Kaip pradėti iš naujo tikėti savim ir savo svajonėmis?

0 (0)

Iliustracija: Designecologist / Pexels

Man 33 m., prieš pusmetį mane paliko vaikinas kuris man buvo visas pasaulis. Jis man atstojo ir draugus ir netgi šeimą. Niekur be jo neidavau, o ir nenorėjau, kad jis kur eitų be manęs… Žinau, kad tai negerai… Aš jo pavydėjau visiems: jo draugams, netgi jo vaikui… Neieškau atsakymo dėl ko jis mane paliko, nes jį žinau, deja per vėlai supratau, kad netekus jo, neteksiu viso pasaulio, tuo pačiu ir savęs… Pirmus kelis mėnesius tik verkiau, rytą ir vakarą pasitikdavau su ašaromis, nenorėjau gyventi… Dabar viskas kitaip – pradėjau sportuoti, einu į anglų kalbos kursus, susiradau draugų ir pakeičiau gyvenamą vietą… Pamažu pradedu jausti, kad gyvenu… Bet nežinau kodėl, dažnai ateina mintys, kad daugiau niekada neberasiu tokio žmogaus… Bandau susipažinti su naujais vaikinais, tačiau nieko nesigauna. Visus lyginu su juo… Atrodo, kad tai niekada nesibaigs… Nesijaučiu laiminga, nežinau kuo dar užsiimti, kad užsimirščiau ir nesijausčiau tokia vieniša? Labai noriu mylėti, bet atrodo, kad to niekada nebebus. Kaip pradėti iš naujo tikėti savim ir savo svajonėmis? Nes kartu su mylimojo praradimu, praradau ir save…

Angelina

Komentuoja psichologė Kristina Grigalavičienė

Sveika, Angelina,

džiaugiuosi, kad parašei ir pasidalinai savo skausmu ir nerimu. Dabar išgyveni itin emociškai sudėtingą periodą – skyrybas su mylimu žmogumi. Manau, daug kartų girdėjai frazę, jog geriausias gydytojas – laikas. Visi, perėję išsiskyrimo pragarą ir sėkmingai pasveikę, tau tai tik patvirtins. Bet yra vienas “bet” – deja, bet gijimo proceso periodo sutrumpinti neįmanoma. Turi praeiti nemažai laiko, kad pamažu pradėtum užsimiršti, užmiršti jo balsą, prisilietimus. Sielvartas, savigrauža, nerimas, pyktis, bejėgiškumas – tai vis netekties jausmai, natūrali žmogiška reakcija į išsiskyrimą.

Rašai, jog ėmeisi iniciatyvos brisdama iš ašarų liūno, pradėjai sportuoti, mokaisi anglų kalbos, ėmei megzti naujas pažintis. Visa tai gerokai palengvina sveikimo procesą, tai tarsi blogu minčių, kurios nuolat užplūsta, keitimas kitomis, naujomis, geromis. Galiu tik pasidžiaugti tavo stiprybe, tuo, jog sugebėjai save įveikti, dažnai iš “nieko nenorėjimo” fazės yra labai sudėtinga išbristi. Buvimas tarp žmonių padeda nesijausti vienai. Todėl ėjimas į renginius, naujos pažintys tik palengvins išsiskyrimo skausmą. Tavo frazė “pamažu pradedu jausti kad gyvenu“ tik patvirtina, jog eini teisinga kryptimi.

Neatsigavus pilnai po skyrybų nederėtu iš karto užmegzti naujų santykių. Ši sveikimo fazė – puikus laikas pažinti save, susivokti, kokios klaidos buvo daromos santykiuose, paanalizuoti kas esi ir ko trokšti iš partnerio. Kartais tai lengviau padaryti tarpusavio pagalbos grupėse, kur kitų išgyventos patirtys leidžia save pamatyti naujoje šviesoje, suvokti save kaip vertingą asmenybę, kurios vertė matuojama ne partnerio turėjimu ar jo nebuvimu.

Sukurti save iš naujo, suvokti, kokia norėtum būti, kokių klaidų niekada nebekartosi – tebus tai orientyras, kurio link judėdama atgimsi iš naujo, stipresnė, tvirtesnė, tobulesnė.

Psichologė Kristina Grigalavičienė | patyrusios mamos tinklaraštis „Abejoks“
El.paštas : kristitau@gmail.com
Skype: kristitau