Kartu su gydymu – ir dvasinė pagalba0 (0)
Kai kuriose užsienio šalyse įprasta, jog ligoninėse, ypač onkloginėse, slaugos ir palaikomojo gydymo, hospisuose kartu su gydytojais, slaugytojais kasdien dirba ir dvasiniai konsultantai. Ir ne tik dvasininkai, bet ir pasauliečiai, baigę atitinkamas studijas.
Prof. Danguolė Drungilienė ir pranciškonų vienuolis kunigas Juozapas Marija įsitikino, jog po dvasinių konsultacijų ligonių sveikatos būklė pagerėja. Autorės nuotr.
Nauja kryptis – dvasinės konsultacijos
Medikai teigia, jog dvasingumas yra neatsiejamas nuo sveikatos sąvokos. Daugelis dvasingumą laiko sėkminga priemone kovojant su sunkiomis ligomis, netektimi, mirties baime.
Sunkiai sergantys žmonės iš aplinkos reikalauja daugiau pagalbos ir supratimo. Gydytojai ar slaugytojai turi per mažai laiko guosti ligonius, jų artimuosius. Dažnai ir patiems medikams reikia to tvirto dvasinio palaikymo sunkiame jų darbe.
Užpildyti šią spragą yra pasirengę Klaipėdos universiteto Pedagogikos fakulteto Katechetikos katedroje rengiami dvasinio konsultavimo ir asistavimo magistrantai. Baigusieji šias studijas, trunkančias dvejus metus, gali dirbti įvairiose ligoninėse, senelių namuose, psichologinės pagalbos ir krizių centruose, priklausomybės ligų gydymo įstaigose, mokyklose, laisvės atėmimo vietose ir kt.
Prieš kurį laiką Klaipėdos medicininės slaugos ligoninėje praktiką atliko trys šios studijų krypties magistrantai. Vienas iš jų – iš sostinės studijuoti ir atlikti praktikos atvykęs pranciškonų vienuolis kunigas Juozapas Marija.
Serga dūšelė, serga ir kūnas
„Daktarai gydo žmogaus kūną, o mes – žmogaus dūšią. Kai nuo dūšelės žmogui nusirita tas sunkus akmuo, jam ir išsigydyti lengviau sekasi, ir sumažėja nerimo, baimių po traumų ar traumuojančių įvykių. Antai žmogus dėl amputuotų galūnių jaučiasi bevertis, net nori kilpą užsinerti, kad nebūtų našta savo šeimai. Sakau: žmogau, kam tu nori skaudinti savo artimuosius, jie džiaugiasi, kad tu esi gyvas, leisk jiems pasirūpinti tavimi“, – sakė kunigas Juozapas Marija.
Dar sunkiau, anot kunigo, prakalbinti tuos žmones, kurių ligos veda ne į išgijimą, o į gyvenimo pabaigą.
„Kitą kartą ir artimieji bijo apie tai su ligoniu kalbėtis, dažnai jam sako, kad viskas bus gerai, tu pasveiksi. Deja, nuo senatvės nepasveikstama. Kaip tik reikia su ligoniu kalbėti apie gyvenimo pabaigą, susitaikymą, jam tai yra labai svarbu. Aišku, tokios temos nėra lengvos, ne kiekvienas tai gali, tam reikia ruoštis, reikia žinių“, – kalbėjo pranciškonų vienuolis.
„Visuomenė yra įpratusi, kad ne kas kitas, tik dvasininkas gali ateiti pas ligonį ir, kaip jam ir pridera, kalbėti apie Dievą, aną pasaulį. Ir iš tiesų, su dvasininku ligoniai lengviau kalba, pasipasakoja, bet kartais jauti, kad žmogus šneka su kunigu vien dėl to, kad taip reikia, kad kunigo tokia misija kalbėti, atėjus prie mirštančiojo patalo. Todėl kartais norisi ateiti pas ligonį paprastai apsirengus, panaikinti tą tarpusavio atstumą, ir parodyti ligoniui, kad jis ir su paprastu žmogumi gali kalbėtis apie kančią, mirtį. Labai svarbu kalbėti. Iš pradžių ligoniams gal nedrąsu atsiverti, tačiau vėliau jie labai laukia mūsų, džiaugiasi, kad ateiname, kalbiname. Žmonės yra protingi, kai garsiai pradeda šnekėti apie savo problemas, jie patys greitai randa teisingą sprendimą, jiems nereikia kaišioti savo patarimų, kaip pasielgti. Kol neišsikalba, gyvena nežinioje ir baimėje dėl ateities“, – mintimis dalijosi kunigas.
Skatinti savanorystę
„Ligoninėje per praktiką susidraugauji, „prisijaukini“ žmogų ir reikia išvykti. Dvasinio asistavimo rezultatus galima būtų analizuoti tik po ilgesnio laiko, kai ligoninėse dirbs daug tokių specialistų kaip mes ir jau bus dirbę ne po vienerius metus. Užsienyje įprasta, jog ligoninėse, o ypač palaikomojo gydymo ir slaugos vienoje komandoje su gydytoju, slaugytoju dirba ir dvasinis konsultantas. Beje, ten dirba daug savanorių. Ir pas mus reikėtų skatinti savanorystę šioje srityje. Dabar gi valdžia sako: nėra pinigų psichologams slaugos ligoninėse. Dvasinio palaikymo ligoniams labai trūksta. Ir ypač vakarais, kai nutyla šurmulys, namo išeina artimieji, lieka budinčios slaugytojos. Ligoniai lieka vieni su savo mintimis ir savo baimėmis, o pasikalbėti nėra su kuo. Ir tada visi kaip susitarę pradeda šaukti slaugytojas, nori, kad jos bent už rankos palaikytų, pasikalbėtų“, – kalbėjo kunigas Juozapas Marija.
Jis pastebi, jog psichologinės pagalbos dažnai prireikia ne tik ligoniams, bet ir jų artimiesiems, patiems medikams.
„Bendravau su motina, kuri jau pusantrų metų kasdien lanko komos ištiktą savo sūnų. Ji tiki, kad jis atsikels, ir kasdien nusivilia. Motiną vis labiau apima neviltis. Arba ateina vyras, kurio žmona guli sunkios ligos patale ir jau nebepasveiks. Matyti, kad jis ima apsileisti, piktnaudžiauti svaigalais, jam reikalinga dvasinė pagalba. Manau, jog būtinai turėtų būti periodiškai teikiama psichologinė pagalba slaugytojams ir gydytojams, kuriems nuolatos savo darbe tenka susidurti su mirtimi. Juk tai nėra lengva pakelti nė vienam žmogui“, – įsitikinęs pašnekovas.
Hospisas – paskutinė stotelė
Klaipėdos medicininės slaugos ligoninėje yra 10 paliatyviosios pagalbos lovų. Tačiau, pasak ligoninės vyriausiosios gydytojos prof. Danguolės Drungilienės, tokio dydžio miestui kaip Klaipėda tai yra labai mažai.
„Tokių paslaugų poreikis yra labai didelis. Onkologiniai, skausmų surakinti ligoniai guldomi tuoj pat, nėra jokių eilių, nes pagalba jiems reikalinga čia ir dabar. Kitiems tenka ir palaukti. Pacientams, sergantiems nepagydomomis ligomis, yra teikiama ne tik medicininė pagalba, bet ir simptomų kontrolė. Kuomet žmogui nustatyta diagnozė, kad intensyvus gydymas (chirurginis, spindulinis ar chemoterapinis gydymas) duos organizmui daugiau žalos negu naudos, lieka simptomų kontrolė – kad žmogus nugyventų likusį gyvenimą be skausmo“, – kalbėjo prof. D. Drungilienė.
„Tačiau iš tų lėšų, kurios skiriamos paliatyviajai pagalbai, mes neišsimokame net atlyginimo esamam personalui. Užsienyje šiam tikslui skiriama šimtąkart daugiau lėšų. Nors paliatyvioji slauga sveikatos apsaugos sistemoje tebėra podukros vietoje, tikimės, kad naujajame pastatėlyje ligoninės kieme kada nors ir mes įkursime hospisą. Teko lankytis hospisuose Jungtinėje Karalystėje. Juose sukurta jauki namų aplinka, žmonės gali čia atsivežti daiktų iš savo namų, atkeliauja net su savo keturkojais augintiniais. Veikia ne tik suaugusiųjų, bet ir vaikų hospisai. Hospisas – namai, kur vyrauja meilė, gėris ir viltis, kur ligonius apgaubia psichologų, dvasininkų, gydytojų, slaugių rūpestingumas, dvasinė ir medicininė globa. Ligoniais rūpinamasi pagal jų sveikatos būklę: jų namuose arba hospise. Užsienyje hospisuose paliatyvioji pagalba teikiama ne tik ligoniui, bet ir visai šeimai. Ir net tada, kai ligonis iškeliauja, jo artimiesiems netektį padeda įveikti psichologai ir dvasininkai. Ten yra sakoma, kad mirštantis žmogus yra dar gyvas žmogus, todėl mūsų pareiga yra suteikti jam visokeriopą pagalbą“, – pasakojo prof. D. Drungilienė.
.
Jolanta Beniušytė / vlmedicina.lt