Kai pasižiūriu į kitus, jaučiuosi per prastas kitiems žmonėms
Laba diena, man 20 metų. Turiu didelių problemų pats su savimi ir kitais. Visada galvoju apie save blogai, nebendrauju beveik su niekuom. Visada leidžiu laiką namuose. Atrodo, kad kažkas kitas mintimis mane valdo. Negaliu atsidėkoti žmonėms, nes jaučiu gėdos jausmą, bijau kažko kartais paprašyti. Gyvenu taip vienas 2 metus, ir jaučiu, kad visi yra mano priešai. Negaliu pasitikėti kitais. Labai daug dalykų gyvenime atsibodo, nors noriu mylėti, kažką turėti. Tėvai sako, kad viską galiu, bet man kitaip atrodo: kad esu per daug silpnas. Kai pasižiūriu į kitus, jaučiuosi per prastas kitiems žmonėms. Seniau taip niekada nebuvo, nesigailėjau nieko niekada, buvo pilnas draugų ratas. O dabar nieko nėra, dabar viskas pasikeitė. Kartais ateina blogos mintys, kaip padaryt, kad manęs čia nebūtų, bet nepasiduodu. Noriu sunormalėti, kaip seniau būti linksmu visada. Nuotaikos irgi dažnai neturiu. Tinginys pasidariau, neturiu jėgų nieko daryti. Kai kas kažko paprašo, susinervinu, kad man reikia eit paimt, nupirkt kažką. Atrodo, kad viskas atsisuko prieš mane. Jeigu galit, duokit kokių patarimų, kaip pasitikėti vėl savimi.
Derekas
Atsakymas:
Sveikas, Derekai. Ačiū, kad žengei pirmąjį žingsnį siekdamas pokyčių ir pasidalinai su mumis visa kauge bėdų ir sunkumų.
Tavo laišką ir jame aprašytus sunkumus aš suprantu kaip bandymą giliau pažinti save ir suvokimą, kad mūsų gyvenimai nėra nekintantys ir kad mes visi – tame tarpe ir Tu – galime išmokti kitokių buvimo šiame pasaulyje būdų. Nes dabartinis, kaip suprantu iš Tavo laiško, Tavęs jau seniai netenkina. Reiškia, reikia permainų ir veikiausiai būtent priešinimasis joms sukelia Tau nepasitenkinimą savimi ir aplinkiniais.
Gal pradėkim nuo to, kad nebūna prastų žmonių – čia gyvenimo aksioma. Būna tik savęs nevertinantys. Todėl pirmas žingsnis Tavo pokyčių kelyje turėtų būti išmokimas priimti save tokį, koks esi. Priimti savo charakterį, išvaizdą, savo ribotumus ir privalumus, savo gyvenimiškąją situaciją. Tiesiog pradėti galvoti apie save: „na va, esu toks, kiek drovokas, kiek uždaras – na ir kas? Ar dėl to esu blogesnis? Tikrai ne, nes pasaulyje daugybė drovių ir uždarų žmonių, gal net labiau drovių, negu aš. Galbūt kažkam toks nepatiksiu, tačiau čia ne mano, o jų problema“. Jei nepavyks to padaryti pačiam, Tau visada padės psichologas.
Sekančiu žingsniu turėtų būti savo privalumų paieška. Pabandyk pažinti ir išsianalizuoti save. Ne tik išoriškai – bet ir vidujai. Tikiu, kad to pažinimo metu atrasi savyje daug gražių ir įdomių dalykų: gerumą, nuoširdumą, galbūt jautrumą, veikiausiai humoro jausmą ir t.t. Vietoj kaugės bėdų atrasi kaugę savo privalumų. Manau, jog kai ką jau ir esi atradęs, pavyzdžiui, norą mylėti ir būti mylimam. Tai kodėl tai slepi? Kodėl nepasidalini tuo su kitais žmonėmis? Juk tereikia išdrįsti žengti pirmą žingsnį… Prisimink, jau esi tai daręs – kai mokeisi vaikščioti. Tada Tau juk pavyko?…
Turbūt jau supratai, kad kalbu apie trečią žingsnį – pokyčius. Savijautos, elgesio ir santykių. Visi tie pokyčiai veiksmingi tik Tavo santykyje su kitais, nes kitaip – kokia prasmė kažką keisti, ar ne? Būti tarp žmonių ir su žmonėmis yra gera. Tai tarsi kelionė per gyvenimą kartu su pakeleiviais. Galbūt Jūs einate ne ta pačia linkme, galbūt skiriasi Jūsų kelionės tikslas, tempas, žingsnio plotis, skirtinga keliavimo patirtis, skirtingi ateities lūkesčiai. Bet…nepaisant visko, Jūs juk susitikote šiame gyvenimo kelyje. Ir jei priimsi, kad pakeleiviai yra tokie pat, kaip Tu, jie irgi priims Tave. Aišku, toje kelionėje gali pasitaikyti visko – ir barnių, ir nesutarimų, ir nuotykių. Tačiau svarbu kita – ką šioje kelionėje Tu gali duoti pakeleiviams, ir ką gauti iš jų. Taigi, kelionėje nepamiršk: sustoti…atsigręžti į kitus…atsiverti…pasidalinti…pasirūpinti…pasidžiaugti…
Manai, kad to maža? Ne, tai daugiau, negu kartais atrodo. Kur kas daugiau, nes leidžia suprasti, kad buvimas su žmonėmis gali būti ne tik skausmingas, bet ir labai malonus. Taigi, sėkmės būsimoje kelionėje, Derekai.
Psichologas
Arūnas Norkus
Sveiki, šiam žmogui reiktų paskaityti Vadimo Zelando „Transerfingą”. Pats buvau panašios būsenos, kol negavau atsakymų per jo knygas. Sėkmės
Ir dar, jei esi tikintis, tai gal žinai, kokia kaina Tave (kiekvieną žmogų) įvertino Dievas: pačia aukščiausia – Savo Sūnaus gyvybės kaina… Ir Tu Jam esi be galo svarbus ir brangus. Jis kiekvieną žmogų sukūrė kitokiu, bet tai nereiškia, kad vienas yra blogesnis, o kitas geresnis, bet tiesiog kitoks. Priimk save tokį, koks esi, nes pats savęs negali pakeisti. Gali kažką pakeisti – laimėti kovas, kurias gyvenimas iškelia, tobulėti ir t.t. todėl jei ką gali, keisk, o jei negali – priimk save, tai labai svarbu. Tu esi vertingas, kaip ir kiekvienas žmogus. Todėl nepasiduok!!!
Jei norisi daugiau išsipasakot, pasišnekėt ar paklausti daugiau nuomonių, apsilankyk http://www.depresijosklubas.lt/forumas/index.php