Kaip reaguoti į šmeižtą?

5 (3)

2Designbcn / Premium license

Sveiki,

rašau laišką su didele viltimi, kad kažkas man galės padėti. Jau beveik 4 mėnesius mano senos draugės skleidžia melagingą informaciją apie mane. Esu mokinė, tad viskas prasidėjo nuo projekto, kurį mes visos turėjome atlikti. Sutrumpinus istoriją – aš atlikau vos ne visą darbą pati (buvo tikrai labai daug darbo) ir kai mokytojas paklausė ar visos prisidėjome prie užduoties, mažiausiai darbo atlikusi mergina pradėjo sakyti:

– Taip, taip, mes visos darėme ir prisidėjome!! Ir tiesiog viskas užvirė, nes tai buvo ne pirmas kartas, kai praktiškai visą darbą atlieku aš, dirbu iki išnaktų, o merginos net nepadėkoja! Tad aš ir pasakiau:
– Iš tikrųjų, mokytojau, ne visai…

Tada išvardinau kokį indėlį įdėjau (į visą šią dramą susideda dar daugiau dalykų, bet nemanau, kad laiške galiu viską taip detaliai aprašyti). Merginos visos supyko ir dar iki dabar jos linksniuoja visą šį konfliktą visiem, pasakoja koks aš esu blogas žmogus bei konkrečiai bando pakeisti kitų nuomonę, siekdamos padaryti, jog aš nebeturėčiau draugų.

Išties yra labai skaudu, nes aš tiesiog pastovėjau už save vieną kartą ir dabar esu linksniuojama kaip kokia ragana. Kodėl jos nemato savo veiksmų? Kodėl jos nemato, jog iki to mane privedė? Tiesiog nebegalėjau tylėti… Tie kurie išklausė mano pusės lieka neutralūs, o aš tiesiog noriu, kad kažkas išties mane palaikytu ir nebūtų tarpininkas. Kuris mane apgintų ir nebijotų šitiems žmonėms pasakyti, jog tai ką tos merginos skleidžia yra visiška neteisybė.

Supratau, kad šiuolaikiniai paaugliai yra labai priklausomi nuo draugų skaičiaus, nei labiau dėl jų kokybės… Aš turiu kelias „drauges“, kurios galbūt labiau palaiko mano pusę, bet jos toliau su tais žmonėmis bendrauja. Taip, suprantu, kad ši drama yra ne jų drama, bet pagalvojus… Jei mano draugei taip atsitiktų aš su tais žmonėmis gyvenime nebedraugaučiau, nes jie taip su ja pasielgė!!!

Suprasčiau, jei turėčiau labai labai gerą draugę, galbūt šis nesutarimas manęs taip nebūtų paveikęs, bet aš esu visai viena! Taip, mane palaiko mama, bet ji juk neis su manimi į mokyklą susikabinus rankomis. Žinau, kad turėčiau nekreipti dėmesio į jų skleidžiamą šmeižtą, bet tiesiog nebegaliu ištverti! Kaip būtų gerai, jei turėčiau palaikančius ir gerbiančius, mylinčius mane draugus. Bet aš esu viena kaip pirštas.

Beje, prieš klausiant, dirbu su savimi jau labai daug metų, beveik viską darau viena, nes visų pirma man tai patinka ir visų antra nesu sutikus žmogaus, kuris išties mane patraukia ir myli mane tokią, kokią aš esu (ir ne, aš nebūtinai kalbu apie antrą pusę). Stengiuosi visada ginti kitus ir padėti, kai sunku. Bet kai man sunku, niekas man nepadeda, niekam neįdomu! Visi neturi laiko, bet nors ir aš neturiu, vis tiek atrandu laiko jų išklausyti! Tad mėgavimasis būti savojoje kompanijoje man yra visai ne naujiena.

Galbūt (nors ir tai visada žinojau) supratau, kad neturiu žmonių, kuriais galiu pasitikėti. Išties baltas pavydas tiems, kurie turi mylinčius ir pastovinčius už tave, draugus.

Gero vakaro ir iš anksto dėkui.
Anonimė

Komentuoja psichologas Edvardas Šidlauskas:

„Aš visų pirma galvoju, kad bičiulystė gali egzistuoti tiktai tarp gerų žmonių.“
(Ciceronas)

Noras turėti draugų, priklausyti mus priimančiai ir palaikančiai grupei yra labai natūralus ir būdingas ko ne visiems, su tam tikromis išimtimis. Tam yra daug priežasčių, tarp kurių ir jūsų tarp eilučių minima vienatvė, gal ir noras tiesiog atrodyti teigiamai, juk maloniau suvokti save kaip turinčią daug draugų, nei būti kažkuo, kuo niekas nesidomi, tad tarsi ir nevertina.

Kita vertus, tikra draugystė yra ištis retas dalykas, nes tai reiškia, visų pirma, kad be pagarbos ir simpatijos kitam, ir to, kad galime būti empatiški, galvoti ne tik apie save, bet ir apie kitą, mes galime pasielgti altruistiškai, jei to prireikia, atliepti kitų poreikiams, aukojant savus, jei to kartais prireikia. Daugelis žmonių mato gyvenimą gana siaurai, tik per savo interesų prizmę, todėl to nesugeba, yra nepajėgųs draugystei. „Draugystė“ trunka tik iki pirmos interesų kryžkelės.

Panašu, kad jūsų atveju taip ir nutiko. Daug atidavėte savo laiko ir pastangų, bet mainais nesulaukėte to paties. Čia visai tikėtinas ir suprantamas apmaudas ir pyktis, neteisybės jausmas, sukilusi neviltis, bejėgiškumo jausmas ir stipri abejonė ar apskritai kada pavyks rasti tų draugių. Nes lyg ir viską darote gerai, bet nieko doro neišeina.

Kaip pastebi Ciceronas, draugystė egzistuoja tik tarp gerų žmonių, kurie geba būti nesavanaudiški, papildyčiau. Jūsų bėda, bent iš dalies, gal ir atsirado dėl to, kad aukojotės ne tiems žmonėms. Todėl ir sakoma, pirma patikrink žmogų, prieš jam atveriant savo gerumą, širdį ar galimybes.

Tiesą sakant, visi mes, per savo gyvenimą, padarome kažką gera, pasielgiame draugiškai ir panašiai, jei ne su vienu, tai su kitu žmogumi, jei ne vienu metu, tai kitu, jei nes su žmonėmis, tai bent su gyvūnais ar gamta apskritai. Todėl manyčiau, kad tiesiog vertėtų susitelkti į kitų veiksmus, kaip kriterijų, atsirenkant su kuo bendrauti ateityje. Tobulų nėra, visi klumpame, čia svarbus ir gebėjimas atleisti bei suteikti kitą šansą, ne tik kitiems, bet ir sau.

Kaip reaguoti į šmeižtą?

Šioje konkrečioje, jūsų nusakytoje, situacijoje, panašu, jog iš pat pradžių dominavo nelygiavertiški, tad ir nedraugiški santykiai. Merginos jumis naudojosi. Jūsų noras pritapti, būti gera drauge padarė čia meškos paslaugą. Juk neretai, kai žmonės mums nori labai įsiteikti, būti perdėm draugiški, tai sukelia atvirkštinę reakciją. Ko yra perdaug, tą dažnai nustojame vertinti. Tas gali pasirodyti ir taip, lyg kažkas kaulytų išmaldos, o su tokiais mes retai norime būti draugai. Suprantama, jog dėl jūsų aprašytų neteisingų mainų susikaupusios emocijos [apmaudo, pykčio, nusivylimo ir t.t.] sprogo. Merginos, veikiausiai, iki to lemiamo momento pamokoje,  jautėsi labai gerai ir saugiai, patogiai bei tikėjosi, kad ir toliau galės jums joti ant sprando, juk tai jau tapo įprasta, jus išnaudoti, mainais į jų palankumą ar tariamą draugystę. O gal išvis mažai joms tai rūpėjo, kažkas dirba, ir gerai, kam čia toliau sukti galvą kažkokiom „smulkmenom“.

Išties, klaida, mano galva, buvo tame, kad taip ilgai laukėte ir išsakėte viską mokytojai, o ne klasiokėms ir išsyk, kai tik viskas prasidėjo. Jei jau pačioje pradžioje būtumėte atkreipusi merginių dėmesį, kad darbas yra bendras, kad laukiate ir jų indėlio, veikiausiai iki tokių dramatiškų pasekmių nebūtų tekę prieiti. Gal jos atsisakytų, o gal būtų daugiau prisidėjusios. O dabar gavosi taip, kad jos ir darbo nepadarė, kiek suprantu, ir dar viešai buvo parodytos neigiamoje šviesoje, nesvarbu, kad tiesa, svarbu, kad ji nemaloni. Štai jos jums ir keršija, lyg ir tuo pačiu, bandydamos juodinti jūsų vardą, kaip buvo pajuodavęs jų. Ir tas tęsis tol, kol joms pasirodys, jog pakankamai/proporcingai atsilygino, manyčiau.

Jei su jomis kovosite, konfliktas tik užsitęs ir bus skausmingesnis, mano nuomone. Priimkite faktą, kad susidėjote ne su tais žmonėmis, nukentėjote, smogėte atgal, tada jos jums ir taip įsisukote į klasikinį konflikto ratą, kuris vis labiau įsisiubuoja ir įtraukia daugiau žmonių. Vienas iš būdų tai sustabdyti – nustoti reaguoti į išpuolius (apklabas, šmeižtą) ir tai nurims svaime, išsisems. Paprasčiau tariant, kiekvienas veiksmas, susilaukia atoveiksmio. Jei vieną kirtį sugersime, neduosime atgal, kitas bus jau silpnesnis, kitas dar silpnesnis, taip nutils. Neįdomu mušti visiškai nesipriešinančio. Tai, beje, juk ir dažna rekomenduojama taktika susidūrus su laukiniais gyvūnais – nejudėti, o emocijų valdomi žmonės mažai kuo nuo tų gyvūnų ir skiriasi, manyčiau. Šis principas jau seniai išsakytas ir yra plačiai taikomas krikščionybėje: „O Aš jums sakau: nesipriešinkite piktam, bet, jei kas tave muštų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą.“, – elementari fizika.

Psichologijoje išskiriama ir daugiau konfliktavimo strategijų, čia daug kas priklauso nuo to, kokie jūsų interesai paliesti, ką rizikuojate prarasti. Jei nuostoliai nelabai dideli, tai nėra prasmės špaguotis su uodu, o jei grėsmė jūsų gyvybei ar kažkam, kas savo svarbumu labai to arti, kartais verta kovoti labai rimtai. Plačiau rasite čia: „Konfliktų sprendimo strategijos“.

Taip pat susivaldyti ir išvengti neapgalvoto tolesnio įsivėlimo į konfliktus gali padėti įvairūs pratimai: Metta meditacija, Kai jus įžeidė ar užgavo, Nardymas per bangas, o jei netiks, tiesiog panaršykite mūsų rubriką „METODAI“.
Jūsų vietoje turbūt svarstyčiau ir galimybę kreiptis į mokyklos ar kokį kitą psichologą.
Sykiu rekomenduoju psichologės-psichoterapeutės Kristinos Paradnikės straipsnį „Toksiškos draugystės: kaip atpažinti gyvenimą nuodijančius draugus?“

Geriausi linkėjimai,

Edvardas Šidlauskas | psichika.eu