fbpx

KODĖL AŠ ATSUKAU NUGARĄ EGZOTINIAM KULTUI?
3.7 (9)

28 Responses

  1. Anonimas parašė:

    Pavydas Dievui, kaip asmeniui
    degradacijos priežastis

  2. Intelektualas parašė:

    Reikia pirmiau atsukti veidą, kad po to būtų galimybė atsukti nugarą:) Labai paviršinis Vedinės filosofijos supratimas. „Atlygis už iliuziją visuomet tas pats – realybė, kuriai dar nesate pasiruošęs.” Tiesiog įvertinote per savo iliuzinio vaizdinio prizmę…Jokio objektyvumo.

  3. Dar1buvęsnarys parašė:

    Puikus straipsnis. Kulto narių komentarai buvo ir bus vien abstrakčios spekuliacijos, grįstos tais pačiais trafaretais kaip ir daugumoje sektų. Psichologiniai momentai – kuo didesnis įsitraukimas, tuo mažesnė tikimybė, jog net akivaizdūs įrodymai turės kokią nors galią pakeisti kulto suformuotą nuomonę. Nes žmonės yra linkę nepaisant aplinkybių vis tiek ginti savo nuomonę ir pateisinti savo veiksmus kaip teisingus. Čia verta prisegti įdomų video, kuriame atskleidžiamos Iskcon religinės organizacijos įkūrėjo antisemitinės, seksistinės, homofobiškos ir rasistinės pažiūros. -> https://youtu.be/HjZDQMNcuds
    Ką jau bepridurti apie visus pedofilijos skandalus ir žmonės, kurie nusižudė nesugebėję psichologiškai pasveikti po šios organizacijos lyderių smurto prieš juos.

  4. Dar vienas buvęs kulto narys parašė:

    Puikus straipsnis. Kulto narių komentarai buvo ir bus vien abstrakčios spekuliacijos, grįstos tais pačiais trafaretais kaip ir daugumoje sektų.

    Psichologiniai momentai – kuo didesnis įsitraukimas, tuo mažesnė tikimybė, jog net akivaizdūs įrodymai turės kokią nors galią pakeisti kulto suformuotą nuomonę. Nes žmonės yra linkę nepaisant aplinkybių vis tiek ginti savo nuomonę ir pateisinti savo veiksmus kaip teisingus. Čia verta paminėti įdomų video Youtube tinklalapyje, kuriame atskleidžiamos Iskcon religinės organizacijos įkūrėjo antisemitinės, seksistinės, homofobiškos ir rasistinės pažiūros, pavadinimas – „Ex-ISKCON member reveals evil pravupada”.

    Ką jau bepridurti apie visus pedofilijos skandalus ir žmonės, kurie nusižudė nesugebėję psichologiškai pasveikti po šios organizacijos lyderių smurto prieš juos. Svarbu šviesti visuomenę ir laikyti ištiestą pagalbos ranką tiems, kurie norėtų nuo viso to atsitraukti

  5. Indumati Dasi parašė:

    Labai gaila, kad per tiek laiko taip nieko ir nesupratote. „Gyvūnžmogis”, tinkamai save užvadinote, bet tai tik viena iš sielos atsiskleidimo stadijų pagal „Jaiva Dharmą”.. Jei nesuprantate, tai dar nereiškia, kad gylio nėra. Linkiu Jums daugiau sukriti. Haribol.

  6. Saulius Domarkas parašė:

    Labai gaila, kad Arūnui nepavyko susidurti su protingais vaišnavais ir kad jo supratimas apie Krišnos sąmonę toks paviršutiniškas ir angažuotas. Aš tikiu, kad jis susidūrė tik su blogais pavyzdžiais. Žmonės į Indiją važiuoja ne tam, kad didžiuotųsi ir vėlgi gaila, kad jis sutiko tokius, kurie didžiavosi tuo. Žmonės dažnai į Indiją kaip tik važiuoja kad išsklaidytų savo abejones, ar čia sekta, ar normali religija. Stačiatikių kunigas misionierius Oleg Steniaev nuvažiavęs į Indiją atidaryti stačiatikių misijos, vėliau prisipažino: aš ten pirmą kartą pasijutau sektantas. Turbūt tą patį galima pasakyti apie kiekvieną religinę tradiciją, perkeltą į naują vietą. Gaila, kad Ramūnas to ir nesuprato. Gal jam taip pat būtų gerai nuvažiuoti į Indiją? Bet turbūt jau nebenuvažiuos. Taip pat nepamenu, kad jis būtų priklausęs kokiai nors bendruomenei, todėl nenuoširdu sakyti, kad jis buvo labai klaidinamas, apgaudinėjamas ar išnaudojamas. Iš straipsnio atrodytų, kad visi ar dauguma vaišnavų gyvena izoliuotame iliuzijų pasaulyje. Absoliuti dauguma vaišnavų gyvena normalų gyvenimą ir yra normalūs žmonės ir tikinčių sąmokslo teorijomis čia skaičius neviršija visos Lietuvos statistikos. Visur pasitaiko tikinčių sąmokslo teorijomis. Sakyčiau, kad Arūno bloga karma, kad susitiko tik su tokiais žmonėmis.

  7. Saulius Domarkas parašė:

    Bet reikia pripažinti, kad kai kurie Arūno paminėti dalykai yra teisingi. Ir tuos dalykus Krišnos sąmonės bendruomenės turėtų taisyti ir tikiu, kad bando taisyti. Negaliu patikėti, kad Ramūnas Krišnos sąmonės bendruomenėje, kurioje realiai ir nebuvo ir jos veikloje nedalyvavo, patyrė tokią didelę skriaudą, kaip atrodo iš šio straipsnio. Galiu patikėti ir suprasti, jei žmogus gyveno Hare Krišna centre, visą savo laiką aukojo bendruomenei ir jį išmetė, ar jis liko apgautas. Bet Arūnai, ar tu tikrai dalyvavai kokios bendruomenės veikloje? Reguliariai lankeisi kokioje šventykloje ar centre, festivaliuose? Mačiau tave tik gatvėje ar įvairių festivalių metu pardavinėjant pyragėlius. Atsiprašau, jei aš labai klystu. Bet jei aš neklystu, tai ko vertas tavo rašinys? Net jei jame yra pusė tiesos, problema, kad pusė tiesos yra blogiau nei melas, nes pašaliečiams (kuriems šis straipsnis ir skirtas) bus neįmanoma suprasti, kur tiesa, o kur melas. O vaišnavams, šis straipsnis yra tiesiog dar vienas apdergimas.

  8. Saulius Domarkas parašė:

    Dar Vienas Buvęs Kulto Narys (jei toks tavo vardas :)), daugiausiai nusikaltimų tarp visų kultų ir sektų yra padaryta katalikų bažnyčioje. Pastaraisiais laikais daugiausiai baisių nusikaltimų žmogiškumui daro islamas. Kalbu ne tik apie paprastus žmones, tradicijos pasekėjus, bet ir apie tų tradicijų lyderius. Bijau, kad nei katalikai, nei musulmonai neustiktų su tuo, kad jie yra sekta ar kultas, todėl kad pas juos buvo negerų dalykų. Nemanau, kad vaišnavai (Indijoje ir visame pasaulyje) būtų padarę daugiau nusikaltimų nei katalikai ar musulmonai. Kadangi visose tradicijose buvo nusikaltėlių, turbūt geriausia būti ateistu. Bet ir ateistų tarpe buvo daug nusikaltėlių. Ką tada daryti? Ką apkaltinti?

  9. jei toks tavo vardas parašė:

    Geriausia yra pasitikėti tuo, ką galima moksliškai įrodyti, kas yra grindžiama faktais. Kadangi iki šiol neatsirado nei vieno mokslinio Dievo buvimo įrodymo, tai taip, geriausia yra būti ateistu.

  10. Autoriaus draugas parašė:

    A Variantas: jeigu autorius 3-4 metus praktikavo tokią \”nesąmonę\”, kaip jis dabar tai aprašo ir samprotaudamas nesugeba skirti filosofijos esmės, nuo smulkmenų ir nuo atskirų jos pasekėjų klaidų, nusiinterpretavimo, tada jis yra …. tiesiog per kvailas, nesugebantis mąstyti, susigaudyti filosofiniuose dalykuose. Ne bėda nesusigaudyti, bet … didelė bėda nesusigaudyti ir manyti, kas susigaudai.

    B Variantas: jeigu kritikuojamoje tradicijoje yra ir gerų dalykų ir kažkiek neadekvatumo atskirų jos pasekėjų veiksmuose, tačiau autorius rašydamas apie tai savo apibendrinimuose, sąmoningai viską pateikia tik kaip neigiamą dalyką, tada jis, deja yra …. melagis arba nuoskaudų valdomas žmogus.

    Visais atvejais ir kvailo, ir meluojančio, ir nuoskaudų valdomo žmogaus samprotavimai yra … verti tik tiek, kad atskleidžia to žmogaus vidines bėdas. Tikėkimės, kas nors padės :)

  11. Darius parašė:

    Ramūnas turi teisę turėti savo nuomonę. Organizaciją žinau iš vidaus. Yra dalykų, kuriems pritariu. Yra dalykų, kur nesutinku su Arūnu. Kiekvienas mes asmenybė. Mano nuomone organizacijoje dalis žmonių yra fanatiški. Ramūnas juos gerai aprašė. Pritariu Sauliaus nuomonei, kad jų nėra daug. Visose pasaulio religijose yra fanatikų. Čia natūralus reiškinys žmonių tarpe. Šitam judėjime aš asmeniškai su fanatikais nebendrauju per daug, o savo laiką investuoju į adekvačius žmones. Tokių man pasisekė sutikti daug.
    O dėl to, kad daugelis žmonių ateina į panašias organizacijas turėdami tuštumą ir problemų viduje visiška tiesa.
    Man asmeniškai teko matyti ne tik nusivylusius ar išeinančius su kartėliu. Teko matyti tokius, kurie atėjo būdami narkomanais, alkoholikais ir pan. Po kelių metų jų nebuvo galima pažinti gerąja žodžio prasme. Jie išlipa iš savo priklausomybių, sukuria šeimas, tampa normaliais mokesčių mokėtojais, sukuria savo verslus.
    Vienus tokios organizacijos traumuoja, kitiems padeda. Čia vėl labai individualu.
    Nėra viskas juoda, nėra ir viskas gerai.
    Kiekviena organizacija turi kur tobulėti. Dalis žmonių šitoje organizacijoje rodo norą tobulėti ir keistis. Dalis rodo norą nesikeisti ir net neanalizuoti tokios kritikos. Laikas parodys, kur toliau Lietuvoje ir pasaulyje judės Harė Krišna judėjimai. Na, bet tokiomis beviltiškomis spalvomis istorijos nepieščiau. Labai lengva rasti google, kad ISKCON yra tarptautiniu mastu pripažinta organizacija, legaliai veikianti. Indijoje prezidento ir jų parlamento nekartą apdovanota. Nemažai Indų didžiuojasi, kad yra ISKCON dalis. Todėl Ramūnas buvo neteisus, kad ISKCON prastai vertinamas politikų ir žmonių tarpe Indijoje. Daugumoje atveju pozityviai. Vietinė Indijos regiono Bengalijos valdžia, dabar net iš Kalkutos oro uosto planuoja naujus greitkelius statyti į Iskcon šventyklą statoma Majapure. Tai didelis projektas su daugiamilijoninėmis valstybės investicijomis. Indija pripažįstą ISKCON ir net dažnai remia. Na, todėl ne su visomis Arūno pastabomis sutikčiau. Bet tikrai yra ir geros kritikos su teisingom įžvalgom.

  12. Andželika parašė:

    Arūnai, nors aš jūsų nepažįstu, bet pastebiu vieną tendensiją, kuri yra labai, labai ryški. Visi kas pabuvo Lietuvos iskcon bendrijoje, po kurio laiko sutikę arba gavę antropoteosofijos atstovų bendravimą, labai greitai pamiršta ką gero ir naudingo gavo, kai atėjo į iskcon bendriją. Labai greitai pamirštama, kad buvo ileisti į namus, pamaitinti, sudarytos sąlygos individualiai veiklai ir raiškai. Labai keista, kad greitai dingsta dėkingumas, pagarba, tampa gubūs ir labai kategoriški. Žmonių matymas ir vertinimas daugelyje atvejų tampa neadekvatus, iškrypęs ir neatitinka realybės. Visur yra netobulumų ir trūkumų. Yra daug vietų, kur mums visiems reikia padirbėti, bet juk žmonės stengiasi. Tikiu, kad ir jūs stengiatės. Fb komentaruose užsiminiau, juk pats žmogus renkasi kur ir kiek būti. Kam kankintis jei blgai jautiesi? Kam save ir kitus apgaudinėti? Sąmoningas, subrendęs, kulturingas žmogus, atėjęs ar užklydęs į svečius, priėmęs vaišes, pagalbą ar užuovėją tokią, kokią tuo metu žmonės galėję duoti, išeina su dėkingumu ir pagarba. O dabar gaunasi, kad jūs man netikote, nedavėte to, ko aš tikėjausi ir laukiau, tai vat kokie jūs dabar blogi, fanatikai, nenoramalūs ar dar kažkokie… Kaip tiems žmonėms jaustis…? Juk pats savo noru atėjote į bendriją, pats ten buvote tiek, kiek norėjote būti. Nemažai ir ilgą laiką būdamas, kritikavote vaišnavus. Tai tas pats, kaip užeitum, pas pažįstamą kaimyną į namus ir atsisėdes pas ji už vaišių stalo, dėtumėte jį į šuns dienas. Toks kaimynas, paimtų už kupros ir mestų laukan, o jūsų juk niekas nemetė. Nusibodo ir išėjote. Be to, keistai atrodo kai sakote, kad esė pasirašėte sau, o draugų paskatintas, tai ką sau rašėte, imate ir paviešinate. Tai kur tada jūs, jūsų privatus ir asmeninis gyvenimas…? Ar ir vėl, kaip teigiate buvote ir esate įtakojamas, tik dabar jau kitų, kitos bendruomenės atstovų…?

    • Dolanda parašė:

      Dėkoju už pasidalinimą. Panašios mintys, panašūs patyrimai ir iš antropoteosofijos kulto.
      Įdedu čia totalitarinių sektų požymius pagal A. Dworkin, galbūt kažkam pravers ieškant savo kelio…
      „1. Grupėje atrasi būtent tai, ko iki šiol bergždžiai ieškojai. Ji absoliučiai tiksliai žino, ko tau trūksta.
      2. Jau pirmas susitikimas atvers tau visiškai naują požiūrį į daiktus.
      3. Grupės pasaulėžiūra stulbinančiai paprasta ir paaiškina bet kokią problemą.
      4. Sunku tiksliai charakterizuoti grupę. Neturi svarstyti arba tikrinti. Tavo naujieji draugai sako: „To neįmanoma paaiškinti, turi tai pergyventi – dabar eime su mumis į mūsų Centrą“.
      5. Grupė turi mokytoją, mediumą, vadą arba guru. Tik jis žino visą tiesą.
      6. Grupės mokymas laikomas vienintelėmis tikromis, amžinai teisingomis žiniomis. Tradicinis mokslas, racionalus mąstymas, protas atmetami, nes jie negatyvūs, satanistiški, neapšviesti.
      7. Nepriklausančių grupei asmenų kritinės pastabos laikomos jos teisumo įrodymu.
      8. Pasaulis artėja prie katastrofos, tik grupė žino, kaip jį galima išgelbėti.
      9. Tavo grupė – tai elitas. Likusi žmonijos dalis sunkiai serga ir yra visiškai pasimetusi: juk ji nebendradarbiauja su grupe ir neleidžia jai savęs gelbėti.
      10. Turi nedelsdamas tapti grupės nariu.
      11. Grupė atsiriboja nuo likusio pasaulio, išsiskirdama, pavyzdžiui, rūbais, maistu, ypatinga kalba, griežta tarpasmeninių santykių reglamentacija.
      12. Grupė nori, kad nutrauktum „senuosius“ ryšius, nes jie trukdo tavo tobulėjimui.
      13. Tavo seksualiniai santykiai reglamentuojami. Pavyzdžiui, vadovybė parenka partnerius, skiria grupinį seksą arba, priešingai, visišką susilaikymą.
      14. Grupė užpildo visą tavo laiką užduotimis: pardavinėji knygas arba laikraščius, verbuoji naujus narius, lankai kursus, medituoji…
      15. Labai sunku likti vienam, kažkas iš grupės nuolat yra šalia.
      16. Jeigu pradedi abejoti, jeigu neateina žadėtoji sėkmė, dėl to visuomet kaltas esi tu, nes nepakankamai daug laviniesi arba per silpnai tiki.
      17. Grupė reikalauja griežtai ir neprieštaraujamai laikytis jos taisyklių ir drausmės, nes tai vienintelis kelias į išsigelbėjimą.“ 

  13. Adeptas parašė:

    Iš to, kad Ramūnas rašo „kas rytą barbendamas lyg žirnius į sieną mantrą, lankydamasis užsiėmimuose ir šventėse, jaučiausi dviprasmiškai. Viena vertus saugu, skanu, gražu, išaukštinta, o kita vertus svetima ir dirbtina. Jausmas tarytum skęsčiau svetimoje, kitatautėje ir kitakultūrinėje fabuloje”, galima pasvarstyti, kad mantros meditacijos jis ėmėsi per anksti, dar nesukaupęs tikėjimo, tikėjimo įspūdžių, todėl tai ir buvo „lyg žirniai į sieną”. Pagal vaišnavų mokymą, mantrą, kuri sudaryta iš šventų Dievo vardų, yra pasiruošę kartoti tie, kas sukaupė tikėjimą širdyje, ir kas gali tai daryti su įsisąmonintu ryšiu su Dievu. Jeigu tikėjimas nėra susikaupęs, labiau rekomenduojama klausytis kaip mantrą gieda šventieji, o ne pačiam ją kartoti. Klausydamasis žmogus gali įgyti tikėjimą, sukaupti dvasinius įspūdžius. Bet visgi nieko blogo nenutiko, kaip Ramūnas rašo: „Maždaug porą metų skendėjau euforijoje.” Porą metų efektas buvo labai teigiamas. Vėliau, pirminė euforija atslūgo, ir prasidėjo apsisprendimo procesai, t.y. žmogus bandė susivokti ar tikrai rimtai ir giliai galės eiti šiuo keliu, ar ne. Kaip matom, iškilo kliūčių, ir tikėjimas nesusikaupė. Tame nėra nieko blogo – jeigu turi tikėjimą, eini tikėjimo keliu, jeigu neturi tikėjimo – neini tuo keliu, kuriuo netiki. Reikia tik susivokti, ar tiki, ar nori įgyti tikėjimą ir sukaupti tikėjimo įspūdžius, ar atvirkščiai – nenori, ir tau tai nepatinka. Ramūnas galiausiai nusprendė, kad nenori, ir kad jam tai nepatinka.

    Viena iš Arūnui iškilusių kliūčių – prisirišimas prie savosios tautos ir kultūros, ir manymas, kad Krišnos sąmonė yra tik kitos tautos ir kitos kultūros reiškinys: „Jausmas tarytum skęsčiau svetimoje, kitatautėje ir kitakultūrinėje fabuloje. Matyt todėl niekuomet nebuvau aktyvus šio judėjimo praktikas.” Tas pats motyvas iškyla ir kitoje teksto vietoje: „Graudu tai rašyti, tačiau gyvas pavyzdys, kai valstybės lygiu per valstybinę šventę buvome kviečiami giedoti Lietuvos himną, pasiūlęs krišnaitui nueiti drauge, gavau atsakymą, koks himnas? Sako, čia vieną gyvenimą lietuvis, kitą gyvenimą vokietis. Krišna yra svarbiausia, absoliuti tiesa. Po tokių pareiškimų lieki šoke. Ar jis pats supranta ką kalba, kas ta absoliuti tiesa? Ką tokiam galima pasakyti? Jis pats nusikerta nuo savo tautos šaknų, o bendruomenė ryškiai tą padeda padaryti. Paskui Lietuvoje gyveni kaip juokinga „apipešiota višta“, kuri nežino kaip save identifikuoti ir „kūdakuoja“ konvulsijas sukeliančius pasisakymus.”

    Vaišnavai nežiūri taip, kad Krišnos sąmonė yra kitos tautos ar kitos kultūros reiškinys. Pagal jų tikėjimą, Krišna – pirmapradis Dievo pavidalas, amžinai egzistuojantis vidinėje dvasinėje Dievo energijoje, Dvasiniame Danguje. Į Žemę Jis nužengė Indijoje, bet Dievas nėra nei indas, nei amerikietis, nei kurios nors kitos tautos atstovas, kūrinys, ar nuosavybė. Dievas – amžinas, begalinis, viską sukūręs, iš kurio viskas kyla, ir į kurį viskas galiausiai sugrįžta. Jis gali nužengti į Indiją ar kokią kitą šalį, bet Jis yra amžinai aukščiau visų sukurtų visatų, galaktikų ir planetų, ką jau kalbėti apie atskiras šalis Žemės planetoje. Kadangi visos gyvos esybės yra be galo mažos Dievo dalelytės, visos jos turi amžiną ryšį su Dievu. Būtent to savojo amžino ryšio su Dievu, Krišna, mes ir siekiame kaip vaišnavų tradicijos adeptai. Ne atmesti savo kultūrą ar priimti kitos tautos kultūrą, bet įsisavinti amžiną dvasinę sielos ir Dievo santykių kultūrą. Ta amžina kultūra svarbesnė negu laikina žmonių sukurta kultūra. Siela amžina, ir jos ryšys su Dievu amžinas. Tai nesukurtas, o giliai egzistencinis dalykas. Tuo tai skiriasi nuo tautinės kultūros, kuri susijusi su krauju ir genais, tėvyne, kalba ir t.t., viskuo, kas prasideda su šio fizinio kūno gimimu ir pasibaigia su jo mirtimi. Sielos kultūra susijusi su amžina dvasine tėvyne ir amžinu dvasiniu sielos Šaltiniu.

    Taigi, kaip save identifikuos lietuviai vaišnavų tradicijos adeptai? Kaip amžiną dvasinę sielą, kuri nėra nei lietuvis, nei indas, nei amerikietis ar rusas, bet amžina Dievo dalelytė. Todėl atsakymas, kurį Ramūnas išgirdo pasiūlęs krišnaitui eiti sugiedoti Lietuvos himną, visai natūralus. Dvasininkai kartais pasako tai, kas žmonėms, pasinėrusiems į šio pasaulio prisirišimus, skamba paradoksaliai ar šokiruojančiai. Bet jeigu iš tikro tokia yra egzistencinė realybė, o prisirišimai – iliuzijos, tada toks šokas nėra nieko nuostabaus ar neigiamo. Tiesiog kalbos apie realybę kontrastuoja su iliuzinėmis sampratomis.

    Kaip galėtume apibrėžti „absoliučią tiesą”? Absoliuti tiesa tai pilna realybė, pilna visuma; viskas, kas tik egzistuoja; tos pilnos realybės pilnavertė išraiška arba apibūdinimas. Vaišnavų požiūriu, kadangi Dievas yra tas, iš kurio viskas kyla, viskas yra arba Jis Pats, arba Jo energijos, kurios nuo Jo nesiskiria, tai Dievas, Krišna, ir yra ta pilna realybė. Todėl Dievas, kartu su Savo energijomis, yra pilna visuma, absoliuti tiesa. Todėl krišnaitas, kuris taip pasakė Arūnui, suprato ką kalba, ir tai visiškai atitinka vaišnavų filosofiją. Visi vaišnavai taip galvoja.

  14. Todemus parašė:

    Irgi turiu viena pazystama kuris i tai istrauke turejio viską prarado viską vat ir pabaiga

  15. Perspektyva parašė:

    Jei kas galvoja apie dalyvavimą šiame judėjime, verta visų pirmą gerai pasiskaityti čia -> http://harekrishnathing.com/

    Kalbant apie skaudžiausius dalykis – šimtai žmonių, kurie vaikystėje buvo seksualiai išnaudoti šiame kulte, užaugę iki šios dienos gyvena nepilnavertį gyvenimą, yra priklausomi nuo alkoholio, narkotikų, daug iš jų yra benamiai ir daugiau nei 25 nusižudė negalėdami gyventi su tokia tragedija sąmonėje.

    Dar didelė problema tame, jog kulto nariai bando teisinti kulto įkūrėją lyg jis neturėtų nieko bendro su tuo, ką darė jo pasekėjai. Tačiau istorija ir racionalus protas rodo kitaip.

    Kai šventyklos Vrindavane (Indija) lyderiai sužinojo, jog vienas iš jų mokyklos mokytojų seksualiai išnaudojo daugumą vaikų, tad jie nusprendė atvesti tą pedofilą prieš Bhaktivedantą Svamį (Iskcon įkūrėją), kad šis jį nubaustų. Tai vyko paskutiniais kulto įkūrėjo gyvenimo metais, jis buvo Alahabade, Indijoje. Ir kai Bhaktivedanta Svamis susitiko su tuo pedofilu ir išgirdo visus faktus apie seksualinius išnaudojimus, jis jam nurodė tiesiog palikti šį judėjimą, bet leido apsilankyti ir pavalgyti sekmadieninėse programose. Neskambino policijai, ir net nepasirūpino jokia psichologine pagalba vaikams (kurie patyrę tokias kančias), absoliučiai daugiau nieko. Vien tam, kad išsaugoti gerą organizacijos vardą ir jog vaikai nepradėtų visų tų baisybių pasakoti vaikų rūpybos specialistams.

    Psichoterapeuto, kuris specializuojasi į kultų smegenų plovimą, video apie tai – https://www.youtube.com/watch?v=jsXcBxI9-NA
    Video apie tai, jog pedofilai iki šiol užima organizacijos lyderių vaidmenį, akivaizdžiai matomas netinkamas fizinis kontaktas su vaikais net viešumoje – https://www.youtube.com/watch?v=8lekUIEcxQA

    • Adeptas parašė:

      Taip, prieš prisijungiant prie kokios nors institucijos, organizacijos, reikia žinoti neigiamus faktus. Panašiai, kaip prieš einant į bažnyčią, žmonės žino apie tai, kokias blogybes blogiečiai bažnyčioje yra nuveikę viduramžiais, ir šiais laikais, taip ir prieš prisijungiant prie kurios nors konkrečios bendrijos, reikia žinoti kokias blogybes blogiečiai yra nuveikę toje bendrijoje. Blogiečių būna visur, nereikia įsivaizduoti, kad religinėse ar dvasinėse bendrijose bus vien geri žmonės. Bus gerų, bus aistringų, valdingų, ir bus tamsių. Bus visokių, kaip ir visur sutinkame įvairių žmonių. Tiesa ir faktai geriau negu į viską žiūrėti pro rožinius akinius, būti naiviam, o po to dėl to nusivilti ar patekti į kažkokias blogas situacijas.

      Reikia skirti kelis dalykus: 1. Tikėjimą, mokymą, tradiciją, kuri vadinasi Gaudija sampradaja 2. Ta tradicija sekančių žmonių visumą, kurių yra milijonai, jeigu priskaičiuoti Indijos gyventojus, kurie seka būtent ta tradicija. 3. Atskirus tų žmonių judėjimus, kaip pvz. skirtingi Gaudija Mathai, ISKCON, IPBYS ir kt. 4. Atskiras grupes ir bendruomenes tuose dideliuose judėjimuose, kurių net tame pačiame judėjime gali būti labai skirtingų savo savybėmis.

      Taigi, mes jungiamės prie tikėjimo, prie tradicijos. Judėjimai ir grupės tai antraeilis dalykas, prie jų mes galim jungtis, galim nesijungti, tai pasirinkimo reikalas, priklausomai nuo to, kokių žmonių ten randame, ir ar manome, kad ten viskas gerai, saugu, sąžininga, ir t.t. Dvasiniai mokytojai nurodo bendrauti su gerais žmonėmis, o blogiečių, tamsių – privengti.

      Kaip krikščionys išlaiko tikėjimą Jėzum, Biblija, Dievu, nors kažkurie krikščionys yra pridarę blogų dalykų, taip ir mes išlaikom tikėjimą iškiliausiais Gaudija sampradajos dvasiniais mokytojais, šventraščiais, Dievu, nors kai kurie žmonės kažkuriose grupėse yra padarę blogybių.

      Žiūrint į ateitį, jeigu šio tikėjimo tikinčiųjų rasis dar daugiau, sakykim, jeigu jis pradėtų kada nors sudaryti kokius nors 10 proc. nuo Vakarų populiacijos, tokiame dideliame skaičiuje žmonių be abejonės atsiras ir tokių, kurie darys nusikaltimus ir sės į kalėjimą už tai. Lygiai kaip tarp 80 proc. populiacijos sudarančių krikščionių būna nusikaltėlių ir jie sėda į kalėjimą. Bet dėl to bažnyčia neužsidaro ir nenustoja egzistuoti, o krikščionys nepraranda tikėjimo. Taip ir Gaudija sampradaja nenustos egzistuoti dėl to, kad joje rasis kažkiek blogiečių. Indijoje, kadangi Gaudija sampradaja seka milijonai (ji yra viena iš pagrindinių religinių srovių Rytų Indijoje), be abejonės tokia situacija ir yra – tame skaičiuje randasi žmonių, kurie padaro nusikaltimų.

      Jeigu kažkuriose grupėse yra sektantiškumo blogąja prasme pasireiškimų, tokia kritika yra o.k., nes niekas nenori patekti į kokią nors sektantišką grupę. \”Sektų baimė\” yra normali savisauga. Todėl negatyvūs faktai yra žinotini, ir niekas jų nesiruošia neigti.

    • Adeptas parašė:

      Kalbant apie tai, kad ISKCON gurukulose (mokyklose) būdavo vaikų skriaudimo, tai iš tiesų yra skaudžiausias ir sunkiausias ISKCON istorijos puslapis.

      1998 m. ISKCON savo oficialiame žurnale „ISKCON Communications Journal“ išspausdino sociologijos profesoriaus E. Burke Rochford, Jr. atlikto tyrimo ataskaitą apie vaikų skriaudimą ISKCON vaikų mokyklose gurukulose (judėjimo mokyklose mokėsi dalis narių vaikų, tuo metu šias mokyklas buvo baigę maždaug 1500 vaikų) 1972–1985 m. laikotarpiu, kurioje buvo minimi mušimo ir seksualinio išnaudojimo atvejai.

      Judėjimo nariai buvo nepatenkinti atsakingais už gurukulų priežiūrą asmenimis ir visa GBC, kuri nesureagavo laiku ir nesiėmė griežtų priemonių. Pagrindinį vaidmenį iškeliant šią problemą į pirmą planą užėmė jaunoji ISKCON karta, kuri augo gurukulose.

      2005 m. JAV teisme buvo patvirtintas kompensacijų planas, kuriame ISKCON sudarė galimybę visiems nukentėjusiems kreiptis dėl kompensacijų, kompensacijų apimtis – 9,5 mln. $ suma 542 asmenims, pareikalavusiems kompensacijos, suma išmokama vienam asmeniui siekė nuo 2500 $ iki 50000 $. ISKCON šiai problemai nagrinėti, spręsti pagalbos nukentėjusiems klausimus ir užtikrinti, kad ateityje tai nepasikartotų, įkūrė specialią instituciją judėjimo viduje, pavadintą ISKCON Central Office of Child Protection. Po kompensacijų plano įgyvendinimo, prasidėjo jaunosios ISKCON kartos ir vyresniosios kartos, atsakingos už gurukulų problemas, susitaikymo procesas, nors visiško tarpusavio supratimo dar nebuvo pasiekta, visos problemos iki galo nebuvo išspręstos, ir atgaila ir atsiprašymai, bei situacijos ištaisymas, panašu kad, nebuvo idealiai ir pilnai atlikti.

      Bet dėl kai kurių sekėjų blogo elgesio su vaikais kaltinti dvasinį mokytoją, kuris įsteigė ISKCON, nėra pagrindo. Jis mokė savo mokinius tik gero elgesio. Kiti labai garbingi Gaudija sampradajos dvasiniai mokytojai Indijoje yra pripažinę jį reikšmingu tradicijos šventuoju, ypatingai įgalintu Dievo, Krišnos, paskleisti tikėjimą Krišna visame pasaulyje. Jeigu kažkurie mokiniai padarė kažką blogo, ne mokytojas ir jo mokymas dėl to kaltas, o tai, kad jie nesekė jo gerais pamokymais, o elgėsi visiškai priešingai. Taip kaip ir Jėzus nėra kaltas dėl to, ką viduramžiais ar šiais laikais blogo padaro jo mokymu sekantys žmonės.

      Konkrečiai dėl vaikų, ISKCONą įkūręs dvasinis mokytojas mokė tokių dalykų:

      Laiškas mokiniui

      Hyderabadas
      1972 lapkričio 18 d.
      Dalasas

      Mano brangus Rūpa Vilas,

      Prašau priimti mano palaiminimus. Gavau tavo laišką, parašytą 1972 m. spalio 28 d., ir atidžiai perskaičiau. Labai džiaugiuosi, kad Gurukulos mokykloje vaikai daro gerą pažangą Krišnos sąmonės išsilavinime, tai labai geros žinios. Taip, jeigu mes juos tinkamai apmokysime, jie užaugs kaip aukščiausio standarto vaišnavai bhaktai. Ir koks tas apmokymas? Jie tiesiog turi būti užsiėmę tokiu būdu, kad visados prisimintų Krišną, tai viskas. Tai nėra koks nors mechaninis procesas, galvojant, kad „jeigu mes juos versime taip elgtis, tokie jie ir užaugs”, ne. Mes esam asmenys, ir Krišna yra Asmuo, ir mūsų santykius su Krišna Jis visados palieka kaip atvirus savanoriškam sutikimui – ir ta savanoriška nuotaika – kad, „taip, Krišna, aš mielai darysiu kartu su Tavim, ką bepasakytum” – tas pasiruošimas ir noras paklusti yra įmanomas, tik jeigu yra meilė. Verčiamas jėga, aš nesutiksiu. Bet jeigu yra meilė, o, tada aš mielai tai darysiu. Tai yra bhakti, tai yra Krišnos Sąmonė. Taigi, panašiai, jeigu mes apmokysime vaikus išvystydami ir paskatindami jų polinkį mylėti Krišną, tada mums pasiseks juos išlavinti iki aukščiausio standarto. Tada jie visados mielai darys, ko paprašysi. Taigi, aš girdėjau, kad buvo vaikų mušimo rykštėmis. Žinoma, aš nežinau, bet to neturi būti. Galite parodyti rykštę, pagąsdinti, bet geresnis menas yra vienaip ar kitaip, netgi apgaunant juos, vengti šio jėgos panaudojimo reikalo ir paskatinti juos paklusti dėl mylinčios nuotaikos. Tokia yra drausminimo metodo sėkmė.
      Tikiuosi, kad tau viskas gerai.

      Tavo amžinas geranoris
      A.Č. Bhaktivedanta Svamis

      Tą pačią dieną, lapkričio 18, dvasinis mokytojas rašo laišką kitai mokinei:

      Hyderabadas
      Lapkričio 18 d., 1972

      Mano brangi Bhanutanya dasi,

      Prašau priimti mano palaiminimus. Gavau tavo laišką be datos, ir perskaičiau su didžiu susirūpinimu. Vienas dalykas, esu labai nuliūdintas to, kad palikai bhaktų draugiją dėl to incidento Gurukulos mokykloje. Dabar tu gyveni atskirai, kadangi tau buvo skaudu pamatyti, kad su vaikais kartais blogai elgiamasi, ir todėl, kad niekas neklausė tavo gerų patarimų šiuo klausimu. Bet būk užtikrinta, kad aš visados labai rūpinuosi mano mokinių gerove, taigi, aš imuosi žingsnių ištaisyti šią nelaimingą situaciją. Taigi, mano patarimas tau yra grįžti prie savo gyvenimo Krišnos sąmonės bhakti tarnystėje, ir jeigu tu sugrįši į Dalaso mokyklą, ir parodysi kitiems mokytojams, koks yra tinkamas būdas gražiai mokyti ir drausminti mokinius, tai bus labai didelis pasitarnavimas. Aš siunčiu šio laiško kopiją, kartu su tavo laišku, Satsvarupai, kad jis tuoj pat sužinotų.

      Taigi, dalykas toks, kad vaikai iš viso neturėtų būti mušami, tai aš pasakiau. Jiems tiesiog turėtų būti parodyta rykštė. Taigi, jeigu kas nors negali taip susitvarkyti, jis nėra tinkamas būti mokytoju. Jeigu vaikas tinkamai apmokomas Krišnos sąmonėje, jis niekada neišeis. Tai reiškia, jis turi gauti du dalykus, meilę ir mokymą. Taigi, jeigu bus vaiko mušimo, jam bus sunku priimti meilės dvasioje, ir kai jis bus pakankamai suaugęs, jis gali norėti išeiti – štai koks yra pavojus. Taigi, kodėl vyksta tie dalykai – žygiavimas ir mantros kartojimas, nepakankamai pieno, per griežtas laiko tvarkaraštis, mažų vaikų mušimas? Kodėl įvedinėjami šie dalykai? Kodėl jie išsigalvoja tokius naujus dalykus, kaip žygiavimas ir džapa tarsi armijoje? Ką aš galiu padaryti iš tokios tolimos vietos? Kai jie yra maži vaikai, jie turėtų bėgioti ir žaisti, o ne būti verčiami kartoti džapą, tai nėra tinkamas būdas. Taigi, aš daviau tau principus, kuriais galima vadovautis, su manim nereikia konsultuotis dėl kiekvienos smulkmenos, tai yra to, kuris vadovauja vietoje, reikalas, bet jeigu nėra nei vieno, kuris galėtų tvarkytis teisingu būdu, ką aš galiu padaryti? Taigi, jeigu tu turi teisingą idėją, kaip tai daryti, tu gali vėl ten nuvykti ir užimti kažkokį atsakingą postą, kad ištaisyti padėtį, tokia bus tavo tikroji pareiga, o ne kad iškilo nesutarimas, ir aš pasibjaurėjęs pasitrauksiu, ne. Tai nėra vaišnavų standartas. Standartas turėtų būti, kad nepaisant to, jog yra kažkoks sunkumas, mano dvasinis mokytojas liepė man tai atlikti, ir aš tai padarysiu, tai viskas.
      Tikiuosi su tavim viskas gerai.

      Tavo amžinas geranoris
      A.Č. Bhaktivedanta Svamis

    • Adeptas parašė:

      Dėl to atvejo su pagautu vaikų tvirkintoju, kurį aprašo komentatorius \”Perspektyva\”, tai jį aprašo pats to įvykio liudininkas Bhagavat Das, viešoje online diskusijoje tarp ISKCON lyderių 2006 m.:

      http://www.dandavats.com/?p=685

      \”Mano vardas yra Bhagavat Das. Aš esu du kartus įšventintas Šrilos Prabhupados, ir buvau judėjime nuo 1970 m. Mano žmona Radha ir aš buvome 9 metus licencijuoti JAV kaip globėjai (foster parents). Savo namuose per tą laiką mes paglobojome beveik 70 vaikų, daugelis iš jų buvo fiziškai ir seksualiai nuskriausti. Mano patirtis su šiais vaikais, kaip globėjo, patarėjo ir vadovo, man leidžia iki tam tikro laipsnio suprasti Gurukulas baigusių mokinių padėtį. Aš giliai prijaučiu jų nepasitenkinimui tuo, kaip ISKCON tvarkėsi su jų situacija. Jeigu ISKCON lyderiai sektų tuo pavyzdžiu, kurį parodė Šrila Prabhupada, kaip elgtis su vaikų skriaudikais, jie mažų mažiausiai parodytų vaikams, kad jie netoleravo vaikų skriaudimo.

      Aš buvau Allahabade 1977 m. sausio mėn., kai Šrila Prabhupada buvo Kumbha Meloje. Tuo metu vienas iš pirmųjų vaikų tvirkintojų buvo pagautas Vrindavane ir atvežtas į Allahabadą, kad Šrila Prabhupada nuspręstų, ką su juo daryti. Šrila Prabhupada, išgirdęs kad šis jo mokinys tvirkino beveik visus vaikus Gurukuloje, pasibjaurėjo ir papurtė galvą. Jis buvo taip pasibjaurėjęs, kad pasakė GBC ir kitiems, kurie buvo kambaryje, kad šis vaikinas jo nurodymu dėl jokios priežasties neturėtų būti įleistas į jokią mūsų šventyklą. Kai buvo klausinėjama dėl bausmės griežtumo, Šrila Prabhupada vieną kartą pasakė, kad tas vaikinas gali ateiti į šventyklą sekmadieninių vaišių. Tačiau, nelaimei, po to, kai Šrila Prabhupada paliko šį pasaulį, šis vaikų tvirkintojas vėl rado kelią atgal į ISKCON šventyklas. Aš visados skųsdavausi, kai tik jį pamatydavau kur nors, bet dažniausiai tai nieko nepakeisdavo. \”Jis atlieka tarnystę, prabhu\”, sakydavo man, o atsakingieji nekreipdavo dėmesio į Šrilos Prabhupados žodžius. Galiausiai aš kai kuriems suaugusiems Gurukulų mokiniams papasakojau apie tai būdamas Alachua (JAV), ir kitą kartą kai jis vėl pasirodė, jis buvo įspėtas palikti ISKCON ir niekada nesugrįžti, arba bus blogai. Neseniai išgirdau, kad jis yra ISKCONo šventyklose Indijoje, kai kurie dalykai niekada nesikeičia.

      Pastebėsite, kad Šrila Prabhupada, veikdamas kaip ISKCON institucijos vadovas, davė įsakymą, kad apsaugotų institucijos narius. Veikdamas kaip to mokinio guru, jis padarė nežymų pakeitimą, kad parodytų Viešpaties Nitjanandos malonės principą, jog nei vienas nėra visiškai netekęs galimybės būti išganytas, netgi šis vaikų tvirkintojas. Tačiau, ta malonė yra tarp guru ir mokinio ir tam tikra prasme yra atskira nuo to santykio, kurį Šrila Prabhupada turi su ISKCONu, kaip institucijos vadovas, kur jis privalo įvesti apribojimus dėl institucijos narių gerovės ir apsaugojimo.

      Remiantis Šrilos Prabhupados asmeniniu tos situacijos išsprendimu, aš jaučiu, kad jeigu ISKCON lyderiai yra rimtai nusiteikę apsaugoti savo narius tokiu pat būdu, kaip tai darė Šrila Prabhupada, tada ISKCON lyderiai neturi kitos išeities, bet įvesti tokias taisykles: jeigu žmogus yra pagaunamas kaip vaikų tvirkintojas ISKCON šventyklos viduje ar aplinkoje; 1) apie jį turi būti pranešta atitinkamoms valdžios įstaigoms 2) tas asmuo turėtų dėl jokių priežasčių daugiau negali būti įleidžiamas į jokią ISKCON šventyklą, išskyrus ateiti į sekmadienines vaišes. Tuo metu jis gali tik pamatyti dievybes, priimti prasadą, ir negali skaityti paskaitos, giedoti ar atlikti jokios lyderio veiklos. Toks buvo Šrilos Prabhupados nurodymas, ir juo turėtų būti sekama be jokio pakeitimo ar dvejojimo. Ar žmogus būtų indų plovėjas ar buvęs guru, bausmė turėtų būti tokia pati. Kadangi vaikas, kuris buvo tvirkinamas, jaus tas pačias žaizdas nesvarbu, kokioje pozicijoje skriaudėjas yra ar buvo.

      Taigi, o jeigu tas, kuris praeityje kažką nuskriaudė, nori būti sanjasis ar guru, nepriklausomas nuo ISKCONo, jis gali tai daryti, ir gali sekti savo guru pamokymais, bei bandyti įgyti guru malonę, atidarydamas savo šventyklas ir pamokslavimo centrus ir rašydamas ir platindamas knygas. Guru ir mokinio ryšys nenutrūksta dėl mokinio ydų. Guru visados pasiruošęs suteikti malonę kam nors, kuris stengiasi ištaisyti savo elgesį, kadangi niekas nėra netekęs išganymo. Tačiau, jis negali tai daryti ISKCON institucijoje, kadangi Šrila Prabhupada tai uždraudė, kad apsaugotų ISKCON narius.

      Viliuosi, kad šis Šrilos Prabhupados pamokymas nušvietė tinkamą būdą tvarkytis su kai kuriomis iš pažiūros prieštaringomis situacijoms, kurios iškilo paskutiniu metu.\”

    • Adeptas parašė:

      Komentatorius \’Perspektyva\’ rašo: \’Neskambino policijai, ir net nepasirūpino jokia psichologine pagalba vaikams (kurie patyrę tokias kančias), absoliučiai daugiau nieko.\’

      Skamba empatiškai šių laikų kontekste, bet nerealistiškai, kai kalbame apie senus laikus. Mes nežinome, kas konkrečiai tada įvyko, kas tai buvo per tvirkinimas, koks jo sunkumo laipsnis. Todėl sėdint Lietuvoje 2019 metais įvertinti tai, kas įvyko 1977 metais, kai konkrečios situacijos detalės nėra žinomos – nelabai įmanoma.

      Pirmas dalykas, tai bet kokius praktinius veiksmus turėjo daryti atsakingi asmenys, kurie vadovavo gurukulai, arba tie, kurie buvo viską ISKCON\’e prižiūrinčioje ir valdančioje GBC (Governing Body Commission), valdymo komisijoje. Dvasinis mokytojas buvo silpnos sveikatos, senas, tai buvo jo paskutiniai gyvenimo metai, jis užsiėmė pamokslavimu ir knygų rašymu, praktines atsakomybes ir administracinius reikalus buvo perdavęs GBC, taigi, jie ir turėjo viskuo pasirūpinti. Dvasinis mokytojas tiesiog mokė dvasinio gyvenimo principų, o kaip tuos principus įgyvendina kiekvienas individualiai ir visi kartu kaip bendrija, tai buvo kiekvieno individo ir visų veikimo bendradarbiaujant vietinėse bendruomenėse reikalas. Lygiai kaip atėjęs į šventyklą negali tikėtis, kad tavo saugumu ten pasirūpins kažkur visai kitur esantis dvasinis mokytojas, bet tuo turi pasirūpinti ten vietoje esantys mokiniai, kurie ir organizuoja šventyklą, taip ir šiuo atveju. Dvasinis mokytojas už visus visko nepadarys.

      Antras dalykas, teisinė bazė Indijoje tuo metu neaiškiai traktavo tokius nusikaltimus, jie iš viso nelabai buvo laikomi nusikaltimais, aiškesni įstatymai Indijoje priimti tik 2003 m. ir 2012 m. (Žr. Child sexual abuse laws in India straipsnį Wikipedijoje). Be to, policijos kvalifikacijos Indijoje tuo metu buvo labai menko lygio, ten viskas kitaip, ir abejotina, ar Indijos policijos įsikišimas būtų padėjęs, ar sukūręs daugiau problemų negu pats pirminis įvykis. Be to, situacija buvo labai specifinė, kadangi ISKCON judėjimas Indijoje buvo amerikiečių ir indų; amerikiečių, tiek suaugusių, tiek vaikų, buvimas Indijoje buvo per vizas, taigi, galėjo būti visokių praktinių aplinkybių, kurios galėjo lemti tai, kad bendrija rinkosi vienokį, o ne kitokį sprendimo būdą.

      Trečias dalykas, tai buvo visai kiti laikai (1977 metai), dar ir Vakarų visuomenėse ta problema dėl vaikų seksualinio išnaudojimo buvo nesuprasta ir neiškilusi tokiu būdu, kaip ji iškilo vėlesniais dešimtmečiais, ir kaip yra suprasta ir vertinama šiais laikais. Todėl sakyti, kad žmonės turėjo daryti viską taip, kaip tai daroma šiais laikais, neatitinka laikotarpių realybės. Ir Vakaruose, ir Indijoje, reakcijos į tokios pobūdžio problemas tais laikais būdavo kitokios, nei šiais laikais. Be to, kaip rašoma tame pačiame Wikipedijos straipsnyje apie šių laikų teisinį reguliavimą Indijoje, \”According to the Act, every crime of child sexual abuse should be reported. If a person who has information of any abuse fails to report, they may face imprisonment up to six months or may be fined or both. Many child rights and women rights organisation has criticised this provision. According to experts, this provision takes away agency of choice from children. There may be many survivors who do not want to go through the trauma of criminal justice system, but this provision does not differentiate. Furthermore, mandatory reporting may also hinder access to medical aid, and psycho-social intervention. It contradicts the right to confidentiality for access to medical, and psychological care.\” Šiais laikais tai yra valstybės teisėtvarkos institucijų reikalai, bet tais laikais, tokius dalykus šeimos ir bendruomenės linkdavo išlaikyti savo viduje, ir net šiais laikais sakoma, kad tai turėtų būti pasirinkimo reikalas.

      Ir į dar daugiau dalykų reiktų atsižvelgti, jeigu norisi adekvačiai viską įvertinti.

      Bet bendrai, bandant suvokti, kodėl iš viso tokie dalykai įmanomi religijos sferoje, kaip vaikų skriaudimas ar neapsaugojimas nuo tvirkintojų, nekalbant jau apie tai, kad atsiranda tvirkintojų ir prievartautojų pačių tikinčiųjų tarpe, tai reiktų pastebėti, kad nei valstybinėse ugdymo įstaigose, nei kitų religijų bendrijose, nei pasaulietinėse jaunimo organizacijose (kaip pvz. Amerikos Boy Scouts, žr. \’Wave of child sex abuse lawsuits threatens Boy Scouts\’ google paieškoje), to nebuvo išvengta. Visose visuomenėse ir įvairiose institucijose bei organizacijose vaikai nėra 100 proc. saugūs. Tai priklauso nuo to, kokia yra suaugusių žmonių kokybė, o tarp jų visada būna ir blogų žmonių. Nėra 100 proc. garantijų, kad kažkas blogo neatsitiks. Toks yra šis pasaulis, su savo pavojais. Taip ir su vaišnavų tradicijos sekėjais, tai priklausė nuo jų kaip žmonių savybių. Labai daug amerikiečių tais laikais prisijungė prie ISKCON iš hipių ir kitokio alternatyvų gyvenimo būdą ir požiūrį propaguojančio jaunimo, kur būdavo narkotikų vartojimo, labai stichiško gyvenimo būdo, taigi, ar jie būtų prisijungę prie ISKCON, ar nebūtų prisijungę, jų vaikai vis vien būtų susidūrę su savo tėvų problematiško gyvenimo būdo pasekmėmis, tokiomis kaip nepriežiūra ir t.t., nesaugiomis aplinkomis, neadekvačiais sugebėjimais auklėti, ir t.t. Dvasinis mokytojas davė mokiniams tiems laikams aukštą standartą: nebausti vaikų fizinėmis bausmėmis, gražiai jais rūpintis ir ugdyti. Net ir šiais laikais Lietuvoje priešinamasi idėjai, kad vaikų negalima bausti fizinėmis bausmėmis. Tais laikais, taip pat ir Vakaruose, fizinių bausmių naudojimas buvo dar labiau įaugęs į kraują, tie patys mokiniai, kurie mokė gurukulose, kurie taikydavo fizines bausmes, tiesiog kitaip neįsivaizdavo, bet žinodami, kad dvasinis mokytojas tai draudžia, slėpė tokį savo elgesį. Taigi, jie nesugebėjo elgtis taip, kaip juos mokė dvasinis mokytojas. Ir, kaip jau minėta, supratimas, kad gali būti seksualinio išnaudojimo ir kaip nuo to vaikus apsaugoti, tai laikais buvo daug menkesnis ir žmonių reakcijos į tokius atvejus tais laikais buvo kitokios nei šiais laikais.

      Sunkiai suvokiama, kodėl Dievas leidžia, kad tokie dalykai atsitiktų Jo tikinčiųjų bendrijose, įvairiose religijose. Vis vien, nors tai ir sunkiai suvokiama, tai turi derintis su tuo, kad Visagalis yra teisingas ir viską žino, bei valdo žmonių likimus. Todėl net ir labai šokiruojantys reiškiniai, kaip pvz. genocidai, ar tai, ką patyrė dalis vaikų, ISKCON\’e, o taip pat ir kitose religijose, turi turėti ir gilesnes nesuvokiamas priežastis, kurios atitinka teisingumo bei gailestingumo aspektus Aukščiausiojo valioje.

      Pasauliečiams, agnostikams, ateistams ta blogio pasaulyje ir tikinčiųjų tarpe problema atrodo neištveriama, nepaaiškinama, tuo tarpu tikintieji suvokia, kad nors ir kaip tai šokiruoja, kažkas žmonių likimo priežastyse turi būti nematomo ir nežinomo, kas visą bendrą vaizdą padarytų labiau paaiškinamą iš aukštesnės perspektyvos.

      Perspektyvos skiriasi, yra įvairių perspektyvų.

      Nėra viskas taip baisu, kaip piešia antikultistai, viskas turėtų būti vertinama ir nagrinėjama objektyviai ir adekvačiai, o ne siekiant susidoroti su įsivaizduojamomis sektomis. Antikultistai iškraipo faktus ir pateikia vien negatyvius, nežiūrėdami į tai, kokia yra proporcija tarp negatyvių ir pozityvių faktų. Kita vertus, jie atlieka reikalingą darbą, kadangi perspėja dėl sektantiškų reiškinių ir sektantiškų žmonių grupių. Tokiu būdu, reikia arba būti labai atsargiems, arba iš viso nekontaktuoti su tokiomis grupėmis, kurios slapsto tokias problemas ir jų nesprendžia, bei neatgaili to, kas įvyko praeityje.

      Nei ateistai-komunistai, nei kapitalistai, nei antikultistai, nei humanistai, nei tikintieji – niekas nesugebėjo apsaugoti visų vaikų, ir išspręsti visų vaikų problemų. Tokia padėtis. Neįmanoma padaryti taip, kad žemiška realybė taptų tarsi rojus. Visų žmonių gyvenimas Žemėje kaip toks turi savo problemas ir pavojus.

      Bet, atsižvelgiant į tas blogybes, kurios nutiko tikinčiųjų bendrijose, atitinkamai reikia būti atsargiems, realistams, nebūti naiviems, viskuo atsakingai ir tinkamai rūpintis, atsisakyti savo pačių blogo elgesio, jeigu tokio yra, ir kelti tikinčiųjų elgesio kokybę. Reikia atsisakyti sektantizmo, fanatizmo, blogo elgesio, priešingo dvasiniams idealams, ir išlaikyti tikėjimą, gilų dvasinį supratimą, dvasinius idealus. Materializmas dar neišsprendė jokių problemų, ir nepadarė rojaus, taigi, dvasinė gyvenimo kryptis išlieka kaip atsakymas į patį buvimo materialioje egzistencijoje faktą. Kryptis lieka ta pati: iš tamsos į šviesą, iš laikinų gyvenimų į amžiną gyvenimą, iš netobulos materialistinės egzistencijos į tobulą dvasinę egzistenciją. Mus domina Dievas ir ryšio su Juo užmezgimas, siekiame to, o ne daryti ką nors blogo, ar neigti Dievą.

  16. Romualdas parašė:

    Labai geras straipsnis

  17. harekrishnathing . com parašė:

    Jei kas galvoja apie dalyvavimą šiame judėjime, verta visų pirmą gerai pasiskaityti čia -> harekrishnathing . com

    Kalbant apie skaudžiausius dalykus – šimtai žmonių, kurie vaikystėje buvo seksualiai išnaudoti šiame kulte, užaugę iki šios dienos gyvena nepilnavertį gyvenimą, yra priklausomi nuo alkoholio, narkotikų, daug iš jų yra benamiai ir daugiau nei 25 nusižudė negalėdami gyventi su tokia tragedija sąmonėje.
    Dar didelė problema tame, jog kulto nariai bando teisinti kulto įkūrėją lyg jis neturėtų nieko bendro su tuo, ką darė jo pasekėjai. Tačiau istorija ir racionalus protas rodo kitaip.

    Kai šventyklos Vrindavane (Indija) lyderiai sužinojo, jog vienas iš jų mokyklos mokytojų seksualiai išnaudojo daugumą vaikų, tad jie nusprendė atvesti tą pedofilą prieš Bhaktivedantą Svamį (Iskcon įkūrėją), kad šis jį nubaustų. Tai vyko paskutiniais kulto įkūrėjo gyvenimo metais, jis buvo Alahabade, Indijoje. Ir kai Bhaktivedanta Svamis susitiko su tuo pedofilu ir išgirdo visus faktus apie seksualinius išnaudojimus, jis jam nurodė tiesiog palikti šį judėjimą, bet leido apsilankyti ir pavalgyti sekmadieninėse programose. Neskambino policijai, ir net nepasirūpino jokia psichologine pagalba vaikams (kurie patyrę tokias kančias), absoliučiai daugiau nieko. Vien tam, kad išsaugoti gerą organizacijos vardą ir jog vaikai nepradėtų visų tų baisybių pasakoti vaikų rūpybos specialistams.

    Psichoterapeuto, kuris orientuojasi į kultų smegenų plovimą, video apie tai – „A.C Bhaktivedanta KNEW and did NOTHING about the sexual abuses in Hare Krishna schools ?“ @Youtube
    Video apie tai, jog pedofilai iki šiol užima organizacijos lyderių vaidmenį, akivaizdžiai matomas netinkamas fizinis kontaktas su vaikais net viešumoje – „Indradyumna touching little girls“ @Youtube

  18. Vilius parašė:

    Straipsnis parašytas iš dualistinės pasaulėvokos, kuri labai ryškiai atskiria gėrį ir blogį. Bet koks kategoriškas realybės skaldymas tolina nuo objektyvesnio jos suvokimo, nuo tiesos, nuo tobulėjimo, Dievo. Išskaidę vandenyną į lašus, mes niekada nepajausime jo galios, taip išskaidę tobulą realybę į atskirus segmentus mes niekada nesuprasime jos didybės ir tobulybės, mes nepriartėsim prie Absoliuto.

    ISKCON nėra šventas, kaip ir nėra šventi pirmo lygio bhaktai, tai tokie patys žmonės, dažnai ir su dar didesnėm problemom.

    Arūnai, nuoširdžiai linkiu nusiraminti, ne vienam Tau Lietuvoje ISKCON apgadino psichiką, bet verčiau koncentruokis į tobulėjimą, teosofiją turėtų pagelbėti tam.

  19. kb parašė:

    visu pirma buk , žmogus , prisimelavai vaikine

  20. Simas parašė:

    Paskaitykite knygutę „Vieno guru mirtis”, kurioje patys indai, gimę induistai, netgi buvę vadovai, bet atsipeikėję atvirai rašo, kokia tai destruktyvi religija.

  21. Krisnaitu buvęs draugas parašė:

    Žinau daug krisnaitu.Teko pažinoti. Galiu pasakyti tiek. Tie vyresnieji, tai arba užfanatikavę ir taip ir neišlipę iš to per gyvenimą, arba karjeristai manipuliatoriai. O šiaip ten daug tokių kur su mentaliniais sutrikimais, besidžiaugiantys radę prieglobstį, besijaučiantys kažkur pritapę. Dar gauna skaniai pavalgyti. Ten kogero tai vienintelis geras dalykas tai maistas. Nesiginčysiu.

Komentuoti: Perspektyva Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.