei nemoki mylėti savęs, nemokėsi mylėti ir kitų“, – kalbėjo doc. E. Laurinaitis.

„Streso metu padidėja magnio poreikis. Jis dingsta dėl kavos ir alkoholio. Tad magnį labai rekomenduojame jaučiant streso požymius“, – atkreipė dėmesį prof. V. Budrys.

Lietuviškas perfekcionizmas

Prof. V. Budrys ir doc. E. Laurinaitis atkreipė dėmesį į labai lietuvišką būdo bruožą, kuris mums nepadeda efektyviai kovoti su stresu – tai perfekcionizmas.

„Pažiūrėkime į pietiečius, kodėl jų psichinė sveikata geresnė – jų norai mažesni. O mes turime tokią gal net ir genetiškai nulemtą tautos predispoziciją – daug dirbti. Šis polinkis ryškėja, kai susiklosto tam palankios situacijos. Nereikia manyti, kad tai yra tik šio laikmečio, pasikeitusio gyvenimo tempo išraiška. Aišku, pietiečiams padeda net ir klimatas, mums šiuo klausimu nepasisekė. Mūsų klimatinė zona pati iš savęs veda į stresą, todėl mums su stresu kovoti visuomet bus sunkiau“, – sako prof. V. Budrys.

Jam antrina ir doc. E. Laurinaitis: „Net iš mūsų patarlių matyti, kad mes nemokame pasigirti, mes daug ir tyliai dirbame, nes „darbai patys už save kalba“. Mes galvojame, kad jei daug dirbsime, tai kiti anksčiau ar vėliau pamatys, kokie mes esame puikūs. Blogai, kad žmonės matuoja save išoriniais dalykais – uždirbamais pinigais, pareigomis. Turim prisiminti – mano darbo rezultatai neparodo mano vertės. Sutinku, tai labai nelietuviškas požiūris, bet jau laikas jį keisti. Kitaip ir toliau daug dirbsime, sieksime nepasiekiamo tobulumo, kentėsime ir eisime į akligatvį“.

Parengė: Daiva Ausėnaitė
Šaltinis: vlmedicina.lt