Kas ir kodėl labiausiai mėgsta atidėlioti darbus?

Psichologas Timothy A. Pychyl išsiaškino, kad žmonės, kuriems būdingas atidėliojimo sindromas, yra griežtesni sau nei tie, kurie viską daro laiku. Tai padėjo suprasti, kaip įveikti šią problemą.

Žmonėms būdinga atidėlioti įvairius darbus, nukelti juos vėlesniam laikui. Psichologai tai vadina prokrastinacija – darbų atidėliojimo arba vilkinimo sindromu. Psichologine problema prokrastinacija tapo neseniai, anksčiau buvo manoma, kad vilkinti ir atidėlioti darbus linkę žmonės, kurie neturi valios arba yra nedisciplinuoti.

Šiandien mokslininkai mano, kad tai negalia, kurią galima įveikti tik supratus, kaip veikia jos mechanizmas. Kanados Karltono universiteto profesorius, psichologas Timothy A. Pychyl atliko tyrimą, kurio metu išsiaiškino, kad studentai, kurie leido sau vilkinti pasiruošimą vienam iš egzaminų, prieš kitą egzaminą laiko veltui jau nebegaišo.

Paaiškėjo, kad žmonės, linkę atidėlioti ir vilkinti darbus, yra griežtesni ir reiklesni sau. Tai padėjo mokslininkui rasti būdą, kaip įveikti šią problemą.

Mitai apie prokrastinaciją

Žmonės, linkę atidėlioti darbus, paprastai mano, kad nemoka paskirstyti laiko arba kad tiesiog negali prisiversti kažką daryti, tai yra, kad neturi valios. Kai tokią problemą mato iš šalies kiti žmonės, dažniausiai jie mano, kad tai paprasčiausias tingėjimas.

Tačiau psichologai supranta, kad tai nepriežastinis adaptacijos mechanizmas – adaptacinė strategija, kuria siekiama įveikti konkrečias emocijas. Žmonės, kurie atidėlioja darbus, naudoja neigimą, kad susitvarkytų su emocijomis, dauguma kurių yra nesąmoningos. Toks pasyvus elgesys leidžia trumpam pasijusti geriau.

Jis taip pat susijęs su savireguliacijos įgūdžio stoka. Kalbant paprasčiau, psichologai suvokia, kad mes veikiame lyg valdomi šešerių metų vaiko. Kai vaikui šešeri, jis dažnai sako: „Nenoriu! Nedarysiu!“

Kaip veikia smegenys žmogaus, linkusio vilkinti darbus

Tyrimas, kurio tema „Dabartinis „aš“ – būsimasis „aš“, parodė, kad žmonių, kuriems būdinga prokrastinacija, problema ta, kad jų dabartinis „aš“ visada nusveria jų būsimąjį „aš“.

Niujorko universiteto profesorius Halas Hershfieldas atliko puikų tyrimą, kuriame atskleidė mūsų santykį su būsimuoju „aš“. Jis parodė, kad žmonės, kurie eksperimento metu pasitelkus skaitmenines technologijas pamatė save senatvėje, buvo labiau linkę atsidėti lėšų pensijai. Tyrėjai atliko smegenų MBR tomografijos tyrimą ir išsiaiškino, kad mūsų smegenys skirtingai atkuria dabartinio ir būsimojo „aš“ vaizdą. Apie būsimąjį „aš“ mes galvojame kaip apie svetimą žmogų.

Patikrinus įvairių žmonių asmenybės raidos vientisumą, paaiškėjo tokie rezultatai. Eksperimento dalyviai matė du apskritimus, vienas kurių vaizdavo dabartinį „aš“, o kitas – būsimąjį, ir turėjo pasirinkti, kiek šie apskritimai persidengs. Vieni žmonės juos vaizdavo gana toli vieną nuo kito, kiti – praktiškai perdengiančius vienas kitą. Tų žmonių, kurie dabartinį ir būsimąjį „aš“ matė persidengusius, savęs suvokimas buvo labiau vientisas, ir jie buvo mažiau linkę atidėlioti darbus.
Psichologas planuoja pasiūlyti tiems patiems studentams įsivaizduoti savo asmenybę ir po kažkiek laiko. Jo nuomone, studentai, kurie dirbs su šiuo įvaizdžiu, ilgainiui įveiks prokrastinaciją.

Mokslininkai mano, kad žmonės rečiau atidėlios darbus, jei suvoks, kad čia ir dabar nuo jų priklauso būsimojo „aš“ likimas.

Sąmoninga ir nesąmoninga

Visų įdomiausias dalykas, kurį sunkiausia suprasti, yra tai, kodėl dauguma žmonių prokrastinacijos nesuvokia kaip sąmoningo suplanuotų darbų atidėliojimo, nors ir suvokia, kad tai sukels problemų ateityje. Žmonėms, kuriems tai būdinga, šis procesas neatrodo sąmoningas. Jiems atrodo, kad jie negali kontroliuoti šio proceso, negali nieko padaryti.

Kaip įveikti prokrastinaciją?

Tereikia tik pradėti! Atkreipkite dėmesį – tai nereiškia „Tiesiog imkite ir padarykite!”, tai reiškia būtent „Tereikia pradėti“.
Kai gauname kokią užduotį, mums iškart dingsta noras ją atlikti. Dauguma suaugusių žmonių mano, kad jie viduje iškart turi būti pasiruošę vienai ar kitai užduočiai. Ir dažnai mes sakome: „Nesu pasiruošęs“.

Mes retai būname iškart pasiruošę įgyvendinti kažkokį tikslą, ir tam, kad susitelktume į jį, mums reikia savireguliavimo įgūdžių. Todėl pradžioje pakanka nuspręsti taip: „Gerai, aš suprantu, kad nesu pasiruošęs išspręsti šį klausimą, bet galiu pradėti jį spręsti.“

Semkitės įkvėpimo iš nedidelių pasiekimų

Psichologiniai tyrimai parodo, kad kai sėkmingai įgyvendiname savo tikslus, mūsų psichologinė būklė gerėja. Todėl labai svarbu pasiekti kad ir nedidelių rezultatų. Siekite nedidelių rezultatų ir tai padės jums išlaikyti gerą psichologinę būklę ir motyvaciją.

Dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje buvo atliktas tyrimas, kurio metu dėstytojas studentams išdalino pranešimų gaviklius ir visą savaitę rašė pranešimus (aštuonis kartus per dieną penkias dienas iki oficialaus termino, kada reikėjo atiduoti darbą).

Paaiškėjo, kad kai jie galiausiai pradėdavo vykdyti projektą, jautėsi daug geriau ir viskas atrodė daug paprasčiau, nei iki darbų pradžios. Pasikeitė jų požiūris į užduotį. Tyrėjai mano, kad būtent tai ir įvyksta, kai mes galiausiai pradedame kažką daryti.
Bet ką daryti, jei žmogus linkęs išsiblaškyti ir jo dėmesys nuolat nukrypsta į kitus dalykus? Peteris Gollwitzeris ir jo kolegos kelerius metus vykdė tyrimą ir galiausia padarė išvadą, kad ketinimas įgyvendinti išsikeltus tikslus padeda įveikti net išblaškytą dėmesį.

Kai tvirtai nusprendžiame įgyvendinti savo sumanymus, iš anksto apgalvojame sąlygas. Mes pasirengę taip mąstyti: „Jei suskambės telefonas, neatsiliepsiu“ arba „Jei paskambins draugai ir pakvies pasivaikščioti, atsisakysiu“. Mes iš anksto nusprendžiame laikytis savo ketinimų.

Prisimindami apie ketinimą įgyvendinti savo sumanymus, galime padėti sau susikaupti, mintyse sau sakydami: „Pabaigęs šią straipsnio dalį, iškart imsiuos kitos.“

Ar įmanoma visam laikui įveikti prokrastinaciją?

Polinkis atidėlioti darbus susijęs su saviapgaule. Mums atrodo, kad mes nesuvokiame tokio vilkinimo pasekmių, bet iš tiesų mes viską kuo puikiausiai suvokiame. Ir kai saviapgaulė išsisklaido, ir pamatome realybę, mes arba baigiame pradėtą darbą, arba galutinai jį metame. Arba darome, arba nedarome.

Knygos apie aukščiausią produktyvumo laipsnį autorius Robertas Pozenas siūlo vieną auksinę taisyklę: „Darbus reikia atlikti kartą ir visiems laikams“. Šią taisyklę galima taikyti, pavyzdžiui, atsakinėjant į elektroninius laiškus.

Tikrindami paštą, mintyse sau pasakykite: „Galiu arba atsakyti į laišką, arba jį ištrinti. Jokio trečio pasirinkimo neturiu. Pasirinkimo laikinai išsaugoti laišką nėra“. Kaip rašė produktyvumo konsultantas Davidas Allenas: „Jei kažką galiu padaryti per dvi minutes, tiesiog imu ir padarau“.

Šaltinis: delfi.lt