Kaip skaityti knygas (1)

0 (0)

Čia pateikiama ištrauka iš populiaraus, aiškia ir paprasta kalba parašyto veikalo analizuojančio skaitymo psichologijos klausimus ir savarankiško darbo su tekstais metodus.

[versta labai paskubomis, tad atleiskite už visas galimas gramatines ir stiliaus klaidas]

1. Nemokšiškas skaitymas. 

Kaip mes paprastai skaitome knygas? Taip, „kaip skaitosi”. Taip, kaip  mus nuteikia nuotaika, mūsų psichinės savybės, susiklostę įgūdžiai, išorinės aplinkybės. Paprastai mums atrodo, kad skaitome gana neblogai.

Ir be kita ko, didžiąja dalimi, tai yra klaida. Yra dainininkų, kurių balsas yra gerai pastatytas iš prigimties, tačiau tai reta išimtis, o ne taisyklė. Dažniausiai balsą tenka, „pastatyti”, formuoti. Lygiai taip retkarčiais pasitaiko ir atsitiktinai teisingai susiklostęs skaitymas, bet tai irgi reta išimtis. Dažniausiai skaitymas kenčia nuo daugelio ydų, o kartais yra tiesiog ypač prastas. Toks skaitymas gali būti ne tik kad nenaudingas, bet net ir kenksmingas.

2. Kenksmingas skaitymas. 

Prastas skaitymas kenksmingas vien jau todėl, jog atima visą tą naudą, kurią suteikia geras skaitymas. Tačiau gali pakenkti ir daugiau.

Skaitymą galime nagrinėti iš dviejų pusių: ką skaityti ir kaip skaityti. Skaitymas abiem atvejais gali būti žalingas. Be jokios abejonės yra prastų ir galinčių gerokai pakenkti knygų. Tokios, pavyzdžiui, yra bulvarinės, ardančios moralę ar psichiką nešvankybės.

Kita vertus, gali pasirodyti kenksmingas ir pats skaitymo būdas, kenksmingas kūnui ir dvasiai. Įprotis „ryti” knygas gali sukelti galvos skausmą, prisidėti prie neurozės ar kitų psichikos sutrikimų skatinimo, o pakenkus psichinei veiklai, taip sukelti ir įvairiausias kūno ligas, pvz.: virškinimo sutrikimai, hipertonija, imuniteto silpnėjimas.

Blogas skaitymas kartais trukdo normaliam gebėjimų ugdymui ir neretai net gadina juos, pavyzdžiui, menkina gebėjimą susikaupti, įsiminti, silpnina valią ir gebėjimą mąstyti.

Ne mažiau yra svarbi ir ta aplinkybė, kad prastas skaitymas skatina dviejų nepageidautinų žmonių tipų atsiradimą: tuščiažodžiautojo ir tokio kurio galvoje „košė”. Tuščiažodžiautoju vadinamas žmogus, kuris mėgsta „skambius žodžius”, kuriems nėra realaus atitikmens jo viduje. Mintys ir jausmai susiję su tais žodžiais išties jam visai nerūpi. Jo poelgiai ir gyvenimas neretai atspindi visiškai kitokius jo „tikruosius” jausmus ir mintis.

Žmogus kurio galvoje „košė” yra iš visur prisirinkęs įvairiausių žinių nuotrupų, fragmentų. Tie fragmentai tarpusavyje nėra susiję (arba susiję kažkokiais fantastiškais „ryšiais”), žinios nėra sistematizuotos, prastai suprasto ir visiškai nepermąstytos, nesuvirškintos.

Suprantama, kad toks žmogus neturi jokio daugiau ar mažiau vientiso pasaulio vaizdo ir kalbėtis ar diskutuoti su tokiu žmogumi yra tikra kančia. Citatos ir nuorodos tik ir skrieja, tik ir skamba iš jo lūpų, tačiau bergždžiai mėgini pagauti bendrą prasmę ir esi apstulbintas tomis paradoksaliomis išvadomis, kurios iš viso to plaukia. Klausai ir stebiesi.

Žmogus kurio galvoje „košė” yra pseudoapsiskaitymo vaisius, tai kalimo ir mokymosi logikos nebuvimo pasekmė.
Netikusio skaitymo pasekmė taip pat yra ir netikęs santykis tarp knygos ir gyvenimo, tarp teorijos ir praktikos, atotrūkis tarp šių dalykų gimdo tokius piktžolių tipus kaip „Knygiškai mąstantis” ir „Tuščiai plepantis”. Šie tipai ypatingai paplitę visuomeninių ir moralės mokslų sferose. Naivu būtų tikėtis amžiams visas tokias mąstymo piktžoles išnaikinti, mat jos paprastai yra gana gajos, ypač gerai bujojančios, kai į jas nekreipi jokio dėmesio.

3. Skaitymas yra menas.

Pats žmogus gana retai pastebi savyje panašius trūkumus. Dažniausiai, tai, kad žmogus neteisingai skaito pastebėti padeda tas faktas, jog žmogus skaito ir skaito, bet iš to praktiškai lyg ir nėra beveik jokios naudos. Ir tada ateina mintis: o ar taip mes skaitome? Gal būt neteisingai? Ir pradedame tada ieškoti patarimų, nuorodų, taisyklių, pradedame įtarti, kad egzistuoja skaitymo menas.

Jei žengę pirmuosius žingsnius šiame kelyje eisime ir toliau, tai įsitikinsime, kad skaitymas iš tiesų yra menas, menas svarbus ir nelengvas. Tada mes pritarsime Gėtės žodžiams „Šie gerieji žmonės nė nesupranta, kiek darbo ir laiko tenka atiduoti,kad išmoktum skaityti. Aš pats tam skyriau 80 metų ir vis dar negaliu pasakyti, kad pilnai pasiekiau tikslą.”

Mes suprasime, kad kaip muzikoje yra dviejų tipų menininkai: kompozitorius, kuriantis muzikos kūrinius, ir atlikėjas, atliekantis juos fortepijonu ir kitais instrumentais, taip ir žodžio meno srityje – srityje mokslo ir meno knygų – yra dviejų tipų „menai”: rašymo menas ir skaitymo menas.

4. Pagrindinės skaitymo taisyklės.

Įgudęs skaitytojas:
a) iš knygos paima viską, ką ji tik gali duoti, sugeria iščiulpia vis tai, ką ji turi savyje vertinga, ką jos skaitymas gali suteikti;
b) pritaiko skaitymo būdą prie skaitymo tikslo.
Vienas iš pagrindinių nemokšiško skaitymo trūkumų – kad ir kokia būtų knygą – skaitome viską vienodai. Nebūna kažkokio ypatingo skirtumo. Kas pripratęs skaityti greitai peržvelgdamas, tas vienodai paskubomis „peržvelgs” ir Tolstojaus „Karas ir taika”, ir Diuma romaną, ir Šerloka Holmsą, ir „Einšteino teoriją”.
Kas įpratęs skaityti lėtai, lygiai taip pat skaito ir laikraštį, ir mokslinį politekonomijos darbą. Tai irgi nėra teisinga. Nors šiuo atveju žala ir mažesnė, vis gi žala yra. Pagrindinė skaitymo meno taisyklė:

Skaitymo būdas priklauso nuo skaitymo tikslo ir yra visiškai to tikslo nulemtas, apibrėžtas.

5. Skaitymo tikslai.

Skaitymo tikslai gali būti patys įvairiausi. Štai tik kelios pagrindinės jų grupės.
Pati primityviausių skaitymo tikslų grupė: skaitymas tam, kad „Prastumti laiką” – kai iškyla tarkim klausimas kuo užsiimti, kažką paskaityti ar pažiūrėti TV? Čia galima priskirti visą eilę panašių tikslų, net iki tokių, kaip kad skaitymas tam „kad užmigti”.

Aukštesniųjų tikslų grupę sudaro:
a) skaitymas tam, jog gautume apie kažką daugiau informacijos. Tai skaitymas laikraščių, interneto dienraščių, įvairiausių brošiūrų, tam tikrų knygų, laiškų, profesinės literatūros ir pan.
b) skaitymas skirtas doriniam, dvasiniam, savęs ugdymui. Tai mus įkvepianti, motyvuojanti augti literatūra; ją skaitome tam, jog pasisemtume jėgų, ryžto ir geros nuotaikos naujoms kovoms ir žygdarbiams;
c) masyvių, epinių, klasikinių meno veikalų skaitymas siekiant išplėsti ir pagilinti intelektualinį akiratį, pasaulėjautą ir pasaulėvaizdį;
d) skaitymas skirtas kažkokio konkretaus, specifinio klausimo analizei;
e) skaitymas skirtas savišvietai, edukacijai.

6. Knyga ir skaitymo tikslas.

Kokį iš suminėtų skaitymo tikslų pasirinksime, dažniausiai priklauso nuo knygos, apskritai nuo skaitymo medžiagos. Pavyzdžiui, Kanto „Grynojo proto kritiką” arba Hėgelio „Logikos mokslą” vargu bau ar kas pradės skaityti siekdamas maloniai praleisti laiką, o laikraštinius anekdotus – rimtam studijavimui. „Šerloko Holmso nuotykiai” yra mažai tinkami edukaciniams tikslams, o kas ieško įkvėpimo žygdarbiams, tam tikslui tikrai neims analitinės chemijos.

Kita vertus, tą pačia knygą įmanoma skaityti išsikėlus skirtingus tikslus. Pavyzdžiui, Homero „Iliadą” galima skaityti, kaip didį poetinį kūrinį, nuteikiantį didiems darbams. Kalbama, kad Aleksandras Makedonietis taip ir darė, skaitydamas „Iliadą” vėl ir vėl. Studijuojantis istoriją mokslininkas, šį kūrinį greičiausiai perskaitys pasitelkęs visai kitą perspektyvą. Žodžiu, čia tiesiog svarbu atsiminti pagrindinį principą, jau minėta anksčiau:
nuo skaitymo tikslo, priklauso ir skaitymo metodas. 

7. Skaitymo būdai.

Skaitymo būdai taip pat yra skirstomi į grupes.
Pirma grupė. A. Galima „perversti knygos lapus”. B. Galima greitai „perbėgti”, „praskenuoti” žvilgsniu. Tokiu atveju įgudęs skaitytojas apčiuopia tik jį dominančius faktus, pagrindine smintis ir t.t. C. Lėtas, pilnavertis skaitymas, bet ne visko iš eilės, „pasirinktinai”, praleidžiant tam tikras vietas. Pavyzdžiui, skaitant „Iliadą” praleidžiamas taip vadinamas „laivų katalogas”. D. Pilnavertis skaitymas,nieko nepraleidžiant, bet ir be kažkokio ypatingo papildomo darbo su skaitoma medžiaga. E. Ir pagaliau skaitymas su gilesniu turinio įsisavinimu, su gaunamos informacijos „perdirbimu”. Šis būdas sykiu yra ir geriausia skaitymo mokykla. Kas neskaitė ir nemoka skaityti knygos su turinio perdirbimu, tas niekada ir nepasieks to aukščiausio skaitymo įgūdžių lygmens kuris būtų prieinamas pasitelkiant visus esamus talentus.

Antra grupė. Egzistuoja pasyvus ir aktyvus skaitymas. Skaitydami pasyviai mes tarsi visiškai atsiduodame autoriaus valiai. Nėra nei kritikos, nei kažkokio aiškesnio įvertinimo. Mes tiesiog išgyvename autoriaus mintis, jausmus, vaizdinius; susiliejame kažkuriam laikui su jo asmenybe, žvelgiame autoriaus akimis, gilinamės į jo išgyvenimus. Gyvename autoriaus kuriamame pasaulyje, kažkuriam laikui užmiršdami savo pačių „Aš”. Kas mėgsta poeziją, gali tiesiog atsiminti mylimas mėgiamo autoriaus eilutes. Skaitant aktyviai, viskas yra priešingai, mūsų „Aš” nuolat save suvokia, vertina autoriaus mintis, su jomis sutinka arba kritikuoja, perdirba savaip, daro išvadas ir t.t. Tipiškas atvejis – mūsų įsitikinimams prieštaraujančio straipsnio skaitymas.

Trečia grupė. Paviršutinis ir giluminis skaitymas. Be jokios abejonės visi daugiau ar mažiau įsivaizduoja apie ką eina kalba. Tad čia užteks tiesiog vieno paprasto pavyzdžio. Įsivaizduokime statinę pilną vandens. Jei mes trumpai kuriam laikui negiliai įmerksime ten pagalį ir pradėsime juo sukti ratus, tai vanduo esantis paviršiuje ims judėti. Jei pagalį įleisime giliau ir tęsime maišymą, tai pradės sūkuriuoti jau didesnė vandens bačkoje dalis. Ir jei įmerksime lazdą iki pat dugno – galiausiai visas vanduo pajudės ir ims suktis statinėje. Suprantama, tai gana grubus pavyzdys vaizduojantį skirtumą tarp gilaus ir paviršutiniško skaitymo. Esmė tame, kad kuo daugiau mūsų vidinio pasaulio elementų yra įtraukiami į skaitymo darbą, tuo daugiau sukuriama saitų tarp to ką mes skaitome ir to kas jau yra mūsų sąmonėje, jausmuose. Kuo daugiau sąsajų – tuo skaitymas gilesnis. Gilaus skaitymo pasekmė – knygos turinys gerai „įsisavinamas” ir tarsi tampa mūsų pačių dalimi – savas. Tokiu būdu įsisavintas tekstas gali paveikti tam tikrą mūsų asmenybės dalį, o tuo pačiu ir vėlesnius mūsų veiksmus. Žinomi atvejai, kai giliai perskaityta knyga, permąstyta ir išjausta nulemdavo visą likusį žmogaus gyvenimą. Ir visai priešingai, paviršutinį skaitymą te palydi minimalus vidaus darbas, paprastai tik toks, kiek reikia, kad apytikriai suprasti apie ką eina kalba. Tokiu atveju apie kažkokį gilesnį „įsisavinimą” jokios kalbos nėra.

8. Skaitymo idealas.

Idealus skaitytojas geba vienodai gerai taikyti visus skaitymo būdus ir lengvai prisitaikyti prie bet kokio skaitymo tikslo. Tam, jog perprastų kokią nors knygą jis skaitys pilnu, aktyviu, giliu skaitymu su gautų žinių perdirbimu. Šie metodai taikomi skaitant pagrindinius veikalus savišvietos tikslais. Skaitant laikraštį visad praverčia mokėjimas peržvelgti, skenuoti, bet šį tą tenka perskaityti ir pilnaverčiu skaitymu. Kartais dienraščiuose galima aptikti ir specialios informacijos, kažkokiais svarbiais klausimais ir pritaikyti pilnavertį skaitymą su perdirbimu, išsirašant svarbesnes citatas ir t.t. Ir nėra svarbu, kokį būdą mes taikysim, svarbiausia, jog skaitymas būtų aiškus, dėmesingas. Įdėmus skaitymas, aiškus suvokimas to ką skaitome – būtina gero skaitymo sąlyga.

Autorius:
Sergejus Povarinas (1994) „Kaip skaityti knygas” (1 skyrius).

[Bus daugiau…]