Kaip būnant su kitu negalvoti apie jį?
0 (0)

meiles-keliai

„Love Knows No Boundaries” Vladstudio

Klausimas: Laba diena! Esu 21-erių metų mergina. Atrodo, gyvenu tobulą gyvenimą – turiu nuostabų vaikiną, studijuoju mėgstamą dalyką, turiu daugybę artimų draugų. Tačiau ramybės neduoda praeitis… Prieš pusę metų netikėtai susipažinau su vaikinu, iškart įsimylėjau, dvi savaitės draugystės buvo beveik tobulos – kas vakarą po darbo tikrai romantiškai praleisdavome laiką kartu, kasdien švytėdavau ir net nekreipiau dėmesio, kad beveik nemiegu. Bet viskas staiga baigėsi – atsirado kita. Verkiau kruvinomis ašaromis, todėl, kai po dviejų savaičių jis atsiprašė, „priėmiau“ atgal. Deja dar po savaitės jis vėl mane paliktų. Ir pykau, ir liūdėjau, nebenorėdavau lipt iš lovos… Tačiau po savaitės atsirado kitas žmogus, kuris mane apipylė dėmesiu ir neapsakoma meile. Nors sutikau su juo draugaut iš nevilties, dabar sprendimo nesigailiu, jaučiu, kaip jam gimsta patys šilčiausi jausmai. Baisiausia, kad net būdama su dabartiniu vaikinu vis dar pagalvoju apie buvusįjį, prisimenu kartu praleistas akimirkas, nors puikiai suvokiu, jog jam tebuvau žaisliukas ir visai nerūpėjau. Prieš kelias dienas sulaukiau jo skambučio, keista, bet nuoširdžiai apsidžiaugiau girdėdama, kad jis turi merginą ir yra laimingas (dar niekad negirdėjau tokio džiaugsmingo jo balso), tačiau suvokiau, jog kad ir kaip pykau, jei jis dar kartą atsiprašytų, atleisčiau… Kodėl? Ką daryti, kad išvengčiau tokių minčių, kaip būnant su kitu negalvoti apie jį?

Milda (vardas pakeistas)

Atsakymas: Miela Milda! Ačiū Tau už laišką! Kaip suprantu, per pusę metų patyrei daug stiprių jausmų – laimę, meilę, liūdesį, skausmą, neviltį, pyktį, susižavėjimą. Taip pat išgyvenai išsiskyrimus su vaikinu, o tikrai gali išmušti iš pusiausvyros.

Džiaugiuosi, kad dabar turi artimą žmogų, kuriam, kaip sakai, „gimsta patys šilčiausi jausmai“. Taip pat smagu girdėti, kad esu patenkita savo profesiniu keliu ir kitais artimaisiais. Bet suprantu, kad jausmams neįsakysi, ir kad šiuo metu Tau kyla nerimas dėl minčių apie buvusį draugą, galbūt net dvejoji dėl savo apsisprendimo ar nepasitiki savimi? Laiško pabaigoje prašai patarti, kaip atsikratyti minčių apie buvusį vaikiną. Šioje situacijoje norėčiau atkreipti Tavo dėmesį į kelis dalykus.

Visų pirma, tikrai normalu ir žmogiška, kad prieš mėnesį ar kelis Tavo gyvenime buvęs svarbus žmogus dar „užvaldo“ Tavo mintis. Stiprūs jausmai taip greitai nedingsta, kai kurie žmonės gali palikti pėdsaką mūsų atmintyje net ir visam gyvenimui. Klausimas – kokius jausmus jos Tau sukelia (Ar bijai būti silpna ir pažeidžiama? Ar tau skaudu, kad likai neįvertinta? Ar jauti tuštumą dabartiniuose santykiuose? Ar…)?

Kai atsakysi į šį klausimą, galima pereiti prie kito etapo – ką Tau reiškia jausti šiuos jausmusir ką su šiomis mintimis ir jausmais Tu darai? Deja, dažniausiai tai, ką stengiesi užmiršti, labiausiai ir „lenda“ į galvą. Juk tu dedi tiek pastangų tam, užuot dėjusi pastangas puoselėti naujus santykius. Labai dažnai nauja veikla padeda nukreipti mintis, jos metu gimsta naujos emocijos, tarp kurių pamažu nublanksta senosios. Bet negaliu žadėti, kad tai labai greitas procesas. Kiekvieni santykiai individualūs, nepakartojami ir paveikia mus labai skirtingai. Kartais bėgdami nuo skausmo ieškome greito pakaitalo, tuomet kuriame naujus santykius, dar neįgyvenę senųjų. Milda, ar tikrai išjautei ir išliejai visą savo sielvartą? Ar tikrai susitaikei su skyrybomis? Ar nepriėmei to kaip asmeninio savo pralaimėjimo? Jei dvejoji, galbūt naudinga būtų apsilankyti pas psichologą ir konsultacijų metu išlaisvinti save nuo varginančių minčių?

Apibendrinant galiu užtikrinti, kad 21-ieji metai dažnai būna vieni gražiausių – kai atsiveria galimybės, netrūksta jėgų, gausu atradimų, linksmybių, naujų pažinčių… Linkiu, kad Tavo praeities prisiminimai nesutrukdytų mėgautis šiais malonumais. Galbūt draugystę su buvusiu vaikinu Tu senatvėje atsiminsi su šypsena ir visai nenorėsi tų atsiminimų išbraukti? Taip pat kviečiu Tave „paatvirauti“ su savimi, pabandyti atrasti atsakymus į mano pateiktus ir Tau kylančius klausimus, nes atsakymai slypi tavyje. Niekas kitas taip negali paaiškinti, kodėl Tave vargina arba džiugina vienokios ar kitokios mintys ir jausmais. O jei visgi nepavyks susitvarkyti su šia užduotimi pačiai, drąsiai kreipkis pagalbos į profesionalus!

Psichologė Kristina Leščinskaitė
Su manimi susisekti galite el. paštu psichologe.kristina@gmail.com arba telefonu 862618476.

Įvertinkite!
[Balsavo: 0 Vidurkis: 0]

2 Responses

  1. Kastonas parašė:

    Nesuprantu tokiu vyru ir tokio elgesio – gryzimo, vel isejimo.. jeigu jau jis nutrauke santykius, tai kam skambina, kam kontakto iesko vel su mergina… pikta net!

  2. vdas parašė:

    Pastebiu prieštaravimą Mildos žodžiuose „jei jis dar kartą atsiprašytų, atleisčiau”. Išeinant iš šio taško – toji Milda jau yra atleidusi, nors turbūt šito nesupranta, kaip nesupranta ir priežasties – kodėl atleido. Ką noriu tuom pasakyti, kad atleidimas yra puikus jausmas ir jo nereikėtų bijoti, dėl jo pergyventi ar priimti kaip grėsmės. Tai negi dabar visą gyvenimą reikės pykti, valgyti tulžies žvirgždą ir t.t.? Galima, bet neišmintinga. Todėl noriu palinkėti Mildai tvirtumo tikėti atleidimo galia – tai, kad atleidžiama niekaip neįpareigoja kažką keisti, daryti kažkokius sprendimus ar kaip nors elgtis. Tai nėra malonė, o lengvumas – atleidi, paleidi ir nebegalvoji. Tad atleiskite sau, kad jau atleidote jam, nors lyg ir nebuvo už ką ir jis, greičiausiai, už tai nė nepadėkojo priimdamas tai už savaime suprantamą dalyką. Suprantate, tai yra atleidimas, bet nėra atsako – dėkingumo. Abipusiai santykiai grindžiami savitarpio supratingumu, o jei žmogus nejaučia dėkingumo, vadinasi – paprasčiausiai jūsų nesupranta, „nejaučia” arba paprasčiausiai nemoka šito išreikšti, atvirai išsakyti. Tad ką dabar daryti? Dabartiniai santykiai puikūs, kirba tik tas įžeidimas nedėkingumu. Nebūkite įžeidi, o tiesiog atraskite pati už ką (kokią asmeninę pamoką) galite būti dėkinga tam žmogui už jo nedėkingumą – taip, kaip jis nesupranta jums suteikęs kančios, taip ir jūs nesuprantate kaip žmogus gali nejausti dėkingumo ir atleidimo – viduje turbūt nepaprastai tamsu ir sunku tokiam žmogui, jei nėra tokių gražių jausmų.. Tad tiesiog nesitikėkite lygiaverčio atsako – jam gali prireikti daugiau laiko susivokti ir pasakyti tą nuoširdų „Ačiū” ne tokį kaip visi.

Komentuoti: vdas Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.