Kaip įveikti depresiją?0 (0)
Užsitęsusi niūri, liūdna nuotaika, apatija, beprasmybės ir bejėgiškumo jausmai skatina mus iš karto lipinti „depresijos“ etiketę. Ir tame yra labai daug tiesios. Tačiau kaip išpilti tą liūdesio, apatijos, savigraužos ir savikritikos pripildytą indą?
Žengiant pirmuosius žingsnius kovojant su depresiškomis nuotaikomis yra svarbūs šie dalykai: įvardinti sau, kad jūs ir niūri būsena yra skirtingi dalykai, kad jūs ir depresiškos nuotaikos, būsenos galite gyventi atskirai. Tada savęs nuoširdžiai paklausti „kaip man atsiskirti nuo depresiškų būsenų?“ Be visų atsakymų variantų, kuriuos sugalvosite, (pvz. laikytis dienos rėžimo, kiekvieną dieną vaikščioti gamtoje 30 min., reguliariai lankytis pas specialistą, skaityti knygą, kartą per savaitę vakarieniauti su draugais ir t.t.) svarbu įtraukti ir buvimą „čia ir dabar“. Kuo ypatingas buvimas „čia ir dabar“? Jis sukuria erdvę į mūsų mintis įrašyti naują programą arba protui atlikti restart programą.
Šį kartą į depresiją kviečiu pažvelgti iš arti, iš pačios esmės ir gylio.
Labas,
paskutiniu metu mes viena kitą pažinome iš labai arti: aš tave, o tu mane. Klausiu savęs kaip tai vertinti. Ir atsakymo neturiu, nes išmokau nevertinti siekiant labiau pažinti tave. O anksčiau viskas buvo kitaip.
Kiekvieną dieną mes pradėdavome kartu. Aš tavęs klausiau ir tikėjau tavimi. Tikėjau tavo niūrumu, liūdesiu ir beviltiškumu. Taip pat tikėjau tavo teisumu, abejingumu aplinkai ir prislėgtumu. Matydavau tik tai ką parodydavai tu, tik tai kur nuvesdavai mane. Tačiau visur buvo pilka, nebuvo jausmo ir būdavome tik mudvi dviese. Tu ir aš tarsi buvome vienas vienetas, skleidžiantis apatiją, neturintis ateities ir nematantis saulės, neturintis tikslų, draugų, siekių. Tai buvo mūsų laikas dviese. Nykus, beprasmis, pilnas bejėgiškumo ir nebūties. Visas paros laikas buvo mūsų, aš visa buvau tavo. O tu? Deja, tu buvai galinga ir valdei mane. Atleisk, jei įžeidžiu taip rašydama, bet tu neklausei manęs, ar man gera su tavimi, tu neatsiklausei manęs, ar gali apsistoti, prieš apsigyvendama manyje. Tai tiesiog įvyko. Aš tave priėmiau, o tu elgeisi taip kaip geriausiai moki. Ir kiekvieną dieną vis giliau ir giliau grimzdinai mane į save. Vis giliau ir giliau keitei mane, mano pasaulio suvokimą, atėmei iš manęs spalvas, džiugesį, energiją, o svarbiausia laisvę ir galimybę rinktis. Bet tai buvo praeitis. O kaip dabar?
Tuo metu, kai mudvi gyvenome tavo pasaulyje, niūriame, be prasmės, be gyvybės ir džiugesio, išgirdau tylų savo šnabždesį „kažkas ne taip – gyvenu ne savo gyvenimą“. Nors norėjosi nutildyti tą vidinį balsą, tačiau protas jį pasigavo. Pasigavo tarsi vandenyne skruzdė šiaudelį ir laikėsi. Laikėsi tol kol vidinį balsą paverčiau klausimu, kurį garsiai ištariau šalia esančiam žmogui: „ar aš gyvenu savo gyvenimą?“ Atsakymą aš žinojau „ne, ne savo“. Tada vėl klausiu „o kas vyksta šiuo metu? Kur esu aš? O kur jau ne aš?“ ir tada pasidarė įdomu ieškoti atsakymo. Ne iš karto kilo įdomumo ir smalsumo jausmas. Aš negalėjau tų jausmų užgriebti, nes jų nebuvo tavo gyvenime. Tačiau buvo gera, tiesiog gera kalbėtis su žmogumi, kuris girdėjo mane ir tave, kuris matė tave ir mane atskirai ir man tai parodė. Tai buvo labai svarbu, man pamatyti tave iš šono. Ir kai tave pamačiau, nepyk, bet man tu nepatikai. Per daug niūri, liūdna ir apatiška pasirodei. Bet tu galinga ir tau patiko su manimi, nenorėjai manęs paleisti. Kėliau klausimą, kaip mums pradėti gyventi atskirai? Ir šalia esantis žmogus davė pasiūlymą – sprendimą – būti „čia ir dabar“. Ir tai yra pagrindinis raktas į mano tikrąjį gyvenimą. Žinau, tau sunku suvokti, kaip „čia ir dabar“ gali teikti daugiau prasmės, nei knaisiojimasi po praeitį ir pasinėrimas į tavo sukurtas būsenas. Tu įkalinai mano protą savo būsenose ir visos mintys buvo sukurtos tavo būsenų, bet ne realaus esamo momento „čia ir dabar“. Aš atsimenu, tu juokeisi tuo metu iš manęs, ir bandei man visai kaip parodyti, kad užsiėminėju menkniekiais, nesąmonėmis. Tačiau kažkur giliai jutau, kad tai vienintelis būdas atsiskirti nuo tavęs. Ir taip po truputį pradėjau praleisti vis daugiau laiko matydama ir stebėdama aplinką, joje esamus daiktus. Juos užfiksuodavau, įvardindavau ir viskas. Nevertinau tai ką pamatau, neklijavau etiečių ir tuo labiau jų neįpindavau į tavo būseną ir mąstyseną. Pavyzdžiui, sėdžiu prie stalo ant kurio yra padėta žydinti tulpė. Protui leidžiu fiksuoti tik tokias mintis „matau raudoną, žydinčią tulpę. Lapai jos yra žali, vazonas yra baltas su gėlių ornamentais“. Žvilgsnis nurykpsta į stalo paviršių. „Stalo paviršius gruoblėtas, bet tuo pačiu ir malonus liesti. Pilkos spalvos.“ Kyla mintis, kad „turbūt daug kainavo tokio stalo gamyba, iš kokybiškų medžiagų pagamintas. Tokie daiktai daug kainuoja. Ir namuose turiu panašų stalą.“ Ir tada, sakau sau „STOP!“ Protas paliko „čia ir dabar“ momentą. Sąmoningai ir drąsiai nutraukiu mintis ir grįžtu prie tulpės, po to prie palangės, kėdės, medžio už lango. Tuo metu tu kartais bandydavai sužadinti manyje menkavertiškumo jausmą, lyg buvimas „čia ir dabar“ mane menkina ir aš sugebu daugiau negu kaip pirmokas skaityti skiemenimis. Tačiau aš tavo klastą jau pažinojau ir po kelių bandymų būti „čia ir dabar“ pajutau, kaip galima pailsėti nuo tavęs, kaip galiu išlaisvinti savo protą ir jausmą iš tavo gniaužtų.
Taigi, kai sąmoningai kiekvieną dieną tam tikrą laiką aš gyvendavau „čia ir dabar“, išmokinau savo protą vardinti tik tai kas yra prieš akis, nevertinti, neteisti, nekaltinti, o tiesiog vardinti. Tai buvo mano unikalaus gyvenimo nauja pradžia. Protas, kaip mažas vaikas, mokinosi žengti pirmuosius žingsnius be tavęs, o aš iš visų jėgų sąmoningai stengiausi protui padėti. Kažkur giliai norėjosi pajusti tą „kitokį“, savą pasaulio suvokimą.
Dabar aš gyvenu savo unikalų gyvenimą, o tu savąjį. Nepyk, bet aš džiaugiuosi, kad mes gyvename atskirai. Kitą kartą, jei norėsi apsistoti pas mane, aš iš karto tave pažinsiu ir tada pasinaudosiu raktu „čia ir dabar“. Aš galiu su tavimi drauguti per atstumą, bet, deja, mums nepakeliui. Mano gyvenimas pilnas šviesos, džiugesio, tikslų, ambicijų, įvairiausių skonių ir spalvų. O tu viso to negali pasiūlyti. Vis tik esu dėkinga tau, kad mudvi susitikome ir pažinome viena kitą: tu mane, aš tave, o svarbiausia, aš atradau save tikrąją „čia ir dabar“ momente.
Ačiū už pažintį ir patirtį.
Savastis
Pabaigai, skaitytojui norisi užakcentuoti pora momentų: depresija yra klastinga. Ją „pagauti“, suprasti gali būti sudėtinga, ypač pačiam. Bet jei jauti, kad ilgą laiką liūdi, esi prislėgtas, nesinori imtis jokios veiklos, nesinori žiūrėti filmų, skaityti knygų, susitikti su draugais, o bendrai, jauti tuštumą arba beprasmybę, jautiesi nevertinamas ir nereikalingas, padėk sau! Padėk sau būdamas atviras su savimi. Atvirumas suteiks jėgų ieškoti pagalbos. Kai ieškai, visada randi. Pagalba gali būti įvairi: nuo pokalbio su draugu, tinkamos knygos skaitymo iki lankymosi pas specialistą. Svarbu, kad tikėtum savimi ir savo unikalumu. Kiekvienas mes esame verti gyventi tikrą savąjį gyvenimą. Padėk sau ir susigrąžink sau pats save!
Inga Juodkūnė | atspirtiestaskas.lt
Psichologė, koučingo specialistė
Foto: Alex Trump