Kaip kovoti su savo priešiškumu alkoholiui ir jį mėgstančiam mano vyrui?
0 (0)

Prašau patarimo, kaip kovoti su savo priešiškumu alkoholiui ir jį mėgstančiam mano vyrui. Neseniai perskaičiau internete, kad greičiausiai „sergu” kopriklausomybe, nors mano sutuoktinis nėra alkoholikas. Mane kankina stiprus noras apsaugoti jį nuo priklausomybės alkoholiui.

Kartu esame jau labai seniai, susituokę – tik keli metai. Draugystės pradžioje mano draugas daug laiko praleisdavo su mėgstančiais išgerti draugais. Buvo atvejų, kai atvažiuodavo girtas (kaip būdavo man gėda prieš savo mamą). Jo brolis iki šiol mėgėjas išgerti, kaip ir jo žmona, tėvai – alkoholikai. Anksčiau būdavo, ir dabar būna, kad mano vyras padaugina, ypač per pasisėdėjimus su pažįstamais ar draugais, kas baigiasi apvemta lova.

Man yra išsivystęs instinktas į naktinį žagsulį, kaip į kažką negero žadantį. Jam daugiau išgėrus keičiasi žvilgsnis, elgesys, o kur dar minėtos pasekmės „ant mano galvos”. Dabar tai būna labai retai, bet būna, nes nemoka pasakyti „ne”, net pats man tai prisipažino. Saiko taip pat neturi. Va, nusprendė išgerti kokteilį su trauktine – būtinai reikia išgerti visą butelį.Prisipirko stikliukų ir taurių „nenumatytiems” atvejams. Taip, jei ir nebėra tų draugų, yra kolegos ir pažįstami, kurie „gerai” programuoja.

Štai vienas kolega, su kuriuo jis dirba, į jo pasakymą, kad seniai gėrė alaus, sureagavo pasakydamas, jog jį reikia gydyti, nes tai nenormalu. Na, to kolegos šeimoje iš kartos į kartą eina tradicija išgerti su šeima. Man nesinori eiti į svečius ar dalyvauti kokiuose susibūrimuose, nes turėsiu stebėti, kaip mano vyras girtėja, o finalas beveik aiškus.

Aš jau daug metų nebevartoju alkoholio, mano tėvai niekada nepiktnaudžiavo alkoholiu (tik per šventes ir tai tik simboliškai), o mano mėgstantis alų brolis – geras vyro draugas, prie butelio alaus. Dar dabar pamenu vaikystę, kaip pro durų akutę stebėdavau girtą kaimyną sėdintį arba miegantį ant laiptų. O mano brolis, buvo kartų, kai jį tiesiog palikdavo prie durų girtą.

Kalbant apie mano vyrą, jis galvoja, kad aš jį nurašiau ir laikau paskutiniu alkoholiku. Aš jam ne vieną sykį sakiau, kad noriu jį tik apsaugoti nuo jo tėvų likimo.  Savo nusigėrusią motiną, kuri tapo bename, jis labai smerkė, o jo brolis palaikė. Šiuo metu ji jau kuris laikas nebegeria. Jos sūnus žinoma tai džiugina. Mano vyras suteikė jai dar vieną šansą. Aš dažnai jam pabrėžiu, kad jis turi polinkį į alkoholizmą ir jei nenori būti kaip jo tėvai, turi susirūpinti ir pereiti į blaivų gyvenimą.

Prieš keletą metų, manęs įkalbėtas, bandė negerti keletą mėnesių. Manau jautėsi atstumtas ir „labai” kitoks. Nebeištvėrė. Ir gyvenimas su žalingu įpročiu tęsiasi – „Juk visi geria” (manęs negeriančios nemato). Patarė nešvaistyti veltui laiko bandant jį pakeisti. Aš tiesiog nenoriu, kad mūsų būsimi vaikai, kurių kažkada turėsime, patirtų tokį pat likimą. Jo alkoholiniai „pirkiniai” ir dovanos kitiems, butelio pavidalu, kelia man nepasitenkinimą, įtampą ir baimę. Jis labai pyksta, kai primenu ankstesnius „nesėkmingus” kartus. Sako, kad gyvenu praeitimi ir labai greitai nurašau žmones. Bet jis juk pats kuria situacijas, kurios griauna mano pasitikėjimą juo ir jo pažadais pasikeisti, nors pastaruoju metu to nebežada.

Prašau, patarkite, kaip man valdyti tą savo baimę ir įtampą, susijusią su mano mylimo vyro elgesiu, kaip man reaguoti į visą tai? Žinau, kad mano, kaip žmonos, tauškalai, jam pro vieną ausį įeina, pro kitą išeina, bet tylėti irgi negaliu.

Laukiu jūsų atsakymo.
Miglė (vardas pakeistas)

Komentuoja psichologė Inga Dirsytė

Sveika, Migle,

Pirmiausia noriu tau padėkoti, kad nelieki viena su savo išgyvenimais, jausmais ir sunkumais, o ieškai pagalbos, nes suvoki, kad nori keisti esamą situaciją.

Iš tavo laiško suprantu, kad problema yra ta, kad tavo vyras dažnai vartoja alkoholį, toks jo elgesys tave skatina jausti nerimą, baimę bei įtampą bei kelia stiprų norą apsaugoti vyrą nuo priklausomybės. Tikiu, kad tokioje situacijoje yra nelengva, gali kilti bejėgiškumo, desperacijos jausmai, stengiantis pakeisti kitą žmogų ir nepasiekiant norimo rezultato. Tuo pačiu gali atsirasti liūdesys, vienišumas, savigaila.

Norisi tau pasakyti, kad tokiose aplinkybėse yra visiškai natūralu jausti nerimą, kadangi tu esi santykių situacijoje, kuri tavęs netenkina. Stebėdama vyro šeimą, tau pagrįstai kyla baimė dėl galimos vyro ateities ir tai tave gąsdina, kadangi tu nenori tokio gyvenimo sau ir jūsų būsimiems vaikams.

Suprantu, kad ši situacija tęsiasi jau ne vienerius metus, tai rodo, kad problema tampa lėtine ir gilėjančia. Rašai, kad dažnai jam pabrėži, remdamasi jo šeimos pavyzdžiu, kad toks gyvenimo būdas veda priklausomybės nuo alkoholio link. Kyla įspūdis, kad tu dažnai žodžiais bandai išreikšti savo nepasitenkinimą situacija, galvodama, kad tai paskatins jį susimąstyti, tačiau iš tavo laiško suprantu, kad tavo vyras nemato problemos vartodamas alkoholį bei toliau ketina taip elgtis „Juk visi geria”. Jis norėtų, kad tu nebandytum jo pakeisti: „Patarė nešvaistyti veltui laiko bandant jį pakeisti”. Rašai, kad „Žinau, kad mano, kaip žmonos tauškalai, jam pro vieną ausį įeina, pro kitą išeina, bet tylėti irgi negaliu„. Norisi tau pasakyti, kad tavo jausmai, tai, kaip tu jautiesi, yra normalūs tokioje situacijoje ir tai, kad negali tylėti rodo, kad tau netinka taip, kaip yra, tavo vidus priešinasi tai tikrovei, kurią matai priešais save. Svarbu leisti sau tai pripažinti ir gerbti save visą, tai išgyvenančią.

Savo laiške rašai, kad „anksčiau būdavo ir dabar būna, kad mano vyras padaugina, ypač per pasisėdėjimus su draugais, kas baigiasi apvemta lova”. Remdamasi patirtimi ir tavo vyro santykio su alkoholiu stebėjimu tau natūraliai kyla pasipriešinimas vėl būti panašių situacijų liudininke: „Man nesinori eiti į svečius ar dalyvauti kokiuose susibūrimuose, nes turėsiu stebėti, kaip mano vyras girtėja, o finalas beveik aiškus”. Rašai, kad praeityje tavo vyro buvęs bandymas susilaikyti nuo žalingo įpročio ilgai netruko: „bandė negerti keletą mėnesių. Manau jautėsi atstumtas ir „labai” kitoks. Nebeištvėrė ir gyvenimas su žalingu įpročiu tęsiasi”. Iš šių tavo minčių susidaro įspūdis, kad alkoholio problema užima nemažą vietą tavo vyro gyvenime. Laiško pradžioje sakei, kad „mano sutuoktinis nėra alkoholikas ir norisi apsaugoti jį nuo priklausomybės alkoholiui„. Kyla klausimas, kaip tu sau apibrėžtum kur yra ta riba, kas turėtų įvykti, kad tu įvertintum savo vyro problemą, kaip alkoholizmą? Ir kokios yra tavo asmeninės tokios santykių situacijos tolerancijos ribos? Ar yra kažkokia riba, kada tu sau pasakysi ”to jau per daug, aš neketinu būti tokiose aplinkybėse”? Svarbu, kad tavo vyras pajustų savo elgesio pasekmes pvz., byrančius santykius. Tokiu atveju tu turi aiškiai sau ir jam įvardyti problemos akivaizdumą ir parodyti, kad neketini to toleruoti.

Skaitant tavo laišką jaučiu stiprų susikoncentravimą ties tavo vyro problema su alkoholiu ir galimai besivystančia priklausomybe. Panašu, kad vyro problema apima didelę tavo gyvenimo dalį. Kaip manai, kiek tavo gyvenimo užima ši problema procentine išraiška? Ar lieka laiko ir dėmesio kitoms gyvenimo sritims? Man kyla mintis, kad galbūt šitas susitelkimas į vyro problemą tau padeda išvengti savo vidinių sunkumų sprendimo, kartais gelbėdami kitą žmogų, mes siekiame nematyti savo skausmo, kurį patirtume, jei nebėgtume nuo jo bandant išgelbėti savo partnerį. Tokiu būdu gali formuotis priklausomybė nuo santykių, kuri dažnai būdinga alkoholikų partneriams – koalkoholikams. Galbūt tavo įsikibimas į vyrą ir bandymas jį apsaugoti kyla iš tavo baimės susitikti su savimi. Gali būt giliai viduje tu bijai pasijusti vieniša, neįvertinta, palikta, nereikalinga? Tad norisi kviesti tave perkelti dėmesį nuo vyro prie savęs ir pažvelgti į savo vidų nuoširdžiai, atvirai ir su meile sau, nes tik tiesa gali parodyti teisingą išeitį. Tu esi verta sveikų, gilių meilės santykių ir tikiu, kad savo širdyje to tikiesi, bet akivaizdu, kad kartodama tą elgesį, kurį aprašei savo laiške – to nesukursi, pastarųjų kelerių metų patirtis tau tai rodo.

Santykiai, kaip šokis, jeigu mes norime, kad šokis pasikeistų pirmiausia keičiame savo žingsnelį, o tada ir kitas žmogus turi šansą keisti savąjį, bet tai jau jo atsakomybė ar jis išvis norės derintis prie kitokio mūsų judesio. Mes negalime ir neturime teisės pakeisti kito žmogaus, galime palaikančiai būti, kai prireikia pagalbos, bet tik kitas žmogus yra pajėgus save keisti. Tad mano akcentas, kurį norisi pabrėžti yra tavo darbas su savimi. Tai nėra lengva, bet pradėjus pastebėti savo minčių, elgesio šablonus, kurie veda tave į kančią, turėsi galimybę juos keisti, priešingu atveju elgdamasi taip pat (pvz., bandanti kontroliuoti savo vyro elgesį) pasieksi tą patį rezultatą ir jausiesi vis giliau klimpstanti į problemos liūną.

Norisi paskatinti tave labiau pažinti save, savo vertybes, savo ribas santykiuose, atrasti naujus interesus, norus, svajones, pažinus savo stiprybes bandyti jas išreikšti darbinėje veikloje arba laisvalaikio užsiėmimuose, stiprinti savo vertės jausmą bei sveiką pagarbą ir meilę sau, pasirūpinti savo fizine ir psichine gerove, tai po truputį ugdys asmenybę savarankiškumo ir nepriklausomybės link, o tai tau leis kurti darnesnius santykius su aplinkiniais. Tu turi teisę jausti, ką jauti, galvoti, ką galvoji ir tuo dalintis su savo vyru, veikti taip, kaip tau iš tikrųjų atrodo teisinga – tai yra tavo tiesa, kuri suteikia daug stiprybės norint gyventi savo gyvenimą. Būtent tavo pasirinkimas gyventi savo gyvenimą, ieškoti vidinių resursų, kaip pasiekti harmoniją ir pilnatvę tave ves į priekį, o tavo vyras tuo tarpu gaus erdvės prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą ir pasirinkimus, kuriuos jis daro.

Jei dar nesi skaičiusi, norėčiau parekomenduoti paskaityti R. Norwood knygą “Moterys, kurios myli per stipriai”, gali būti, kad ji padėtų geriau suprasti tavo šeimos situaciją, o supratus imtis konkrečių veiksmų pokyčio link. Taip pat svarbu priminti apie galimybę konsultuotis su psichologu apie savo sunkumus. Tęstinės konsultacijos ir palaikantis palydovas šioje vidinėje transformacinėje kelionėje padėtų tau kurti gyvenimą kokio nori. Mumyse yra visi reikalingi resursai, tačiau kartais reikia kito žmogaus, kad padėtų juos pastebėti ir pasinaudojus judėti pirmyn. Prisimink, kad vienintelis žmogus, kurį mes galime pakeisti, esame mes patys.

Drąsos ir pasitikėjimo,

Šiltai,
Inga Dirsytė | https://www.facebook.com/psichologe.Inga/

Dėl individualių konsultacijų galite susisiekti el. Paštu : Psichologe.Inga@zoho.eu arba Facebook paskyroje

Iliustracija: rawpixel.com

Įvertinkite!
[Balsavo: 0 Vidurkis: 0]

7 Responses

  1. Migle parašė:

    Ir? Ka jus tokiais atvejais siulote sakydama ieskoti saves, uzsiimti savimi? Tai reiskia, kad jis nesikeicia ir geria toliau, o ji iesko saves ir bando ismokti ji priimti va toki? Is asmenines patirties-retai vyrai imasi veiksmu. Jiems gerai tol, kol mes nepradedame baksnoti i problema. Tuomet jie apsisuka ir eina tolyn. O mes deliojame save kaip puzle. Neprognozuoju, bet tokie santykiai sudetinges. Ji kentes, kol arba jis arba ji nutars nutraukti santykius…. mano ex sake, kad as jam trumpinau gyvenima, del to jis geria. Dabar manes nera, o geria toliau. Nors jam tai draudziama del ligos.

    • Vile parašė:

      Jūsų ex taip sakė, nes jam taip buvo naudinga. O gėrė jis ne dėl jūsų, o dėl ligos, kuri vadinas alkoholizmas. Jūs tos ligos vytui nesuteikėt, jūs jos ir nepašalinsit. Jūs ne dievas. Tik tai suvokus galima judėt pirmyn.

  2. Elena parašė:

    Aš psichologės atsakyme įžvelgiau netiesioginį siūlymą palikti tą žmogų.

  3. Viskas Atvirkščiai parašė:

    Pirmąkart matau psichologę, taip taikliai apibudinusią problemą. Jei Miglė staiga sužinotų, kad praeitame gyvenime (kuris tikrai egzistavo) ji buvo lygiai tokiu pačiu vyru alkoholiku ir dėl to dabar pritraukė šitokį partnerį, tai į situaciją imtų žvelgti visiškai kitaip. Deja, šito niekas nemoko.
    O kovoti nereikia su niekuo. Negi mes esam tik dvikojai gyvuliai, jei norim priversti aplinkinius elgtis pagal mūsų norus, o ne patys prisitaikome prie aplinkos?

    • Jb parašė:

      Ar esate gyvene su alkoholiku?manau zodis ”prisitaikyti”yra neteisingas,nes tai tiesiog neimanoma..tai reikstu atsisakyti saves,savo svajoniu,gyventi nuolatiniam strese,zeminamai..patiriant ekonomini,fizini,sexualini smurta…

  4. Loreta parašė:

    Sveiki. Mano žiniomis vienas iš realiausių pagalbos būdų yra savitarpio pagalbos grupėje. Šiuo atveju Al-anon. Informacija apie jas yra lengvai prieinama.Ten sužinosite kokia yra reali situacija jūsų šeimoje. Ką galite padaryti, o kas nuo jūsų nepriklauso. Rasite erdvę kurioje galėsite pasikalbėti jums rūpimais klausimais su žmonėmis gyvenančiais tokiose pat abejonėse. Gerų dalykų dėl savęs pačios padarysite dalyvaudama ,,12 žingsnių programoje”. Nereklamuoju ir neagituoju, tiesiog dalinuosi vieta kur galite sulaukti pagalbos. Sėkmės ieškant ir randant.

  5. GP parašė:

    Turėjau žmoną, kuri kniso protą – gėriau viskį vos ne kas dieną.
    Nebeturiu žmonos – nebegeriu (nu ok, prieš dvi savaites alaus gėriau su draugais).

    Dėkingas alkoholiui iki gyvenimo galo: ir padėjo išgyvent santuoką, kol joje buvau, ir padėjo tą santuoką nutraukti.

    Patarimas paprastas: neknisk žmogui proto, aiškiai pasakyk, kas tau tinka, kas ne ir kokios pasekmės. Taip ir įsivaizduoju, kaip „panelės mokytojos” tonu aiškini arba per balių sėdi surūgusia fizionomija. Tada tikrai norisi tik prisigert, „išeit” iš tos akimirkos.

    Kai nėra tokio spaudimo – daug lengviau negerti. Nes galvoji, kad bus pagirios. Nes žinai, kad šiaip visiem dzin, tu blaivas ar girtas. Ir žinai, kad tavo gėrimas yra – ir liks – tavo, o ne žmonos problema. Tada pradedi galvoti pats, o ne plauki kaip „š” pasroviui ir bandai ieškot atsakymų tik butelio dugne.

Komentuoti: Vile Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.