Kaip elgtis su isteriška žmona, kuri visad „teisi“, o vyras „kaltas“?

7 Responses

  1. Veidas Palmė parašė:

    o tu nebandei jai gerai užšerti per snukį? Slavėms tai patinka.

  2. Ernis parašė:

    He he :D Panaši ir pas mane situacija buvo, tik ten vaikų žaidimai buvo iš moteriškosios pusės, jei buvo 18, man buvo 20 metų buvo ir norėjau rimtų ir tvirtų santykiu, irgi butent taip pat norėjau gerovės ir suteikti meilę ir tvirtumą todėl dažnai atsiprašydavau, atleisdavau, priimdamas kaltę, o manipuliavimai manimi ir kaltinimai vis augo ir augo, keiksmai ir visokie „keiskis arba išsiskirsim.” „tu čepsi” „tu šnapsi” „tu ne taip pažiurėjai” „tu ne taip koja pastatei” „aš nenoriu laikytis už ranku nes prakaituoju” „kai mes apsikabine aš vaikštau kaip karvė” ir t.t. Kol galu gale pajaučiau savyje nepriklausomą vyrą, pajaučiau jėgą, laisvę ir nors ir ne gražu taip daryti, ne kulturinga, bet buvo prisikaupe tiek daug visko, buvo atiduota tiek daug laiko ir gerumo jog pasiunčiau ją į vieną vietą, ir žinai ką? Jaučiuosi nuostabiai, daug laiko skyriu sau, tobulėju, keliauju, mokausi, ugdau savyje savo charakterį, susipažistu su naujais žmonėmis, bendrauju, filosofuoju. Aš laisvas. Žmogus kuris supras mane ir kuris priims mane ateis dar, ir aš tuo tikiu. Taip čia šiuo atvėju ne draugystė, bet žmoną, bet ir tai ne trugdo pasiusti ir išsiskirti, nes kartais tiesiog kito kelio nera, taip ir visą gyvenima save kaltindamas pragyvensi o senatvėje gailesies kai eilini kartą klausaisi jos keiksmų ir atsiprašant p**davojimusi.

    • erika parašė:

      visiskai pritariu,neseniai panasia situacija isgyvenau…atleidau simtus kartu kol nepradejau isijautusio partnerio kiekviena menesi po „mentyna” tampyt del agresyvumo ir smurto.pradzioje taip pat buvo tik rekimas del kazko ko nera,nepasitenkinimai ir t.t….na bet tik pries keleta geru menesiu susiemiau save i rankas ir pasiunciau toli toli…nieko kita nebeliko ir labai dziaugiuos…

  3. Skersinis parašė:

    Nereikia vargti. Pas mane lygiai tokia pat situacija. Tik gyvenu kartu jau ketvirtį amžiaus. Tai patirtis yra. Ir kuo toliau – tuo sunkiau. Trūksta ryžto viską mesti. Kartais ir gyvent net nesinori. Atrodo stengiesi, o gaunasi kaip visada

  4. Vill. parašė:

    Nė vienas iš jūsų nėra kaltas. Paprasčiausiai, bent man atrodo, kad judu neišsikalbat. Nė vienas nepasakot, kas iš tikrųjų už tų emocijų ir nesamoningų ginčų yra, kokie ten jausmai yra. Apskritai, būtent šiam vyrui reikėtų atsiprašyti savęs. Juk taip stipriai slopinate ryžtą išrėkti. Galiausiai vis tiek ateis toji diena, kai neiškentėsite ir pratrūksite. Nustokit savęs negerbt. Išsakykit savo žmonai, savo draugei, kaip Jūs jaučiatės. Pasikalbėkit, bet jei reikės šaukti, rėkti, verkti. Pagaliau nebebijokit tikro ginčo. Viskas bus gerai.

  5. Miglė parašė:

    Nuoširdus, bet skaudus patarimas – palik ją. Kaip rašei, ji neanalizuoja jūsų kivirčų ištakų, neieško sprendimų, kaip surasti kompromisą ir nekartoti tų pačių klaidų. Taip išeina, kad šeimą \”laikai\” tik tu, ji pastangų nededa. Tokie santykiai vargu ar kur nuves… Nors gal ir nuves, bet tikrai ne teisinga linkme. Taip, tai skaudu – palikti žmogų, su kuriuo praleista tiek metų,tiek ištverta, – bet.. ar tu nori tokio gyvenimo? Ar ji yra tiek verta, kad dėl jos šitaip save aukotum? Labai gerai, kad paminėjai, kad ir pats nebuvai tobulas vyras. Supranti,kad santykiai yra kuriami dviejų žmonių darbu.. Jeigu kažkuris nedirba arba pasielgia ne taip, kaip tikėtasi, prašyta, atsiranda nusivylimas. Bet.. Kiek ji įdirbio įdeda? Iš viso – ar matai save po metų, po dviejų, po penkerių, po dešimties gyvenantį kartu su ja? Jei taip, tai koks tas gyvenimas turėtų būti? Jei ne – manau atsakymas yra aiškus..

  6. vdas parašė:

    Garbės žodis, gyvenate kaip ant tiksinčios bombos, tiktak tiktak! :)
    Panašu čia reikia spręsti 3 klausimus: vidinio tvirtumo ir ramybės paieškų, abipusės pagarbos vyro ir žmonos santykiuose, žmonos, kaip moters, nepasitenkinimo priežasčių.

    Kuo gali būti nepatenkinta moteris, supaprastinus iki begalybės? Savo išvaizda, padėtimi šeimoje, gerbūviu. Kaip sprendžiama: komplimentai,
    gėlės,
    papuošalai,
    saldumynai.

    Abipusė pagarba – čia reikia atsakyti, kas yra šeima, ir kokiame šeima dabar etape. Ar šeima tėra gerbūvis, būstas, automobilis, vakarėliai ir televizorius, be jokių pareigų? Ar šeima, kaip visuomenės vienetas, turi aukštesnį „tęstinumo” tikslą?
    Vat apie „tęstinumą” nė žodeliu neužsiminta, ypač kai moteris jau save skaičiuoja virš 30-ties.. Kame kliūtys? Emigracija? Nuosavo būsto neturėjimas? Visi pinigai neuždirbti? Ar, ar? Ar tai tik tėra figos lapais dangstomi atidėliojimui?
    Vyrui pridera ir neatrodo kvaila suteikti šeimos ateities viziją, strategiją gyvenime, kas bus kaip šeima, tam tikrą tikslą kur link einama, ko siekiama, skaičiuojant penkmečiais, dešimtmečiais. Tuo pelnoma pagarba. Priduriant, kad aukštesnis (ne materialus) šeimos tikslas greta savitarpio supratimo suradimo, tai patirties, gyvenimo, gyvybės perdavimas. Kažkuo nesitiki, jog šis klausimas yra deramai aptartas, iškalbėtas, o laukti moteriai gali būti vis sunkiau..
    Iš Gvido laiško kyla abejonės ar emocinė būklė tam tinkama (jeigu planuoti), reikalinga daug ramybės, minimumas streso, daug meilės ir supratimo. Meile ir supratimu Gvidas apkabina tobulai. Nereikia pamiršti, kad ir moteris pasikeičia,pasidaro ramesnė, atsakingesnė už savo emocijas laukdama ypatingos dienos.. Gvidai, pripažinkite, kad suprantate ją, padėkite žmonai savąja meile susivokti jos nerimastingumo priežastį – žmogui joks darbas, jokie vairavimo egzaminai, ar kažkokia situacija prieš kelias dienas, nesuteikia ir nesuteiks gyvenime prasmės, kadangi neteikia džiaugsmo savęs nerealizuojant kaip moteriai arba motinai. Čia ir glūdi visas auksas.

    Pagaliau, vardan ramybės manau pirma reikia nuimti „tabu” nuo šios temos ir iš asilo jos lūpose, kaipmat pavirsite žavingu žirgu! Pagalvokite, Gvidai, žmona jumyse galėtų matyti ir kalbėti apie vyrą, kuris pratęsia giminę. Kodėl to nenorite – nejaugi žmonoje nematote moters, kaip savo vaikų mamos? Jei yra taip, tada dėsninga, kad ji nemato jumyse „vyro” – mato viską, tik ne savo vyrą, vaikų tėvą.. Įsivaizduokite, kad esate vienas kitam kaip veidrodis.

    Taigi apibendrinant, gyventi taupiai ne moters dalia, nors jos vyras ir nustatė tokį tikslą. Tiesiog būtina dovanoti auksą, sidabrą, gėles, pyragus, tortus, šokoladus, apiberti savąją karalienę komplimentais. Tai mažiausia ką galima padaryti.
    Planas maksimum, pagalvokite, kas yra šeima, koks jos egzistavimo tikslas. Tik nereikia išsigąsti naujų pareigų – didele dalimi tai net ne pareigos, o džiaugsmas. Pareigos iš meilės teikia vien džiaugsmą.
    Sykiu, tai tam tikra pagarba iš aplinkinių, įvertinimas, kaip vyro.. Pradžioj minėjau vidinio tvirtumo, ramybės paieškas. Užtikrinu, kad vidinio užtikrintumo, vyriškumo, vyriško-tėviško pasitikėjimo savimi nuo to tik padaugės. Negi tai nesuteiktų ramybės??

    Dar syk raginčiau Gvidą pergalvoti tai. Patikėkite, tam niekada nebus pakankamo reikiamo pinigų kiekio, tinkamiausių aplinkybių ir laikas niekada neatrodys tinkamas, visada trūks išsilavinimo ar neužimamų pareigų…
    Ne-są-mo-nė! Ir savęs apgaudinėjimas! Netempkite gumos, kad netektų savęs gailėti, nes jaunystės laikrodis tai nepaliaujamai tiksi…tik tak, tik tak.. Ar nevertėtų to tiksėjimo pagaliau paversti tuksėjimu? Man atrodo tame ir visos nesantaikos šaknys?

    Su geriausiais ketinimais, linkiu vien laimės, džiaugsmo, ramybės..

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *