Kaip įtikti mamai? Jaučiuosi kalta, kad nesu tokia, kokios ji nori…0 (0)
Laba diena, klausimas būtų, kaip patenkinti mano mamą?… Man tuoj bus 30 metų, bet visą laiką jaučiuosi kalta dėl to, kad nesu tokia, kokios ji nori, neduodu jai to, ko jį nori. Perskaičiau labai daug apie tokius vaikų ir tėvų santykius, bet vis tiek negaliu persilaužti ir kažką pakeisti.
Aš gerai mokiausi, lankiau būrelius, įstojau į prestižinį universitetą užsienyje, baigiau mokslus, turiu labai gerai apmokamą darbą užsienyje, susitikau mylimą žmogų… Galima sakyti, viskas klostosi puikiai.
Deja, po kiekvieno pokalbio su mama girdžiu, kaip pas kitus geriau… Kaip kiti perka prabangias mašinas, gimdo vaikus ir važiuoja slidinėti į kalnus. Tartum mane lygina su kitais ir niekada to nesako tiesiai, netgi, kai prieštarauju sakydama, kad nebuvome kalnuose, nes atvažiavome į Lietuvą pas Juos, arba kad mašinos nereikia mums, nes gyvename labai arti darbo netoli miesto centro. Tai tą ignoruoja ir sako, kad iš viso ne apie mane kalbėjo… ir taip visą laiką. Viskas turi būti taip, kad kiti pavydėtų, nors ir taip bus gi geresnių.
Dabar planuojame šventę, už kurią patys sumokėsime, o jie bus mūsų svečiai… bet, visgi, mama yra nelaiminga ir nepatenkinta kai kuriais dalykais.
Man sunku tai girdėti, kaip jį visą laiką dejuoja. Ji niekada nebuvo laiminga dėl mano dovanų jai (praeitais metais nupirkau visai šeimai bilietus į koncertą po atviru dangumi), lijo… mama vietoj to, kad pasakytų „Ačiū“, atsakė maždaug taip – su tokiais koncertais tai jau geriau namie sėdėt.
Jaučiuosi kalta, kad ant jos pečių yra dabar seneliai, ir aš jai nepadedu, nes gyvenu užsienyje.
Blogiausia, kad ir aš buvau, o gal ir dar esu tokia, kaip ji.
Su geriausiais linkėjimais,
Evelina (vardas pakeistas)
Komentuoja psichologė psichoterapeutė Inna Dobriakova
Sveika, Evelina, skaitant Tavo laišką, atrodo, kad esi kupina įvairiausių prieštaringų jausmų mamai. Panašu, kad jautiesi ne vien kalta, kad niekaip neįtinki jai. Kartu, atrodo, liūdi, nes trokšti šiltesnio santykio su mama… tuo pat metu – bejėgė ką nors pakeisti. O kai jautiesi lyginama su kitais, tikriausiai, darosi pikta ir pavydu. Galiausiai, ko gero, jautiesi nevisavertė, apima nusivylimas mama, santykiais su ja… ir savimi…
Rodos, prieštaringai jautiesi ir dėl savęs pačios. Tarsi viena dalis Tavęs yra suaugusios moters – baigei mokslus, esi finansiškai nepriklausoma, turi santykius, planuoji ateitį. O kita dalis Tavęs jaučiasi, kaip maža mergaitė, kuri labai trokšta, kad mama ja pastebėtų, pagirtų, pasidžiaugtų. Iš tiesų, maži vaikai, dėl jų amžiui būdingo egocentriškumo, linkę tai, kas vyksta aplinkui, sieti su savimi. Dėl to labai svarbu, kad suaugę paaiškintų, padėtų jiems atskirti, kas vyksta dėl jų, o kas nuo jų nepriklauso. Jei mažas vaikas dažnai girdi, kaip mama vis pastebi kitus, jų pasiekimus ir pan., tačiau retai sulaukia to savo atžvilgiu, jam gali atrodyti, kad nėra mylimas (ir tai nebūtinai tiesa). Jis gali visagališkai įsivaizduoti, jog tam, kad mama žavėtųsi ir juo, jis turi būti toks kaip tie, kiti. Toks lūkestis sau, kurį dažnai taip ir nusinešame į suaugusį amžių, yra didžiulė, vargu ar išpildoma, našta, nes „ir taip bus gi geresnių“…
Klausi, kaip patenkinti mamą… O man vis girdisi, kad ieškai, kaip pačiai jaustis patenkintai – tuo, ką turi, darai… džiaugtis pačia savimi – tokia, kokia esi… Tikėtina, jog atradus tai savyje, Tau taptų lengviau priimti ir mamą tokią, kokia ji yra.
Smagu, kad gyveni Savo gyvenimą, sieki tikslų! Iš to, ką parašei, panašu, kad esi nemažai supratusi apie savo ir mamos santykius, permąsčiusi savo įprastinio elgesio modelius. Tai didelis darbas, nesustok pusiaukelėje! Keitimasis, darbas su savimi yra sudėtingas procesas – kartais žengus žingsnį į priekį, tenka dviem žingsniais grįžti atgal, naujai permąstyti, kas įvyko, ir judėti toliau. Jei kartais jautiesi užstrigusi, tokiu atveju gali pagelbėti psichoterapija. Tikiu, kad tau pavyks atrasti savo vidinį džiaugsmą.
Psichologė psichoterapeutė Inna Dobriakova | gydymaspsichoterapija.lt
Iliustracija: Brooke Cagle
Dar, autorei – tai, kad tavo mama tarkim pasiskundžia dėl komcerto, nebūtinai susiję su tuo, kad padarei kažką blogo. Nesuasmenink kitų emocijų sau. Geriau, kitą kartą, jeigu nori kažką gero padaryti mamai ir padėti, paklausk ko jai reikia, kas jai patiktų. Stenkis mamą pažinti, atsiverti jai, ir tapti draugėmis… Gal paskirti kartas nuo karto laiko tik dviese, puodeliui arbatos ir pasivaikščiojimams parke…
Tikriausiai mama pati labai nelaiminga, kad taip susikoncentravusi i išorinius dalykus – mašinas, keliones. Ir tai tikrai ne autorės kaltė, tiesiog mama turėtų išmokti tam tikras pamokas, kad suprastų, kas yra svarbu. Dabar ji tik ieško, kas kaltas, kad ji nelaiminga, ir sugalvoja kaltę nepelnytai suversti dukrai. Autore, pasistenkite suprasti mamą, ir bendrauti su ja apie kitus dalykus, nukreipti jos mintis nuo lyginimo su jumis, o pati nepriimkite tų kalbų asmeniškai.
aciu uz straipsni. Labai noretusi issamesnio straipsnio apie vaikus, kurie turi/turejo tevus, kurie yra psichopatai. Tik suaugusi ir pradejusi raustis savo gyvenimo patyrimuose, ir pradejusi psichoterapija, suzinojau, jog mano mama buvo psichopate, kuri megavosi mane skriausdama fiziskai ir psichologiskai, visa mano vaikyste. Del to uzaugau psichologiskai traumuotas zmogus. Dazniausiai zinome apie psoichopatus, kurie ivykdo ziaurius nusikaltimus ir/ar yra virsininkai, bet kaip noretusi daugiau suzinoti, kaip gyventi zmogui, kuris visa vaikyste buvo musamas ir terorizuojamas, kuriam buvo visad sakoma, kad esi niekas, ir esi nieko vertas,is kurio tyciojosi motina ir visaip zemino, kad enbuvo galima rodyti skausmo ir savo jausmu, kad „as tave pagimdziau, as tave ir uzmusiu”, ir panasiai, t.t.. Aciu.
Pasiurpo kunas beskaitant. Man padeda Dievas ir SAV.
Keista, kad patarimus dalina zmogus, kuris pats negali sureguliuoti santykiu ne tik su savo mama, bet is su teciu ir su visais aplinkiniais zmonemis. Nors Inna Dobriakova vadina save psichoterpaeute, ji pati del santykius su savo tevais ne vienerius metus lankosi pas psichoterapeuta ir, beje, visai nesekmingai.