Kaip atgauti jėgas ir pradėti gyventi po psichiatrinės ligoninės?
0 (0)

atgaut-jegasKlausimas: Sveiki! Nusprendžiau Jums parašyti, nes nebežinau kaip toliau gyventi… Trumpai, gal nelabai išsamiai parašysiu savo paskutiniu metu išgyvenimus.

Viskas prasidėjo 2012 m… Draugavau su vaikinu apie pusmetį. Vėliau išsiskyrėm, bet po kelių bandymų mane susigrąžinti ir vėl pradėjome viską iš naujo. Kažkur po mėnesio pradėjau keistai jaustis ir nusprendžiau pasidaryti nėštumo testą, kuris pasirodė teigiamas… Pražliumbiau kelias dienas, nes negalėjau patikėti, kad linksmam ir pašėlusiam gyvenimui atėjo galas. 2013 buvo katastrofiški metai:

  • sausį-valstybiniai egzaminai universitete
  • vasarį-vestuvės
  • gegužę-diplominio gynimas
  • birželį-sudėtingas gimdymas…

Vaikučio gimimas iš tiesų pakeitė viską aplinkui… O labiausiai pasikeičiau aš… Nelabai prisimenu kaip ir dėl ko, bet pradėjau labai keistai elgtis. Prasidėjo barniai su vyru. Naktimis beveik nemiegojau. Buvo toks jausmas, kad galiu VISKĄ, kad esu visagalė.

Aplinkiniai matė, kad elgiuosi labai keistai, pradėjo mane įkalbinėt nuvažiuoti pas gydytojus. Jiems pavyko – nuvežė mane pas psichiatrą, iš kur greitoji mane nuvežė tiesiai į psichiatrinę ligoninę. Diagnozė – „pogimdyminė psichozė”.

Ligoninėje prabuvau mėnesį, bet grįžus ne į savo, o į uošvių namus stogelis nuvažiavo dar labiau… Tada jau pati mačiau, jog man reikia pagalbos ir išsikvietus taksi nuvažiavau į „vasaros” ligoninę. Ten mane gydė du mėnesius. Vaistus vartoju iki dabar, bet tik neseniai pagaliau pajaučiau save tokią, kokia buvau anksčiau. Nes praradau viską -jausmus, norą gyventi, meilę ir net tikėjimą…

Dabar atrodo, jog pradėjau mąstyti taip, kaip ir anksčiau, bet viduje liko didžiulė baimė dėl ateities. Atrodo, jog pamiršau, kaip reikia svajoti ir kažko siekti. Dabar stoviu vietoj, bijau grįžti į darbą, bijau, kad esu niekam tikusi mama, nes nežinau kaip taisyklingai auginti vaiką. Pradėjau nežmoniškai daug valgyt ir labai sustorėjau, dėl to negaliu žiūrėti į savo atvaizdą, pradėjau savęs neapkęst. Jaučiuosi lyg uždaryta narve. Kaip atgauti jėgas ir pradėti gyventi? Noriu kažkaip pajaust, jog gyvenu…

Atsakymas: Sveiki,

Ačiū už tokį atvirą laišką, išgyvenote didelius pasikeitimus savo gyvenime. Kaip pati rašote: „2013 buvo katastrofiški metai“. Vėliau sekė gydymas. Patyrėte tikrai daug stresą keliančių akimirkų ir pasikeitimų. Po tokių išgyvenimų normalu, kad gali likti baimė dėl ateities, kaip rašote. Tačiau labai svarbu, kad ji netrukdytų Jums siekti norimų tikslų ir ypač Jūsų kasdienybei.

Rašote, kad vaistus vartojate iki dabar, bet nieko neparašėte, ar bandėte psichoterapiją, ar lankymąsi pas psichologą. Manau, dabartinėje situacijoje tai Jums būtų labai naudinga. Psichologas padėtų žengti pirmus žingsnius pirmyn. Taip pat su psichologu galėtumėte aptarti konkrečius vaiko auginimo ir Jūsų mitybos klausimus. O tai, kad rūpinatės, ar esate gera mama, jau rodo, kad tokia esate.

Norite pajusti, kad gyvenate. Šį jausmą galite pabandyti padidinti:

● Suplanuodama sau daugiau aktyvios veiklos. Pavyzdžiui, 2-3 kartus per savaitę po 30-60 min. sportuoti, kartą per savaitę susitikti su draugėmis ir pan.
● Planuodama laiką taip, kad kiekvieną dieną nuveiktumėte kažką malonaus.
● Keldama sau tikslus.
● Nepamiršdama savęs apdovanoti arba pagirti, kai pasiekiate tikslą ar išsprendžiate problemą.

Sėkmės ir kantrybės!
Nuoširdžiai,
Psichologė Indrė Vaidelienė
www.psichologiniaisprendimai.lt

Įvertinkite!
[Balsavo: 0 Vidurkis: 0]

3 Responses

  1. buvo ir man parašė:

    kadangi esu patyrusi panasiu bedu gyvenime, pakomentuosiu – gal pades kazkiek. Man irgi buvo panasiai – viena diena, prasidejo psichoze. Ligonineje praleidau keleta savaiciu, po to gydziausi gerdama antipsichotinius vaistus. Vaistus nutraukiau, ir po metu – vel, tuo paciu metu, psichoze, vel ligonine. Tai kartojosi kelerius metus, tik siais metais atsilaikiau.

    Dabar apie gyvenima – mano atveju, manau, tai buvo visiskas nesiskaitymas mano pacios su savimi. Nors atrodo, viska gyvenime dariau „del saves” – kaip toli as buvau iki to! Greiciausiai, tik pildziau pasamoneje istrigusius kitu norus ir tai, ko jie tikejosi is manes – labiausiai matyt, mama. Nors tai nebuvo taip tiksliai isisamoninta ir reikejo sitaip siaubingai su savimi elgtis, kad net prasidejo psichine liga. Man buvo pripazintas bipolinis sindromas, su manijos ir depresijos epizodais. Geriausiai butu klausti gydytojo, bet is to, kas aprasyta, as matau, kad autore taip pat patyre manijos epizoda, ir siuo metu jai – depresijos periodas. Man buvo panasiai, kuomet depresija – irgi, siaubingai persivalgydavau, nenoredavau nieko, tik guleti lovoje ir valgyti.

    Taigi, o ka daryti. Pirmiausia, nors jau toli nueita, teks ismokti imti gyvenimo vadzias I SAVO RANKAS. Atideti i sali visus „as nepakankamai gera mama”, „nepakankamai gera darbuotoja” ir paansius marazmus, ir teks koncentruotis TIES SAVIMI ir SAVO POREIKIAIS. As puikiai ta isisamoninau, ir nors esu istekejusi, deja pasakiau sau ne bet kokiam vaiku atsiradimui. Sitaip nusprendus, man nereikes zliumbti dienomis/naktimis, bet galesiu koncentruotis ties saves pacios statymu ant koju. Siuo klausimu autorei nelabai pasiseke, visgi nestumas buvo nelauktas, ir su to pasekmemis teks gyventi. Bet manau, ir tai imanoma.
    Taigi – teks mokytis samoninngumo (mindfullness) ir savo poreikius statyti auksciau bet kieno kito. Bus nepatenkintu, bus mokanciu ir moralizuojanciu – „kaip taip galima!”, bet REIKIA. Nes tik tokiu budu imsite lipti is depresijos. Pradzia – ismokti samoningai dziaugtis savo gyvybe, atsiriboti nuo kitu jums keliamu reikalavimu, ir ismokti gyventi. Pradzioj – elementarus dalykai, ismokti dziaugtis maistu, bet samoningai, o ne apsirijant, ismokti dziaugtis rupinimosi savimi ritualais – dusu ar vonia, pasivaiksciojimu, paskui – kitais dalykais – kad ir indu plovimu ar maisto ruosimu. NE todel kad reikia seimai, ar vaikui, bet todel, kad to reikia JUMS. Tai ilgas kelias, bet tai yra isgijimo kelias. Gan padrikai cia aprasiau, bet tai yra svarbiausia. Yra daugybe kitu dalyku, kuriuos teks ismokti, bet tam gali padeti gydytojai (man padejo).

  2. autore parašė:

    aciu labai uz komentara!
    dabar lankausi pas psichiatra, bet jis man tik vaistus ishrasho ir tiek.pati prasiau psichologo konsultacijos, bet matyt kadangi poliklinikoj yra nemokamai-tai man nieks ir nepadejo.
    jau padariau viena zingsneli i prieki-nuejau i aerobika-gal uzteks jegu nepasiduoti!

  3. buvo ir man parašė:

    autorei – smagu, kad atrasete, puiku, kad patarimai nenueina per niek.

    Priklausomai nuo depresijos lygio ir jusu galimybiu su tuo kovoti, kiek man zinoma, arba skiriami vaistai (antidepresantai), arba taikomos kitos praktikos. Jei turite jegu ir noro pasidomekite Mindfullness praktikomis – yra gera knyga „The mindful way through depression” (williams and Teasdale), anglu kalba (ar yra lietuviskai, nezinau). Man ji butent ir padejo – supratau, ka gyvenime ne taip darau, ir visgi, kaip tureciau daryti. Pirma karta gyvenime, sios knygos ir savo pastangu pagalba, suzinojau, kas yra laimes jausmas. Ne siaip, pasitenkinimo, bet laimes – kad as esu savo gyvenimo seimininke, ne kas kitas, kad mano poreikiai – yra MANO poreikiai, o ne kieno nors kito. Man gydytoja siule uzsirasyti i meditacijos kursus, bet as neuzsirasiau – tuo metu buvo per brangu. As sugebejau kitaip mokytis meditacijos – skaityti internete, bandyti namie, bet galiausiai suradau toki buda – medituoti su kavos puodeliu :) pradzioj namie – kad ir 15 minuciu, su kavos puodeliu, sedeti fotelyje ir nieko negalvoti, leisti mintims tiesiog buti. Siuo metu, karts nuo karto nueinu i kokia kavine, ir irgi – tiesiog geriu kava ir nieko daugiau nedarau – nei pokalbiu, nei skaitymo, nieko. Tai yra mokymasis sau ir savo protui buti, egzistuoti, nepasiduodant jam.

Komentuoti: buvo ir man Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.