Kaip atskirti meilę nuo sadomazochistinės priklausomybės?

0 (0)

Klausimas: Labas, Ramune. Visada maniau, kad esu stiprus žmogus, juokdavausi iš draugių, kenčiančių dėl savo meilės „bėdų“. Ir niekada nepagalvojau, kad kada nors man teks leisti vakarus įsiknibusiai į pagalvę, nežinodama, kaip viską ištverti. Prieš 5 metus sutikau tą žmogų, su kuriuo buvau pasiruošusi praleisti visą savo gyvenimą… Ilgai nelaukdami, nusprendėme apsigyventi kartu. Laikas bėgo, pykčiai dažnėjo, tačiau vienas dalykas nepasikeitė – mano meilė jam. Tai, ką vis dar jaučiu jam, nejaučiau niekam kitam ir vargu, ar kada nors jausiu. Sunku pasakyti, kodėl nusprendžiau viską tęsti, jei nuo pat mūsų draugystės pradžios būdavo akimirkų, kai jaučiausi nuvertinta, nebereikalinga, ignoruojama, „antrarūšė“.

Žinau tik tiek, kad viską galėjau atleisti ir pamiršti vardan vakaro, praleisto kartu su juo, vardan žodžių, teigiančių, jog mane myli, jog esu jam reikalinga… Supratau, kad jo charakteris nėra iš lengvųjų, todėl iš pradžių buvau linkusi toleruoti jo kaltinimus dėl visų tarpusavio pykčių. Kaltindavau save, kad esu niurzglė, žadėdavau sau, jog mano abejonės dėl jo yra tik išsigalvojimai, pavydas. Pirmą stiprų smūgį gavau, kai užklupau jį susirašinėjantį su savo buvusiąja, antrą – kai sužinojau, kad jis su ja buvo susitikęs… Tą kartą jis manęs net neatsiprašė, tik užvertė mane kaltinimais, jog išsigalvoju, nes ji jam nieko nereiškia, o susitiko vien dėl to, kad jam tiesiog buvo „įdomu“. Įsižeidęs liko jis, teigdamas, kad tai aš jį kaltinu nebūtais dalykais.

Nuo to laiko dingo mano pasitikėjimas, liko vien tik nusivylimas ir abejonės. Neseniai vis dažniau pradėjau jausti jo abejingumą, suprantu, kad mūsų bendravimas pasikeitė. Kiekvieną kartą bandau jam paaiškinti, kaip ir dėl ko taip jaučiuosi. Deja, viskas baigiasi situacijos „perkreipimu“ ir įžeistas lieka jis. Keletą kartų norėjau viską baigti, tačiau nesugebėjau. Žinau, kad jis irgi nėra man visiškai abejingas, kad kažką jaučia… galbūt meilę, o galbūt prisirišimą. Ne vieną kartą sakė, kad manęs nepaleis, o dėl išsiskyrimo turėsiu nuspręsti pati, nes jis to neįstengs padaryti. Ramune, suprantu, jog esu visiška beprotė, įklimpusi iki gyvo kaulo į savo pačias pinkles.

Iki šiol negaliu suvokti, kas skatina mane toliau tęsti tai, kas man kartais teikia tiek džiaugsmo ir kartu taip skaudina. Pykstu ant savęs, kad esu tokia bejėgė, tokia naivi ir taip kvailai įsimylėjusi… Nežinomybė ir baimė likti be jo yra stipresnė, nei skausmas, kurį dabar jaučiu. Nesu pasiruošusi tokioms drastiškoms permainoms, ilgoms, bemiegėms naktims ir širdį draskančiam ilgesiui… Kaip man pagaliau žengti tą galutinį žingsnį, įgauti drąsos ir pradėti viską iš naujo? Ačiū už atsakymą, Laura

Komentaras: Sveika, Laura.  Suprantu, kokia tu dabar jautiesi be galo nusivylusi, sugniuždyta, negalinti priimti sprendimo, praradusi tikėjimą savimi. Manau, jog tavo problema yra susijusi ne tik su šiuo konkrečiu vaikinu, bet ir apima daug ankstesnes tavo gyvenimo patirtis. Panašiose situacijose kaip tu dažnai atsiduria gilias traumas vaikystėje patyrę žmonės. Kai artimiausi, reikšmingi vaikui asmenys, nuo kurių jis yra priklausomas ir iš kurių vaikas tikisi meilės ir saugumo, jį skaudina (pavyzdžiui yra šalti, nejautrūs, grubūs), vaikas ilgainiui pradeda nebeskirti meilės nuo skaudinimo.

Visą šią patirtį žmogus perkelia į vėlesnius santykius: didžiulis troškimas saugumo, meilės, jausmo, kad esi reikalingas yra tokie stiprūs ir gyvybiški, kad dėl jų žmogus yra pasiruošęs taikytis su baisiausiais dalykais, kuriuos patiria iš partnerio (kuris atstovauja tėvų figūrai). Išskyrus tam tikras išimtis, prablaivėjimus, jis kritiškai nevertina realybės ir mato ją tokią, kokią nori matyti. Jam (kaip vaikui) svarbiausia, kad tik partneris (mama, tėtis) būtų šalia ir jo nepaliktų. Baimė pasijusti apleistam, nereikalingam atrodo tolygi mirčiai.

Ko gero, Laura, tos meilės, šilumos, tikro artumo labai trūko ir tau vaikystėje, o iš reikšmingų tau kitų esi patyrusi daug skausmo, atstūmimo, jauteisi emociškai apleista. Kaip pati rašai, vien dėl kelių gražių vaikino žodžių, stebuklingo „aš tave myliu“ galėdavai tarsi išjungti savo jausmą, kad esi jo nevertinama, ignoruojama, skaudinama. Manau, neigimo mechanizmas, nors ir silpniau, vis dar veikia iki šiol. Netgi suprasdama, kad jis tave išduoda, o po to dar apverčia situaciją, teigdamas, jog tai tu įžeidei jį, vis tiek bandai save įtikinti, kad vaikinas tau jaučia meilę. Taigi begalinis meilės alkis ir gynybinis neigimo mechanizmas ir skatina tave tęsti tokius žlugdančius santykius.

Neįsižeisk, Laura, bet tavo santykiai su vaikinu yra sadomazochistinė priklausomybė, o ne meilė. Pati rašai, jog baimė likti be vaikino yra stipresnė už skausmą, kurį patiri būdama su juo. Argi baime ir skausmu grįstas santykis gali būti meilė? Tai tiesiog įsikabinimas į kitą žmogų nesvarbu kokia kaina. Tokio beatodairiško prisirišimo priežastis yra ne meilė, o baimė, kad be jo neišgyvensi. Juk, kai myli, gali būti ir atskirai, gali mylėti iš tolo. Šiais santykiais (nors ir destruktyviais, tave skaudinančiais, bet visgi jie yra santykiai) greičiausiai bandai išvengti savo vaikystės skausmo, didžiulės emocinės tuštumos, vienatvės.

Klausi, kas gi tau galėtų suteikti drąsos žengti galutinį žingsnį ir liautis degraduoti tokiame ryšyje.  Ko gero tik suvokimas, kad niekas kitas už tave to žingsnio nežengs. Beje, vaikinas taipogi yra priklausomas nuo jūsų santykių. Jo pasakymas, kad jis neįstengs paleisti tavęs ir tik tu turi nuspręsti, yra manipuliacija, kuria jis siekia dar labiau pririšti tave, nebent jis susirastų naują „auką“… Kuo ilgiau atidėliosi ir vilkinsi laiką, tuo labiau būsi savim nepatenkinta, tuo bus mažiau galimybių suvokti save, sustiprėti, pradėti vertinti save, išmokti būti vienai, atrasti pusiausvyrą. Manau, tau tikrai verta susirasti psichoterapeutą, kuriuo galėtum pasitikėti, kuris galėtų tau padėti gyti ir viską ištverti. Sėkmės ir ryžto tau, Laura.

Psichoterapeutė Ramune Pajuodyte-Milašienė / 15min.lt
psichoterapeutas.com | porosterapija.lt
Foto: Fabian De Salvo