Ko galėtume pasimokyti iš Rytų medicinos?
Klaipėdos universiteto Orientalistikos centro vadovė humanitarinių mokslų daktarė Aleta Chomičenkienė, neseniai išleidusi knygą apie Rytų mediciną, mano, jog mūsų aplinkoje daugelis dalykų daroma iš kito galo, neatsižvelgiant į savo darbą, gyvenimo tarpsnį ir tiesiog kūno poreikius. Šiuo požiūriu mums vertėtų pasimokyti iš Rytų medicinos patirties. Pakalbėjome.
„Šių dienų gydytojas turi būti ir mokytojas, kad žmogus susigaudytų, kaip padėti sau kasdieniniame gyvenime. Dėl to ir rašiau knygą apie Rytų mediciną“, – sako Aleta Chomičenkienė.
10 metų rašydama knygą išstudijavote Indijos, Tibeto ir Kinijos medicinų patirtį. Kas yra bendra tose medicinose? Ir kokie esminiai skirtumai?
Indijos ir Tibeto Ajurveda turi daugiau bendrų bruožų, lyginant ją su kinų medicina. Visoms šioms medicinoms bendra yra tai, jog žmogaus kūnas nėra atsietas nuo visatos kūno. Žmogus, kaip ir visata, buvo sukurti dieviškosios kibirkšties dėka ir patiria nesibaigiančių permainų ir transformacijų vyksmą, paklūstantį visatos dėsniams. Kiekvienas žmogus pereina per amžiaus tarpsnius: vaikystę, jaunystę, brandą ir senatvę, patiria metų laikų kaitą, dienos metu turi būti budrus, o naktį pasinerti į ramybės ir atsipalaidavimo būseną (būdravimo ir ramybės kaita kinų medicinoje yra vadinama In ir Jang). Rytų medicinoje gyvybinio prado, gyvybinės energijos, cirkuliuojančios visatoje ir žmogaus kūne, pavadinimas skirtingose tradicijose skiriasi. Kinai jį vadina či arba ci, o indų tradicijoje gyvybinė energija vadinama prana, tedžias, odžias, bindu.Azijos šalių mokymuose akcentuojama, jog kiekvieno iš mūsų gyvybinės jėgos rezervai nėra beribiai, juos turime deramai tausoti ir netgi gausinti, užsiiminėdami tam skirtomis praktikomis.
Tiek Ajurvedoje, tiek kinų medicinoje manoma, jog žmogaus ir visatos kūnas yra sudarytas iš penkių metafizinių elementų. Ugnis, žemė, vanduo yra bendri, ajurveda mini dar oro ir eterio, o kinų medicina medžio ir metalo elementus. Penkių elementų sistema yra labiau išplėtota kinų medicinoje, nes čia kiekvienas iš penkių elementų dar siejamas su atitinkamais meridianais.
Ko gero, nepralenkiamas ir fundamentalus yra Ajurvedos mokymas apie žmogaus kūno tipus (skr. Doša), nulemiančius individualią kiekvieno žmogaus fizinės sandaros tipą, biocheminių procesų greitį, emocijų pobūdį, mąstymą, mitybą. Šias žinias turėtų turėti kiekvienas žmogus, nes tada būtų įmanoma geriau suprasti save patį, savo šeimos narius, bendradarbius.
Savitas Ajurvedoje yra ligos supratimas. Liga yra suskirstyta į šešias stadijas. Ajurvedos gydytojas subtiliais diagnostikos metodais gali ligą atpažinti bet kurioje stadijoje. Vakarų medicinoje liga atpažįstama tik ketvirtojoje stadijoje, kai kūne jau yra fizinių pakitimų audiniuose.
Tiek Kinijos, tiek Indijos medicinoms būdingas holistinis požiūris į žmogaus kūną. Pagrindinė mintis yra ta, jog neįmanoma gydyti organų ar slankstelių, neharmonizuojant viso žmogaus kūno. Pusiausvyros siekimas yra pagrindinė Ajurvedos ar kinų medicinos siekiamybė.
Kaip manote, kokius tų medicinų elementus būtina perimti mums? Kodėl?
Manau, kad kiek šiandieninės medicinos diagnostikos technologijos yra pažengusios į priekį, tiek Vakarų medicinos teoriniai pagrindai yra sustabarėję ir moraliai pasenę. Šiuolaikinė medicinos koncepcija tinka tik labai ligotiems, klasikinio, standartinio mąstymo žmonėms, kurie reikalauja kasdieninės medicininės priežiūros.
Gyvename ligotoje visuomenėje, kur nebeaišku, kokie yra sveiko žmogaus kriterijai. Tas, kuris stengiasi pats padėti sau, dažnai sulaukia tik artimųjų pajuokos. Daugelio dalykų iš alternatyviosios medicinos neužtenka suprasti protu, reikia ilgesnių patirčių. Retas kuris išdrįsta sau ištarti: o kodėl aš sergu? Kur serga mano gyvenimas, tarpusavio santykiai šeimoje, giminėje, kur stringa mano mąstymas? Dauguma žmonių tiesiog nenori ir neturi laiko pasidomėti energetine medicina. Mes gyvename tokiu sunkiu laikmečiu, kai rūpinimasis sveikata turi būti kasdieninis darbas ir rūpestis. Bet kurioje ligos stadijoje mes galime labai daug padėti sau, turėdami sudžok, aromaterapijos, ajurvedinės mitybos, savimasažo, meditacijos, Reiki, kvėpavimo patirčių.
Kas jus labiausiai nustebino studijuojant Rytų mediciną? Kodėl?
Labai nustebino žmogaus fizinio ir subtiliųjų kūnų grožis, tai, kiek galime įstabių patirčių sau suteikti, tik reikia norėti, nesustoti, keistis. Nustebino pulso diagnostikos galimybės, tai, kad iš vyro pulso gali nustatyti ir jo žmonos sveikatą, kad iš nėščios moters pulso gali nustatyti net būsimo kūdikio charakterį. Atsimenu, viename Ajurvedos centre pacientė iš Vokietijos pasiskundė, kad ventiliatorius jai labai išdžiovina akis, tai gydytojas kitą dieną atnešė jai du rožių žiedus ir liepė nakčiai užsidėti ant akių ir užsirišti skarelę…
Įprasta manyti, kad norint būti sveikam, užtenka tinkamai maitintis, pakankamai judėti ir ilsėtis. Ar tikrai šiandien to jau užtenka?
Šių dienų gydytojas turi būti ir mokytojas, kad žmogus susigaudytų, kaip padėti sau kasdieniniame gyvenime. Dėl to ir rašiau savo knygą „Rytų medicinos pradmenys arba kelias be pabaigos“. Manau, kad atėjo laikas skirti daugiau dėmesio kasdieninėms praktikoms, maldai. Turime stengtis padėti ne tik sau, bet ir savo artimui.
Koks Jūsų požiūris į vegetarizmą, kuris tapęs jau vos ne mados reikalu?
Aš labai dažnai tyliai stebiuosi, kaip mūsų aplinkoje viskas daroma iš kito galo. Savo gyvenime esu turėjusi ir vegetarinės, ir nevegetarinės mitybos periodus. Vegetarizmas, kaip ir sveikuoliškas gyvenimas ar žaliavalgystė, dažnai praktikuojama visiškai neatsižvelgiant į savo darbą, gyvenimo tarpsnį ir tiesiog kūno poreikius. Mūsų kūnas dažnai kaip nuvarytas kuinas mažiausiai sulaukia deramo dėmesio. Aš manau, kad vegetarizmas Indijoje atsirado Ašokos valdymo laikais, įsigalėjus ahimsos – atjautos gyvoms būtybėms principui. Tai ypatinga jautrumo būsena. Tokioje skaidrioje būsenoje kūnas nori tik labai lengvo maisto, juo labiau karštas klimatas Indijoje reikalauja labai lengvai virškinamo, šaldančio maisto. Taigi vegetarizmas gimsta ant ypatingo būvio, jis reikalauja dideles meilės valgio gamybai, laiko ir atitinkamos veiklos. Juk žmogus, dirbdamas sunkų fizinį darbą ir gyvenantis šaltame vėjuotame klimate, turi valgyti sotesnį maistą… Jeigu, būdamas vegetaras, sugebi išlaikyti normalią virškinimo ugnį, jeigu tau nešąla kūnas, jei nenusilpę kaulų čiulpai, – viskas gerai. Tačiau taip būna nedažnai. Vienu žodžiu, aš už „sveiką“ ir sąmoningą vegetarizmą, atitinkantį satvinę proto būseną.
Ką Jūs pati iš to, ką sužinojote, naudojate savo gyvenime?
Darbą su savimi pradėjau nuo sąmoningos mitybos. Mokiausi valgyti ir gerti tik vidinėje tyloje, nuraminusi protą. Stengiausi mokytis „klausytis“ maisto. Dar vėliau domėjausi meridianine joga, cigunu, mokiausi pažinti savo kūno tipą, stengiausi harmonizuoti išbalansuotas došas. Ne kartą Indijoje perėjau pančakarmos, t. y. kūno valymo procedūras. Stengiuosi praktikuoti sezoninį kūno sistemų valymą. Dabar kiekvieną rytą Reikipraktikoms skiriu apie dvi su puse valandos, nes turiu įtemptą darbo dieną. Kartą savaitėje darausi ajurvedines ar Reiki terapijas.
Genovaitė Privedienė
vlmedicina.lt