Ko tikėtis iš santuokos, kai amžiaus skirtumas – per 20 metų?
„George Soros, 83 ir Tamiko Bolton, 42”, šaltinis: telegraph.co.uk
Daugelis liko suglumę, kai buvo pranešta, jog 83 m. Nepriklausomybės akto signataras Aloyzas Sakalas vedė beveik perpus jaunesnę 47 m. žurnalistę Daivą Norkienę. Ko tikėtis iš tokių santuokų, kai vienas iš partnerių kitam, bent jau teoriškai, galėtų tikti ne tik į vaikus, bet ir į anūkus? Ar toks ryšys gali būti ne iš išskaičiavimo, ar jis gali būti ilgalaikis?
Apie partnerių su dideliu amžiaus skirtumu santuokų privalumus ir trūkumus kalbamės su vilniete psichologe Genovaite Petroniene.
– Kaip nutinka, kad žmonės su tokiu dideliu amžiaus skirtumu susižavi vienas kitu?
– Dažniausiai taip atsitinka, kai jaunesniam partneriui reikia motiniškos ar tėviškos globos. Bet beveik visada taip atsitinka moterims. Kad vyrai susidėtų su šitiek vyresne moterimi, būna gerokai rečiau. Dažniau – tik su šiek tiek vyresne, 5, 10 metų.
40-čia metų vyresni žmonės yra visai kitoje gyvenimiškoje būsenoje, negu jų jaunesnis partneris. Jie būna daugiau matę, išmintingesni, nuoširdesni.
Esant tokiam dideliam skirtumui, labai įdomiai susitinka žmonių amžiaus tarpsniai. Jaunas dar yra nuoširdus, o senas – jau yra nuoširdus. Iškrenta tas „karjeristinis“ laikas, kai visi užsiėmę, „daro pinigus“. Šitaip tie žmonės gali pasijusti gana artimi.
Bet neretai taip nutinka ir dėl išskaičiavimo. Moteris – graži ir seksuali, o vyras – turtingas. Vyrui tai yra milžiniškas savivertės pakėlimas: štai, jauna moteris į jį vis dar žiūri. Nesvarbu, kad seksas jau nebeišeina – o gal ir išeina. O moteriai tai reiškia finansinį saugumą.
Aišku, tokiais atvejais santuoka ilgai netrunka. Tik kol moteris pati įsitvirtina arba randa savo amžiaus jai padedantį vyriškį.
– Santuokos tarp labai skirtingo amžiaus žmonių pasmerktos greitai iširti?
– Jeigu partnerių amžiaus skirtumas – iki 20 metų, ir vyras yra vyresnis, o moteris jaunesnė, tokių santuokų yra daug ir sėkmingų. Toks vyras jaunesnės moters akyse yra stipresnis, daugiau pasiekęs, turtingesnis, vyriškesnis, labiau globojantis. Viskas atitinka tai, kaip moterys įsivaizduoja idealų vyriškumą.
O moteris tokio vyro akyse – graži, seksuali, silpna, jai reikia pagalbos. Kita vertus, ji tarsi mažiau kompetentinga, mažiau aiškina jam, kaip gyventi, labiau juo žavisi, labiau juo tiki.
Jie visiškai atitinka vyriškas ir moteriškas roles, kokios yra mūsų visuomenėje, ir tos santuokos visiškai sėkmingai gyvuoja.
– O jeigu skirtumas gerokai didesnis, nei 20 metų?
– Kai skirtumas dar didesnis, santuokos ne taip sėkmingai gyvuoja. Arba visai išyra, arba gyvuoja su didelėmis aukomis iš abiejų pusių.
Jaunesnei moteriai vyriškio grožis ir seksualumas ilgainiui pradeda darytis nebe toks, kaip buvo tada, kai jį įsimylėjo. Jai pradeda to trūkti.
Kartu tai smūgis ir moters savivertei. Jeigu ji būna su daugiau kaip 20 metų už ją vyresniu vyru, visiems kyla klausimas, kodėl ji nesugebėjo susirasti bendraamžio ar tik šiek tiek vyresnio vyro. Tai tarsi visuomenės spaudimas, o žmogui nesinori atrodyti nevykėliu kitų akyse.
– Kokį vaidmenį tokiais atvejais vaidina suaugę partnerių vaikai? Ar apskritai tėvai turi atsižvelgti į vaikų nuomonę, kurdami naujus santykius?
– Tėvai neturi, tačiau tikriausiai nori gerai sutarti su savo vaikais. Jeigu tai sugadins santykius su vaikais, jeigu vaikai yra labai nusivylę, mato, kad čia yra kažkoks išskaičiavimas ar „suvaikėjimas“, tėvams reikėtų labiau pasaugoti santykius su vaikais. Niekas nežino, ta šeima išliks ar neišliks, o vaikai yra vieninteliai.
Į vaikų nuomonę reikia atsižvelgti, bet nebūtinai jų klausyti. Ne visada vaikai būna teisūs, nors ne visada ir neteisūs. Būna pora keista, bet tarp partnerių – tikrai nuoširdus ryšys, tačiau vaikams būna labai gėda, negražu ir keista.
Jeigu santykiai paremti vien jausmais – tai dar nieko nereiškia. Moteriai labai nesunku įsimylėti 20 metų vyresnį vyrą, o vyrui jaunesnę moterį – juo labiau. Bet visų pirma reikia žiūrėti, ar sutampa jų interesai, ar jie tinka vienas kitam kaip asmenybės.
Netgi kai žmonės būna vienodo amžiaus, bet neatitinka jų interesai, jie išsiskiria. O skirtingo amžiaus žmonės su neatitinkančiais interesais išsiskirs tikrai.
Bet jeigu interesai visiškai atitinka – jie vienoje srityje dirba, domisi tuo pačiu, yra panašus charakteris, pasaulio matymas, tai kodėl gi ne? Tokių atvejų būna gana sėkmingų.
Dvasinis ryšys taip stipriai žmones suriša, kad net iškilusius seksualinius, sveikatos nesklandumus jie sugeba įveikti.
– Kokie skirtumai labiausiai trukdo tokioms poroms?
– Pirmiausiai išryškėjantis skirtumas – energijos skirtumas. Net jeigu amžiaus skirtumas tarp partnerių – tik 10 metų, vyresnysis būna ne toks energingas, mažiau priima naują informaciją.
Tada jaunesnis kenčia. Jis visur dar nori, viskas jam įdomu, o vyresniam jau neįdomu, jis nenori, nespėja, pavargsta. Tai – didžiausia bėda.
– Atsiradus tokiems nesklandumams, patartumėte gelbėti santuoką, ar manote, kad neverta to daryti, kad tiems žmonėms verčiau pasiieškoti savo bendraamžių?
– Jeigu santuoka buvo paremta tiktai erotiniu arba išskaičiavimo pagrindu, aš patarčiau jos negelbėti. Bet jeigu buvo dvasinis ryšys, ir ypač, jeigu amžiaus skirtumas nėra labai didelis, patarčiau, kiek įmanoma, bandyti ieškoti būdų prisitaikyti.
Jeigu žmonės vienas kitam yra sielos draugai – tai yra reta. Jie gali rasti savo amžiaus žmogų, bet nebus to gilaus ryšio.
– Kuris partneris turėtų labiau prisitaikyti – vyresnis ar jaunesnis?
– Jaunesnis. Jis stipresnis – tiek fiziškai, tiek emociškai.
Jurgita Noreikienė
Šaltinis: lrytas.lt