Ką turėčiau daryti, kad nustočiau taip save psichologiškai nuvertinti?

Aut. Christian Schloe

Klausimas: Mielas psichologe, jau kuris laikas follow’inu jūsų puslapį facebooke svetainėje ir mane vis labiau žavi jūsų prasmingos mintys bei aktualių problemų nagrinėjimas norint pagelbėt į jus besikreipiantiems žmonėms. Šį kartą prie jų nusprendžiau prisidėti ir aš.

Esu abiturientė, tad nuolatos nenustoju galvoti apie artėjančius abitūros egzaminus, nuo kurių priklausys mano ateitis… Esu gerai besimokinanti mokinė, svajoju įstot į mediciną. Dėl to ir bijau egzaminų, nes bijau išlaikyti per prastai, dėl ko nepatekčiau į nemokamą vietą… Nes nesu turtuolė, kad tėvai galėtų mokėti tokius didelius pinigus kasmet… Kartais atrodo pasitikiu savimi, optimistiškai save drąsinu, kad viskas bus gerai. Tačiau kartais tiesiog netikiu savimi, tarsi nuvertinu save, kad neįstosiu ir panašiai.. Jei be priekaištų visas pamokas suprasčiau, tai taip, galbūt nieko nebijočiau. Tačiau yra kur tobulėt, tad pvz. norėjau eiti papildomai chemiją pas labai gerą mokytoją, tačiau ji nepriėmė, nes jau neturėjo vietų… Ir va tokie dalykai tik dar labiau nuteikia pesimistiškai…

Tad norėjau paklausti, ką turėčiau daryti, kad nustočiau taip save psichologiškai nuvertinti, nuteikinėti neigiama linkme? Kaip elgtis, kad manyje būtų vien teigiamos ir entuziastingos emocijos? Tikiuosi jūs galėsite atrasti atsakymą. Nuoširdžiai dėkoju.

Dalia (vardas pakeistas)

Atsakymas: Sveika, Dalia. Džiaugiuosi, kad domiesi psichologija, įvairiais klausimais ir jų sprendimo būdais. Esi abiturientė. Galiu tik įsivaizduoti kiek visokių minčių dabar „verda“ Tavo galvoje. Kiek klausimų, nerimo, abejonių, dvejonių Tave lydi šiuo laikotarpiu. Šie metai tikrai Tau ypatingi, todėl taip jaustis yra visiškai normalu, juolab, kad Tavo tikslai – medicinos mokslai tikrai nelengva užduotis.

Rašai, kad kartais netiki savimi, tarsi nuvertini, bijai, kad neįstosi ir t.t.. Klausi „ką turėtum daryti, kad nustotum taip psichologiškai save nuvertinti, nuteikinėti neigiama linkme“.

Pirmiausia, Dalia, dar kartą noriu pakartoti ir siūlau tai įsisąmoninti, kad nerimauti dėl vieno iš tikrai gan svarbių gyvenimo įvykių (abitūros egzaminų) – yra normalu. Tiesa, tik saikingai. Tai adekvati reakcija į esamą situaciją. Juk mus visada gąsdina nežinomybė, suvokiamas įvykio svarbumas ir t.t.. Žinoma, jei nerimas trukdo susikaupti, trukdo miegoti, gyventi – patariu kreiptis į specialistus pagalbos.

Antra – pati rašai, kad esi gerai besimokanti mokinė. Todėl, norint sustiprinti savo pasitikėjimą savimi, siūlau pasidžiaugti mažais dalykais. Neabejoju, kad tik pagalvojus rastum kuo savimi pasididžiuoti. Tai labai svarbu ir labai naudinga. Savikritiški žmonės dažniausiai pastebi tai, „kas nepasisekė, arba tai, ką galėjo padaryti geriau“, užmišdami pasidžiaugti tai, kas jiems pasisekė kuo puikiausiai. Mažų pasiekimų suvokta ir priimta sėkmė stiprina savivertę, motyvuoja ir drąsina. Pasidžiauk ir pagirk save už tai.

Ir trečia – uždavei dar vieną klausimą „kaip elgtis, kad manyje būtų vien teigiamos ir entuziastingos emocijos“. Deja, Dalia, gyvenime nėra vien teigiamų ir entuziastingų emocijų. „Varant“ save per jėgą „būk linksma, būk entuziastinga, jauskis vien laiminga, nejausk to, ką jauti…“, taip galima save „įvaryti į kampą“. Padrąsinti, pastiprinti, pamotyvuoti save tikrai reikia, bet nereikėtų sau drausti kai kada nerimauti, liūdėti, bijoti, verkšlenti, pykti. Tai natūralu, jei emocijos adekvačios esamai situacijai. Gyvenimas yra toks… ir jis dėl to nuostabus.

Sėkmės!

Psichologė Jurgita Skiparienė
El.paštas jurgita.skipi@gmail.com