Kodėl po skyrybų vėl skubama prie altoriaus?
Sulaukę brandaus amžiaus žmonės dažnai nutaria iš esmės keisti savo gyvenimą – iš vienos santuokos neria į kitą, o vyrai neretai vėl pradeda nuo vystyklų. Ar kurdami naują šeimą vyrai stengiasi išvengti ankstesnių klaidų? O gal taip elgtis juos verčia instinktas pratęsti giminę?
Psichologė psichoterapeutė Rita Zykienė tikino, kad nors dvidešimt pirmame amžiuje instinktai svarbūs, tačiau kuriant santuoką tai nėra pagrindinė priežastis.
Tiek antra, tiek trečia santuoka gali būti skyrybų sudedamoji dalis. Labai dažnai antroji santuoka tėra šio proceso, kuris baigėsi skyrybomis, pasekmė, o ne priežastis.
„Kai žmogus iš vienos santuokos neria į kitą, mes matome akivaizdų įvykį, tačiau nežinome, kodėl ir kaip žlugo pirmoji santuoka. Skyrybospanašiai kaip ir onkologinė liga turi savo vystymosi stadijas”, – priminė R.Zykienė.
Antroji santuoka tėra šio proceso, kuris baigėsi skyrybomis, pasekmė, o ne priežastis.
Išsiskyrusio vyro noras vėl kurti šeimą gali būti nulemtas ne vien jaunos moters grožio. Pasirinkdami jaunesnę moterį nusivylę vyrai kartais tikisi ją lengviau valdyti, kontroliuoti, primesti savo taisykles antrajai pusei.
Ne veltui viena vokiečių patarlė sako: „Kai mergina neturi kraičio, ji neturi ir pretenzijų.“
– Skyrybų banga ir antrųjų santuokų mada. Gal tai noras atitolinti senatvę ir grįžti į jaunystę? Ar daug žmonių moka oriai ir ramiai laukti senatvės? – paklausiau psichologės R.Zykienės.
– Praėjo tie laikai, kai žmogus vidutiniškai gyveno apie keturiasdešimt metų, o bažnyčioje ištarta sutuoktinių priesaika, kad jiedu bus kartu, kol mirtis išskirs, atitiko tikrovę.
Dabar žmonės gyvena aštuoniasdešimt metų ir ilgiau, genetikai teigia, kad galėtume sulaukti ir 120-150 metų. Todėl nebeaišku, kada prasideda senatvė, ir ko tada žmonėms gali tikėtis.
Gal vertėtų ramiai pagalvoti apie tai, kad partneris nėra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Pagaliau reikėtų susitaikyti, kad ir trečiųjų, o gal ketvirtųjų santuokų banga yra neišvengiama.
Kartu gyvendami žmonės gali smarkiai keistis ir nutolti vienas nuo kito. Kitoms šeimoms labiau pasiseka — tiek vyras, tiek moteris vystosi kaip asmenybės kartu, išlieka įdomūs vienas kitam, todėl meilė tampa brandesnė.
Kai kuriose bažnyčiose yra suteikiama galimybė atnaujinti, patvirtinti santuokos įžadus.
– Sakoma, kad vyrai myli moterį tol, kol jos geidžia, o moterys – netgi tada, kai vyras jau būna miręs. Ar gali meilė tęstis amžinai?
– Vyrai ir moterys yra skirtingi. Pastaruoju metu man vis dažniau tenka konsultuoti vyrus, kuriuos atstūmė, paliko draugės ar žmonos.
Aistra gali tęstis ilgai, jei abu sutuoktiniai ją kursto, skirdami tam dėmesio ir laiko.
Gyvenimo pilnatvei didelę reikšmę turi jausmai – ne tik meilė, žavėjimasis, bet ir pagarba, dėkingumas, mokėjimas atleisti, atsiprašyti, toleruoti vienas kito netobulumą, klaidas.
Šeimoje žmogus ieško pripažinimo, palaikymo, jam norisi grįžti į namus kaip į oazę, o ne į dar vieną kovos ringą.
Mirus vienam sutuoktiniui, likęs kitas dažnai apgailestauja, kad per mažai pasakė jam gerų žodžių, neparodė, koks jis yra svarbus, mylimas ir reikšmingas.
– Ką jaučia išduotas sutuoktinis? Kodėl skyrybos sukelia tiek streso, kad kartais prilygsta artimojo netekčiai?
– Palikta moteris arba paliktas vyras išgyvena sielvartą, skausmą, galime sakyti, kad jis gedi, kaip ir užklupus kitoms netektims.
Kai žmogus miršta, yra nustatoma jo netektiems priežastis. Skyrybų atveju, iškyla labai daug neatsakytų klausimų tiek išsiskyrusiems, tiek jų artimiesiems, draugams. Natūralu, kad ieškoma kaltųjų.
Manau, skyrybos katalikiškoje šalyje gali sukelti net daugiau streso negu artimojo netektis.
Visuomenė yra nepalanki išsiskyrusiųjų atžvilgiu, linkusi juos kaltinti ar net smerkti. Pavyzdžiui, išsiskyrusi moteris su vaikais dažniausiai yra pasmerkta skurdui ir susvetimėjimui, nuo jos nusigręžia buvę šeimos draugai.
Tuo tarpu našliais tapę žmonės sulaukia daugiau užuojautos, paramos, palaikymo.
– Kodėl vieni žmonės būna laimingi šeimoje, o kiti – jaučiasi nuskriausti ir nepatenkinti?
– Gal vertėtų atlikti išsamius tyrimus, nuo ko priklauso lietuvių pasitenkinimas šeimyniniu gyvenimu ir palyginti su amerikiečių, indų ar kitų šalių tyrimais.
Tiekiant psichologines konsultacijas ir klausantis įvairių žmonių, kurie sutrikę vis kartoja tą patį klausimą: „Kodėl mane paliko“, man dažnai būna nesmagu.
Kartais iš nuostabos norisi sušukti: „Kaip jūs tiek ilgai sugebėjote išgyventi su ja (ar juo)?“
Mes visi, nepriklausomai nuo to, ar gyvename santuokoje ar esame išsiskyrėme, galėtume daugiau išreikšti dėkingumo vieni kitiems, kad tam tikrą kelio atkarpą sugebėjome nueiti kartu.
Santuoka – ne tik meilė, tai – atsakomybė, menas būti kartu, iššūkis, o kartu didžiulė paslaptis.
Šaltinis: lrytas.lt