Kaip kovoti su perfekcionizmu?

0 (0)

© Mark John/Corbis

Klausimas: Sveiki, norėjau sužinoti Jūsų nuomonę apie mano situaciją. Visų pirma, manau, jog esu perfekcionistė. Pavyzdžiui, neseniai pradėjau sveikai maitintis, keisti savo gyvenimo būdą, daugiau rūpintis savo dvasine būsena, skaitau knygas, etc. Žinoma, kiekvieną rytą mintyse sau nusistatau tam tikrus tikslus, kuriuos turiu šiandien padaryti, tačiau net ir juos pasiekusi jaučiuosi nekaip, tarsi kažko dar trūksta, galvoje vis sukasi mintys, jog galėjau ir daugiau ką nors nuveikti ir t.t. Tačiau kartais atsitinka ir taip, jog aš tų savo tikslų neįvykdau (juk tai žmogiška, tiesa?). Pavyzdžiui, suvalgau daug saldainių ir pan. Tai, žinoma, prieštarauja mano nusibrėžtiems tikslams, todėl vėl pasijuntu taip tarsi visa likusi diena yra sugadinta, tarsi būčiau daugiau nieko neverta.

Manau, jog žmogus, kuris neturi tokių problemų, į šią situaciją reaguotų visai kitaip. Jis tiesiog tęstų toliau savo dienos darbus ir nekreiptų dėmesio į keletą suvalgytų saldainių. Nepaisant to, aš taip nesugebu padaryti. Nuo tos akimirkos aš tiesiog nebegaliu nieko daugiau daryti, visi mano tikslai žlunga.

Taip pat dar norėčiau pateiktį vieną pavyzdį, kad geriau suprastumėte mano situaciją. Kartais būna taip, jog pradedu skaityti kokią nors knygą, tačiau nebegaliu jos daugiau skaityti, nes manau, jog tarsi ne taip perskaičiau kaip reikėtų, nesutelkiau pakankamai dėmesio ir t.t. Tokiu metu dažniausiai visi mano dienos planai ir t.t. taip pat žlunga, tik dėl kažkokios ne taip perskaitytos knygos…

Nepaisant to, verčiu save labai daug dirbti. Kadangi dar vis mokausi, tai tenka daug skaityti mokslinės literatūros. Jeigu pradedu skaityti apie kokį nors vieną dalyką, pavyzdžiui, istoriją, tai aš BŪTINAI turiu sužinoti visus svarbiausius faktus, smulkmenas, nors to manęs niekas neprašo, o tuo labiau man tai net nepatinka. Tiesiog kartais atrodo, jog kažkoks mano „mechanizmas“ įsijungia ir verčia tiek daug dirbti, mokytis, o jeigu jo neklausyčiau, tai vėlgi jausčiausi labai blogai, tarsi neturėčiau visiškos vertės.

Iš tiesų, nežinau, ar ši situacija yra pakankamai aiški, tačiau kartais labai sunku paaiškinti savo išgyvenamus jausmus. Norėčiau sužinoti, kaip kovoti su perfekcionizmu (?) ir tiesiog sau padėti.

Ačiū, Kristina (vardas pakeistas)

Atsakymas: Sveika, Kristina,

tikslų išsikėlimas ir jų siekimas savaime yra pakankamai naudingas įgūdis. Tikiu, jog jis padėjo Tau pasiekti nemažai dalykų, kuriais dabar gali džiaugtis. Be to, neretai ir aplinkiniai gali girti už stropumą, ryžtingumą ir pasitempimą. Daugeliui iš mūsų malonu sulaukti pripažinimo, paskatinimo ir toliau stengtis.

Bet kai toks darbštumas tampa smulkmeniškumu ir pradeda veikiau trukdyti negu padėti, gali būti sunku juo didžiuotis ar džiaugtis. Įsivaizduoju, kad gali jaustis tarsi užburtame rate – jei pasieki užsibrėžtus tikslus, lieki nepatenkinta, nes gal ir daugiau galėjai nuveikti, o jei nepasieki, tuomet nusivylimas savimi užgriūna visa savo jėga.

Atrodo kartais mūsų įsivaizdavimas apie sėkmę yra kiek iškreiptas, lyg jos siekimas būtų tiesi linija aukštyn. Jei taip galvojame, suprantama, jog vos nukrypus į šalį užklumpa baimė ir nerimas, kad rezultatas slysta iš rankų. Gaila, kad daug pasiekę žmonės neretai kuria aplink save niekada neklystančių žmonių mitą.

Iš Tavo žodžių vietomis panašu, jog tik save kaltini dėl to, kad susidūri su šiais sunkumais. Dėl to noriu Tave pakviesti pasvarstyti, galbūt ir tarp Tau svarbių žmonių yra tokių, kurie skatina Tave perdėtai stengtis ar rodo tokį pavyzdį savo žodžiais ir veiksmais. Siūlau susimąstyti apie juos, kokią kainą jie moka už tokį gyvenimo būdą? Galbūt kitaip pažvelgti į tokias vertybes padėtų ir Brene Brown kalba apie gėdos ir klaidų svarbą.

Panašu, kad po visu savęs stūmimu į puikų rezultatą slypi nuojauta jog tai, ką darai, yra nepakankama. Žvelgiant plačiau, lyg tokia, kokia esi būtum nepakankamai gera. Svarbu matyti, kad ir pati tai pajautei, sakai, kartais atrodo, jog kažko nepadariusi tampi beverčiu žmogumi. Visgi skaudu skaityti, kad savo vertę būna sieji su tuo, kiek saldainių per dieną suvalgei ar kaip laikeisi nusistatytų taisyklių. Skamba taip, lyg emociškai bei dvasiškai gyventum griežto režimo kalėjime, kur už kūrybiškumą, jautrumą ar spontaniškumą būtų baudžiama.

Vis tik man svarbu skaityti, kad matai ir įvardini abi savo dalis – vieną keliančią tikslus ir jų siekiančią, o kitą nenorinčią be atvangos dirbti, kviečiančią atsipalaiduoti. Atrodo, kad šiandienai pastaroji yra visai užgniaužta, tad svarbu ir jai suteikti balsą. Kelios idėjos, kaip galėtum pradėti atgauti pusiausvyrą:

• Susiplanuoti mėgstamas laisvalaikio veiklas – į savo darbotvarkę įtraukti ne tik mokslus, darbus ar kitus įsipareigojimus, bet ir tai, kas tiesiog Tau patinka. Tai gali būti mėgstamo filmo ar serialo žiūrėjimas, susitikimas su draugais paplepėti, skanaus patiekalo pasigaminimas ar pan.;
• Pasistengti pasijuokti iš savo perfekcionizmo – gebėjimas pažvelgti į situaciją su humoru padeda tiek sumažinti įtampą, tiek ir truputį atsitraukti nuo nevilties jausmų, pažvelgti iš platesnės perspektyvos. Tam gali padėti įvairiausi nuotaikingi paveikslėliai, kaip kad šis;
• Nusistatyti laiko kiekį, kurį nori skirti tam tikram darbui, pavyzdžiui, per dieną istorijos knygos skaitymui skirti 3 valandas, o joms pasibaigus, knygą atidėti į šalį. Pradžioje tam gali padėti ir žadintuvas, kuris primintų, jog jau metas ilsėtis.

Žinoma, šios mano idėjos nėra panacėja, veikiau užuominos į kryptis, kuriomis galėtum ieškoti draugiškesnio santykio su savimi. Suprantu, šis sunkumas neatsirado per vieną dieną, tad siekiant ilgalaikio pokyčio būtų svarbu suprasti, kaip toks požiūris į save susidėliojo per Tavo gyvenimą. Noriu paskatinti Tave nelikti vienai šiose paieškose ir kreiptis tęstinių konsultacijų į psichologą. Ilgesnio darbo metu galėtum ne tik atrasti būdų, kaip nustoti persidirbti, bet ir po truputį mokytis mėgti save visokią – tiek darbščią, tiek ir atsipalaidavusią.

Psichologė Jolanta Latakienė
www.krizesiveikimas.lt
latakiene.jolanta@gmail.com
+370 659 73549