Kai vargina nerimas dėl darbo5 (1)
Klausimas:
Laba diena,
rašau Jums tikėdamasi, kad surasiu sprendimą savo problemai pašalinti. Bėda yra tame, kad aš labai stresuoju dėl darbo, save išgasdinu dėl darbe gautų užduočių, kurios būna naujos ir neesu su jomis susidūrusi anksčiau. Susikuriu savo mintyse baimę dėl tų užduočių ir kad jų neįgyvendinsiu, patiriu nuolatinį stresą šiaip pagalvojusi apie darbo atmosferą (nes ji neigiama), savanaudžius bendradarbius ir pan. Šiuo metu esu vaiko priežiūros atostogose, bet po metų grįšiu, ir jau dabar save „ėdu”, kaip man seksis sugrįžus, kaip susidorosiu su užduotimis, ar nepridės man nauju užduocių. Nežinau, kaip kovoti su savimi, kaip negalvoti apie darbą ir kaip man seksis sugrįžus ten. Tik pagalvojus apie darbą pasidaro negera, pradeda širdis smarkiai plakti ir tai man didelis diskomfortas. Kaip išsiugdyti savyje ramybę ir mažiau kreipti dėmesi?
Labai aciū!
Rūta (vardas pakeistas)
Atsakymas:
Sveiki, Rūta. Iš Jūsų laiško supratau, kad esate linkusi nerimauti dėl savo veiklos efektyvumo: nerimą kelia abejonės, ar sugebėsite tinkamai atlikti darbines užduotis, ar būsite pozityviai ir draugiškai vertinama bendradarbių ir galbūt vadovų. Savo laiške minite, kad nerimas didesnis tais atvejais, kai nėra reikiamos patirties sprendžiant vienus ar kitus klausimus. Nors rašote tik apie darbinį nerimą, labai tikėtina, jog ir kitais gyvenimo atvejais susiduriate su nerimu, pavyzdžiui, situacijose, kurios pasitaiko pirmą kartą gyvenime.
Iš esmės, naujos situacijos daugumai žmonių kelia mažesnį ar didesnį jaudulį – jį sąlygoja patirties nebuvimas. Prisiminkite, juk veikiausiai jaudinotės, ruošdamasi pirmą kartą maudyti savo vaikelį, ar ne? O vėliau tas jaudulys juk dingo?
Nerimą, kurį savo laiške įvardinate kaip stresą, žmonėms kelia ir didina tam tikros mąstymo klaidos. Mūsų psichika taip surėdyta, kad esame linkę siekti, jog viską ir visada darytume gerai ir be klaidų, kad kiti žmonės mumis žavėtųsi, kad jiems patiktume, kad sėkmė mus lydėtų visur ir visada. Jeigu tai neįvyksta, savo nusivylimą išreiškiame nerimu. Tačiau jei bent kiek pakeistume mąstymą, suprastume, jog nebūtinai viskas mums turi sektis. Paprasčiausiai nebūna žmonių, mokančių visus darbus ir puikiai atliekančius visas užduotis. Netgi būnant labai talentingu, yra žmogiška klysti, kažką atlikti puikiai, o kažką – prasčiau. Ir nebūtinai visi turi mumis žavėtis – juk ir mums ne visi žmonės vienodai mieli. Ir jau jokiu būdu negali visą laiką sektis ar visą laiką nesisekti. Turbūt pritarsite, kad būna dienų, kai viskas krinta iš rankų, o būna – kai viskas sekasi be jokių pastangų.
Tad kaip atsikratyti to nelemto nerimo? Pirmiausia – pradėti kitaip mąstyti. Nesakyti sau „mane užkraus užduotimis“, o sakyti „galbūt man suteks galimybę save išbandyti naujoje veikloje“. Mintyse negalvoti, kad „visi bendradarbiai bjaurūs ir manęs nemėgsta“, o sakyti sau „veikiausiai aš esu įdomi kai kuriems savo bendradarbiams“ ir pan.
Atsipalaiduoti galite ir kitais, labai paprastais, tačiau efektyviais būdais: medituodama, piešdama (pvz., savo nerimą), atlikdama įvairius kvėpavimo pratimus, vizualizuodama ramius, jums gražius gamtos vaizdus. Pavyzdžiui, įsivaizduokite save gulinčią tuščiame pajūryje, besiklausiančią jūros ošimo, besimėgaujančią gaiviu oru, laisvai ir giliai kvėpuojančią jūros kvapu…
Psichologas
Arūnas Norkus
Įsivaizduojamas nerimas…tai moduliavimas situacijos….manau tiesiog mergina nesupranta savo darbo, ir tai neguodžia. bet gali paguosti nuolatinis savęs tobulinimas. Seminarų lankymas, kūno ir proto mankšta padės išspręsti bet koias problemas, neliks blogojo nerimo, kaip blogojo cholesterolio kraujyje. Baimė kyla iš nežinojimo, o kai mus baugina situacijos baimė,ir ta situacija yra pamodeliuota toli į priekį, vadinasi yra gražaus laiko savęs tobulinimui. Va dabar, šiuo metu
Keista, bet skaitant pusę laiško, susidaro įspūdis, kad „Rūta” dirba dabar, kad neigiamas situacijas išgyvena dabar. Tik vėliau paaiškėja, kad dabar tai niekur eiti nereikia, nebent su vaiku į lauką. Protas piešia tokią realybę, kurios nėra ir kelia baimes. Įsijautęs. Kodėl. Ar nebus čia taip, kad „Rūta” esi pasikeitusi dėl mylimos priežasties, dėl kurios dabar „atostogose”. Yra ankstesnioji Rūta, kuri dirbo nemėgiamą darbą, skubėdama nejautė tam meilės, bet viskas lyg ir tiko, ir buvo gerai. Yra naujoji Rūta, kurios požiūris pasikeitęs, kuri brandi vidumi, tvirtesnė, išmintingesnė, supratingesnė ir visai nebe tokia kaip seniau. Tad kas gali gąsdinti – tai nustatytas priverstinis terminas, kiek laiko dar galima būti „Rūta” savimi, kuri pačiai Rūtai patinka, o kada jau reikės grįžti prie senosios Rūtos įpročių, darbų, papratimų, baimių ir kt nemaloniai įtempiančių situacijų, kai savimi negali būti. Viena vertus, galima kaip nors pasistengti nusišypsoti ir padėkoti tai Rūtai kuri dirbo seniau, nes jos dėka esi tas kas esi šiandien. Antra vertus, metai – tai ganėtinai ilgas laiko tarpas ir kas ten žino kokius naujus pomėgius, gabumus ir verslo progas jie atneš? Tereikia daugiau atsiverti tam čia, šiam momentui, o ateityje gyventi mažiau. Gal metai duos naujos veiklos gaires, veiklos kuri širdžiai mielesnė ir artimesnė? Kaip bebūtų, linkiu visokeriopos sėkmės, galimybių ir ryžto! :)