Jis nesugeba kaip tikras vyras pasirūpinti manimi, apie viską visada galvoju tiktai aš

Klausimas: Sveiki, susidūriau su tokia gyvenimo problema, turbūt ji pasirodys šiek tiek banali, o gal šiek tiek naivoka, bet mano akimis – visgi problema.

Susipažinau su vaikinu, būdama vienuoliktoje klasėje, tada jis tapo mano geriausios draugės vaikinas ir t.t. ta pradžia nėra svarbi ir šiek tiek primena paauglės pasisakymus.

Pradėsiu kitaip – su šiuo vaikinu susipažinau jau senokai – prieš penkis metus, dabar man yra dvidešimt vieneri metai, labai puikiai tvarkausi savo gyvenime – turiu darbą, mokausi puikiame universitete, savanoriauju, turiu daug draugų, stengiuosi tobulinti savo dvasinį gyvenimo, bendravimo įgūdžius ir t.t. Bet myliu vieną žmogų… Nors nemanau, kad sugebu dabar jau suprasti ar tai yra meilė. Kažkada aš galvojau, kad jis yra tobulas, mano gyvenimo meilė ir viskas ko aš noriu tai – jis. Jis ankščiau tikrai labai dažnai mane skaudindavo, o aš kaip kvailiukė – patikėdavau dar ir dar kartą. Maždaug prieš pusę metų mes vėl susitikome, pradėjome bendrauti jau iš visiškai kitos perspektyvos, man atšilo jausmai ir mano nuostabai – jis mane įsimylėjo ir dabar jau nebekavailina, o tikrai mane myli. Aš ir aplinkiniai tikrai mato. Bet yra problema, nebejaučiu, kad jis tikrai būtų tas nuostabusis, meilę ir šiltus jausmus lyg ir jaučiu, bet nesididžiuoju juo. Jis nesugeba kaip tikras vyras pasirūpinti manimi, apie viską (ka veikti, kur važiuoti kaip ir ką daryti..) visada galvoju tiktai aš, rūpinuosi juo lyg mažu vaiku, o jo akimis santykiuose užtenka pasiglaustyti ir pasakyti myliu, o visa kita susiklosto savaime. Mano akimis yra visiškai atvirkščiai. Palikti jį irgi sunku, nes tikrai jaučiu jam kažką ir labai bijau padaryti klaidą. Atrodo – jog palikusi jį niekada nebūsiu laiminga, nieko nesusirasiu ir visą gyvenimą gailėsiuos, kad nelikau su juo, o likusi kartu su juo – ankščiau ar vėliau galvosiu jog galėjau turėti kažką geriau ir visą laiką turėsiu paskui jį lakstyti kaip mažą vaiką, kuris nesugeba susitvarkyti su savo problemomis. Esu be galo susipainiojusi ir nelaiminga, nebežinau ką man daryti. Atrodo, kad būsiu su juo ar skirsiuosi – visvien bus blogai. Todėl prašau jūsų pagalbos..
Rasa (vardas pakeistas).
Ačiū

Atsakymas: Sveika, Rasa, džiugu, kad kreipeisi, net jei atrodo, kad problema banali ir naivoka. Tai, kaip aprašei visą situaciją, rodo, kad tavyje verda gana prieštaringi jausmai, ir jie apsunkina racionalaus sprendimo priėmimą, o būtent tokį stengiesi priimti. Iš vienos pusės, šilti jausmai, iš kitos pusės, nusivylimas, netgi pyktis, ir prie viso to prisideda tai, ką pavadinčiau praradimo baime.

Baimė paleisti tai, ką turi, nors tai gali ir netenkinti, ir susidurti su nežinomybe, kur niekas nėra užtikrinta, bet kur yra galimybė, kad bus geriau. Baimė likti vienai. Tai tikrai stiprios emocijos ir didelį sumišimą keliantis derinys. Ir tavo savijauta ir jausmai yra labai svarbūs šioje situacijoje. Jie yra tarsi santykių būklės simptomai, santykių sveikatos rodiklis.

Kai nesijaučiame gerai fiziškai, kreipiamės į gydytojus, kartais užtenka pakeisti maitinimosi įpročius, keisti gyvenimo būdą ar pan., o kartais reikia medikamentinio gydymo. Santykiuose yra panašiai, skirtumas galbūt tik tas, kad juose dalyvauja dvi pusės; du atskiri individai, kurių požiūris, įpročiai, nuostatos, vertybės ir kt. gali nemažai skirtis ir kurių didžiausias iššūkis yra kartu kurti tokią bendravimo erdvę ir atmosferą, kurioje abu galėtų išlikti autentiški, neužgoždami vienas kito, gerbti vienas kitą, mylėti ir jaustis saugūs.

Sprendimai santykiuose sudėtingi dėl to, kad mes negalime priversti žmogaus būti tik tokiu, kokiu mes norime jį matyti: negalime priversti jo galvoti taip, kaip mes galvojame, matyti pasaulį taip, kaip mes matome ir t.t. O kilus konfliktams, nesutarimams, mes to neretai norime. Bet santykiai kuriami, laisva valia įsipareigojant kitam žmogui, o tai reiškia, kad savo noru sutinki save apriboti. Ir gali nutikti taip, kad kažkuri pusė dėl vienokių ar kitokių priežasčių į tai investuos mažiau nei kita, rodys mažiau iniciatyvos, bus linkusi mažiau keistis ir pan.

Panašu, kad spręsdama iškilusius sunkumus santykiuose, o ir apskritai priimant sprendimus, stengiesi elgtis atsakingai, būti suaugusia ir to paties nori iš vaikino, bet santykiai pakrypo mamos-vaiko santykių linkme, kurie tavęs netenkina. Ne vieną kartą pavadini savo vaikiną vaiku, ir iš to, kaip aprašei jį, panašu, kad jis linkęs į žaismingumą santykiuose. Vien racionaliai būti nebepavyksta, nes veikia emocijos, jausmai, ir man panašu, kad jūsų santykiuose yra likę ir praeities liekanų.

Kaip ten bebūtų, abu esate suaugę žmonės; vis dar bręstantys, bet jau pilnamečiai. Esate laike, kai mokotės priimti nelengvus sprendimus ir prisiimti atsakomybę už jų pasekmes, netgi jei jos yra skausmingos, net jei darote klaidą. Tikiu, kad esi priėmusi ne vieną sprendimą, kurių kai kurie buvo nelengvi, reikalavo apmąstymo, ir tikiu, kad priėmusi sprendimą, ėjai su įsitikinimu, kad štai tai yra teisinga.

Tavo santykių situacijoje nėra vieno teisingo sprendimo. Kai stovi kryžkelėje, turi mažiausiai dvi galimybes: pasukti į kairę, ar į dešinę, eiti į priekį arba atgal. Kad pajudėtum iš „mirties“ taško, kartais būtina tiesiog priimti sprendimą. Yra galimybė, kad priėmus sprendimą ir pradėjus eiti kuria nors linkme, pamatai, kad tai – ne tas kelias ir galbūt tenka sugrįžti, arba atsiranda koks keliukas pašonėj. Renkiesi tu. Ir atsakomybę už pasirinkimus neši tu. Kiti žmonės gali padėti apsispręsti, pamatyti situaciją plačiau, iš kito kampo, bet sprendimą, kaip pasielgsi, priimti bet kokiu atveju turėsi pati. Tai gali bauginti. Kartais norisi bėgti ir „slėptis po lapais“ ir bandyti išlaukti, kol viskas kažkaip išsispręs savaime. Tai – taip pat sprendimas. Kartais norisi mamos arba tėčio, patikimo suaugusiojo, kuris tiesiog palaikytų ir padrąsintų, kol priimi sprendimą.

Ir dar vienas dalykas: siūlau atsisakyti ateities spėjimo ir tuo remti savo sprendimą. Mes nė vienas nežinome, kas bus mums priėmus vienokį ar kitokį sprendimą. Šiek tiek galime numatyti, kaip kitas žmogus gali reaguoti į mūsų sprendimus ir pagal tai planuoti savo veiksmus, apgalvoti, kaip patys reaguotume vienokios ar kitokios reakcijos atveju, bet kur nuves mūsų sprendimai, tikrai nežinome. Galime galbūt tik pasvarstyti, kas būtų jeigu būtų, bet mes nežinome, kokia bus tikroji mūsų sprendimų pasekmė. Įvairius gąsdinančius paveikslus mūsų mintyse kuria mūsų baimės, kurios neretai yra suformuotos mūsų turimų patirčių.

Pabaigai norėčiau pasiūlyti susidariusią situaciją išdėstyti vizualiai. Kartais, kai galvoje sumaištis, vizualinis situacijos išdėstymas, padeda pamatyti sudėtingą situaciją iš šono, įvardijant sprendimų pliusus ir minusus juodu ant balto, pamatant išeitis ir jų galimas „pasekmes“ bei padeda visa tai apsvarstyti tarsi iš šono. Tai panašu į „smegenų šturmą“, „minčių lietų“ ir panašius metodus.

1. Paimk popieriaus lapą arba kelis popieriaus lapus, ir kiekvieno viršuje užrašyk, po vieną sprendimą, kurį gali priimti, siekdama pasikeitimo situacijoje. Pvz., (1) išsiskirti su vaikinu, (2) likti santykiuose (3) pasikalbėti su vaikinu apie judviejų santykius (4) plaukti pasroviui, laukti, (5), ir t.t. Nesistenk iškart jų vertinti, ir galvoti apie tai, koks bus rezultatas. Tiesiog surašyk.
2. Prie kiekvieno sprendimo surašyk, kokius pokyčius sprendimas gali iššaukti, kokie teigiami ir neigiami dalykai gali nutikti. Pvz., rašai, kad išsiskyrus su vaikinu, lieki viena ir gali nebesusirasti kito, bet yra ir galimybė, kad sutiksi kitą žmogų, su kuriuo būsi laiminga; arba priėmus sprendimą likti su vaikinu, manai, kad jis nepasikeis ir turėsi likti jam „mama“, bet yra tikimybė, kad jis pasikeis. Pokalbio pasekmė gali būti, kad jis nelabai norės tavęs klausytis, nesupras, nenorės keistis, bet gali būti, kad tau išsakius, kaip jautiesi susidariusioje situacijoje, jis išgirs, atkreips dėmesį ir bandys kažką keisti savo elgesyje.
3. Pagalvok ir užrašyk, ko iš tavęs pareikalautų pasikeitusi situacija, tau priėmus vieną ar kitą sprendimą ir susidūrus su jo pasekmėmis. Galbūt reikės priimti savo vaikiną tokį, koks jis šiuo metu yra ir keisti savo bendravimo su juo strategiją. Galbūt reiks priimti faktą, kad kurį laiką neturėsi vaikino ir pagyventi vienai. Galbūt kažkur reikės atleisti sau ar vaikinui, o gal reikės priimti ir išmokti atskleisti savo žaismingąją pusę. Galbūt reikės atsisakyti kažkokių keliamų reikalavimų aplinkai ir sau. Skirk laiko apmąstymui.
4. Galiausiai tektų apsispręsti, kuri iš pasirašytų alternatyvų yra labiausiai žadanti, tavo akimis, ir rinktis ją įgyvendinti, priimant visas su ja susijusias pasekmes, tiek teigiamas, tiek neigiamas, bei pasiryžtant sumokėti pasirinkimo „kainą.“

Ar tas sprendimas bus geriausias ir teisingiausias? Vienas Dievas težino. Bet kokiu atveju, galbūt tavo situacijoje anksčiau ar vėliau pajudėti iš vietos. Sprendimai visada yra tikėjimo žingsniai. O tikėjimas yra TIK ĖJIMAS.

Psichologė Kristina Vrubliauskaitė
vrubliauskaitekristina@gmail.com