Kam rūpi krentantys senjorai?
Prastėjantis regėjimas, raumenų silpnumas, koordinacijos ir pusiausvyros jausmo prastėjimas – tai priežastys, kurios vyresniame amžiuje gali prisidėti prie netikėtų griuvimų. Net 62 proc. kritusių senjorų turėjo regėjimo problemų. Tačiau tik penktadalis vyresnių nei 65 m. asmenų dar mankštinasi ir nepraranda fizinio aktyvumo, galinčio padėti išsaugoti pusiausvyrą paslydus. Kol valdžia kuria „popierines“ griuvimų prevencijos programas, kam iš tiesų rūpi krentantys senjorai? Ir ką patys senjorai gali padaryti dėl savo saugumo?
Ar programos apsaugos?
Sveikatos apsaugos ministerijos kabinetuose jau lyg ir sutarta, jog kiti metai bus sveiko senėjimo metais, tad skubama rašyti visokias programas, kurios vėliau virs projektais ir kažkam duos pelną. Programų-projektų rašytojai suvokia, jog kritimai vyresniame amžiuje yra vienas didžiausių sveikatos iššūkių – parkritus lūžta kaulai, žmogus tampa slaugomu ligoniu, reikia pinigų slaugai, iškyla pragulų grėsmė, nesant tinkamos slaugos viskas gali baigtis ir mirtimi. Tokia yra liūdna realybė.
Ką gi galima parašyti „popierinėje“ programoje, kad tai užtikrintų, jog senjorai nekris? Pasak Vilniaus sanatorijos „Pušyno kelias“ socialinės darbuotojos Eglės Valečkienės, yra šalių, kur nacionaliniu mastu senjorams perkami antkeliai ir pagalvėlės ant klubų; kitur skiriamos lėšos kritimų prevencijai stiprinant senjorų fizinį pajėgumą.
„Reabilitacija pas mus suvokiama kaip pagalba jau nukentėjus. Tačiau reabilitacijos komandose dirbantys kineziterapeutai gali sukurti programas, apmokyti senjorus, kaip jiems reikėtų kas rytą mankštintis, kad jie išlaikytų pusiausvyrą, kad nepaslystų, kad būtų tvirtesni. Tačiau pradėjus mums apie tai kalbėti, visuomet sulaukiame frazės „nėra pinigų“. Tik viena ausim teko girdėti neįsivaizduojamai didelę sumą, kuri bus skirta pagal kažkokią programą kovai su senjorų kritimais. Tokios sumos tikriausiai pakaktų kiekvienam senjorui nupirkti antkelius ir porą kartų per metus individualiai apmokyti koordinaciją ir pusiausvyrą stiprinančių pratimų. O dabar pinigai kur pateks?“ – retoriškai klausė specialistė.
Tikriausiai dalis pinigų keliauja į nemokamų mankštų organizavimą didžiuosiuose miestuose. Tokias mankštas gali išbandyti tik didesniuose miestuose gyvenantys senjorai. Rajonuose esantys senjorai gali mankštintis tik jei miestelyje veikia aktyvesnė bendruomenė.
Pasak Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro gydytojo Zenono Javtoko, griuvimų prevenciją galima pradėti nuo mažų, bet veiksmingų dalykų, pavyzdžiui, žymėti batus slidumo koeficientais. „Ateina žmogus į parduotuvę nusipirkti batų ir mato, kurie jam labiau tinkami, nes esantis koeficientas užtikrins, jog žiemos metu jis juos dėvėdamas neslidinės“, – sakė Z. Javtokas.
Silpstant regėjimui
Vyresnių nei 65 m. amžiaus žmonių sergamumas akių ligomis yra didelis – 1000 gyventojų tenka 67 žmonės. Akių sveikatos klinikos socialinė darbuotoja Aida Karčiauskienė sako, jog įvykus staigiam sveikatos suprastėjimui senjorai savo gyvenimo kokybę ima vertinti prasčiau.
„Jei žmogus jau kurį laiką bando susigyventi su, pavyzdžiui, prastėjančiu regėjimu, jis gali to neįvardyti kaip blogiausio savo gyvenimo faktoriaus. Tačiau jei kas nors kinta staiga, smarkiai keičiasi ir požiūris į savo gyvenimo kokybę. Jeigu žmogui buvo svarbu darbas, tai išėjus į pensiją ir praradus įprastą gyvenimo būdą, jis teigs, jog jo gyvenimo kokybė smarkiai suprastėjo. Tuomet jis ims kritiškiau vertinti ir savo sveikatos būklę“, – sakė A. Karčiauskienė.
Regėjimo suprastėjimas paveikia ne tik senjorų gyvenimo kokybės suprastėjimą, tačiau yra ir viena iš dažnesnių priežasčių, dėl ko žmonės parkrenta. 2013 m. buvo atliktas tyrimas, kurio metu tirti 65 m. ir vyresni žmonės, parodė, jog iš tų, kurie patyrė traumas dėl griuvimo, net 62 proc. turėjo regėjimo sutrikimų. 23 proc. iš jų parkrito paslydę ant šlapių, slidžių grindų, 24 proc. dėl to, jog nepastebėjo kokios kliūties.
Visuomenės lūkesčiai senjorui
Psichinei senjoro gerovei bene labiausiai kenkia lėtinės ligos. Žmogus, susidūręs su negalia, turi ne tik prisitaikyti, tačiau jam tenka perimti ir tam tikrus vaidmenis.
„Visuomenė, artimieji primeta senjorui tam tikrus lūkesčius dėl jo elgesio. Vyresnio amžiaus žmonės dažnai patiria tiesioginę ir netiesioginę diskriminaciją. Net ir artimieji, atrodo, nori tam žmogui gero, neleidžia dirbti ūkio darbų, perkrausto į miestą, nors tam senjorui jo ūkis teikia daug teigiamų emocijų. Toks artimųjų „geranoriškumas“, visuomenės požiūris daro didelę įtaką senjoro psichinei sveikatai“, – sakė A. Karčiauskienė.
Iš senjoro tikimasi, kad jis bus pagarbus, ramus, kad bus toks lyg ir lengvai kontroliuojamas vaikas. „Lietuvoje iš televizijos ekranų mes matome daugiau tokių besipiktinančių senjorų. Lietuviai dėl prastų ekonominių sąlygų, mažų pensijų, dėl to, kad nuolat jaučia, jog yra apgaudinėjami, tampa kovotojais. Deja, jie negali džiaugtis gražia senatve, bendravimu perduodant savo patirtį jaunimui, jie priversti kovoti už teisę būti“, – konstatavo A. Karčiauskienė.
Vieną iš visuomenės diskriminacijos ir požiūrio į sveikatos sutrikimus turinčius asmenis pavyzdžių galima rasti knygoje „Gyvenimas su inkontinencija“. Wlodekui Kowalskiui iš Švedijos teko patirti prostatos vėžio chirurginio gydymo pasekmes – jam išsivystė šlapimo nelaikymas. Štai ką Wlodekas rašo apie diskriminaciją, kurią jam tenka patirti iš aplinkos: „Išvykstame iš Egipto po atostogų. Gražūs prisiminimai, nes temperatūra buvo maloni, jog prakaituodamas garinau vandenį, kuris būtų išėjęs pro kitur ir tapęs problema šalia piramidžių, kur labai sudėtinga rasti tualetą. Oro uoste apsaugininkui nepatinka mano nosies forma ir po kvailų klausimų apie religiją jis pareikalauja ištuštinti kišenes. Kišenėje turėjau tik atsargines sauskelnes. Jis paima jas dviem pirštais, pakelia į orą ir paniekinamai pademonstruoja visiems keleiviams“.
Wlodekas pripažįsta, jog šlapimo nelaikymas, atsiradęs kartu su onkologine diagnoze, smarkiai apribojo jo gyvenimą. Tačiau vyras turi vieną receptą, kuris jam padeda – „jeigu nesigėdijate savo kūno, staiga tampa lengviau gyventi su inkontinencija ar kokia kita negalia“.
Kaip ir kur parkrenta senjorai
Patį netikėčiausią kritimo būdą – ant savo šlapimo balos – Inkocentro vadovė Jurga Misevičienė išgirdo tarptautinėje šlapimo nelaikymui skirtoje konferencijoje.
„Įtampos šlapimo nelaikymas pasireiškia žmogui atliekant judesį. Jis keliasi iš lovos, išteka šlapimas, žmogus nepajunta, nepamato, slidesnio pado šlepetė slysteli ant šlapių grindų ir parkrentama. Taip, nemažai žmonių prie lovos turi kilimėlius – tai apsaugo nuo tokių situacijų. Tačiau vonios kambarys yra nesaugiausias. Senjorams vertėtų pagalvoti apie prie sienų, vonios kraštų tvirtinamas rankenas. Nuo situacijos, kai keliamasi iš lovos, geriausiai apsaugotų tinkama šlapimą sugerianti priemonė, naudojama nakčiai“, – sakė Inkocentro vadovė J. Misevičienė.
Ji vyresnio amžiaus žmonėms patarė atidžiau įvertinti namuose esančią grindų dangą.
„Slidus linoleumas ir šlepetės ne guminiu padu – tai beveik 100 proc. garantija, kad paslydus bus griuvimas. Tačiau seni kilimai, už kurių kraštų galima užkliūti – taip pat grėsmė pargriūti namuose“, – sakė specialistė.
Naudingų patarimų pluoštas
Vilniaus sanatorijos „Pušyno kelias“ kineziterapeutė Loreta Sapežinskienė atkreipia dėmesį į ilgėjančią žmonių gyvenimo trukmę. „Griuvimai vyresniame amžiuje smarkiai pažeidžia žmonių gyvenimo kokybę, prisideda prie jų socialinės izoliacijos ir rimtų sveikatos pokyčių. Todėl senjorams verta būti labiau aktyviems, stiprinti savo pusiausvyros ir koordinacijos pojūtį“, – sakė kineziterapeutė.
Štai keletas jos patarimų senjorams:
Namuose tris kartus per savaitę skirkite laiko pusiausvyros lavinimui. Paprasčiausias pratimas – stovėjimas ant vienos kojos.
Galite išbandyti sudėtingesnį pratimą – pabandykite pakelti vieną koją ir aplink ją apsukti kamuolį, paskui tą patį pakartokite kita koja.
Iš lovos patariu nesikelti stačiai, gali apsvaigti galva ir dėl to galima pargriūti. Geriau apsiverskite ant šono, nuleiskite vieną koją, kitą ir remdamiesi ranka atsisėskite.
Leiskite akims apsiprasti, nes staiga pradėjus eiti galima užkliūti už šlepečių ar naminio gyvūno.
Taip pat neverta gėdintis einant į gatvę su savimi pasiimti lazdą. Ji gali apsaugoti nuo griuvimo paslydus.
Daiva Ausėnaitė
vlmedicina.lt