KODĖL AŠ ATSUKAU NUGARĄ EGZOTINIAM KULTUI?

3.7 (9)

Asmeninė patirtis, sukaupta ir perduota informacija, užrašyta šiame straipsnyje gali būti įvardijama kaip esė. Susikaupė rinkinys informacijos, kurią nutariau parašyti. Šio teksto tikslas aiškiai įsivardinti ir apibrėžti sau kodėl aš atsuku nugarą šiai religinei organizacijai, o taip pat pasidalinti tuo su kitais. Ypač su tais, kurie yra prisirišę prie sektų, tačiau bijo, nežino ir neturi galimybių kažką keisti. Tiems, kurių artimieji įsitraukę į kokią nors sektą ir yra pasimetę, nežino kaip elgtis. Tikiu, jog šiame pasakojime atskleisiu tam tikras gaires už ko galėsite užsikabinti, o žmonės, kurie norėtų sužinoti ne tik mano asmeninę nuomonę ir patirtį, o taip pat kokiais šaltiniais rėmiausi darydamas išvadas, nieko nesu „pasikavojęs“, galiu pasidalinti šaltiniais anglų ir rusų kalbomis. Tačiau su šaltiniais tektų dirbti ir domėtis daugiau patiems. Čia įvadas į kritinį mąstymą.

Kaip aš susidūriau su šiuo judėjimu: kelių metų drama

Pirmą kartą su krišnaitų organizacija susidūriau žiūrėdamas per balkoną, būdamas vaikas. Kartas nuo karto, stovint balkone matydavau praeinantį ekstrevagantiškai apsirengusių, dainuojančių ir šokančių asmenų būrį. Tuomet man, vaikui, tai buvo egzotika su nukrypimu. Po daug metų, t.y. 2013 m. atradau ir ėmiau klausytis vieno laimės mokytojo, kaip save įsivardinęs, paskaitas. Sužinojau, jog jis remiasi krišnaitų religija. Kelis mėnesius tarsi išbadėjęs „ryjau“ jo audio įrašus, o tų pačių metų rugpjūčio paskutinę dieną apsilankiau „Goloka party“ renginyje, gavau vadinamus mala karolius, o maždaug po dviejų savaičių ėmiau praktikuoti krišnaitų maha mantrą meditaciją.

Maždaug porą metų skendėjau euforijoje. Juk sužinojau kaip iš tiesų reikia gyventi. Rodos įvyko stebuklas. Tačiau vėliau, bėgant laikui, kas rytą barbendamas lyg žirnius į sieną mantrą, lankydamasis užsiėmimuose ir šventėse, jaučiausi dviprasmiškai. Viena vertus saugu, skanu, gražu, išaukštinta, o kita vertus svetima ir dirbtina. Jausmas tarytum skęsčiau svetimoje, kitatautėje ir kitakultūrinėje fabuloje. Matyt todėl niekuomet nebuvau aktyvus šio judėjimo praktikas. Kartodavau mantrą kiek įstengiau, nors normos buvo 16 ratų kasdien, o tai trunka dvi, dvi su puse valandos per dieną.

2015 metais, būdamas ant euforijos bangos, „ala“ supratęs kaip reikia gyventi, intensyviai klausiausi vieno įtakingo, tuometinio bendruomenės nario įrašą „apie elitą, kontroliuojantį pasaulį“. Jis kalbėjo apie tai, kad popiežius Pranciškus, britų karališkoji šeima daro nusikaltimus. Negalėjau patikėti ką girdžiu. Nenorėjau, kad subyrėtų mano tikėjimas, todėl laikiau tai tiesa. Po įrašo dar ilgai negalėjau atsigauti, galvojau, nejaugi pasaulis iš tiesų toks „makabriškas“? Neturėjau patirties sąmokslo teorijų vertinime.

Po trijų metų praktikos pradėjau savęs klausti, kodėl užuot plėsdamas savo sąmonę, jaučiuosi priešingai, tarsi ją sodinčiau? Kodėl stengiuosi artėti prie Dievo, o jaučiuosi kaip akla avis būryje kitų panašių avelių? Bendruomenės lyderiai visuomet turi atsakymus į šiuos klausimus: „tai valymosi procesas“, „įdėmiau kartok džapą“, „padidinęs ratų skaičių nebenuleisk“, „daugiau tarnauk“, „nedaryk įžeidimų“. Teoriškai sutikau, tačiau praktiškai tai būdavo nieko nekeičiantis „sviestas sviestuotas“.

Dar, vienerius metus šiaip ne taip pratempęs praktiką, nustojau praktikuoti ir atsitraukiau. Viso šiame „šou“ prabuvau 4 metus (iki 2017 m. rudens), plius po pusantrų metų nutraukimo, pusę metų kaip svečias, draugas. Bendraudamas su bendruomenės nariais žmones gerbiau dėl to, kad jie stengiasi save keisti, tobulėti, nori būti pavyzdingais mokiniais. Nevengiau ir pastabų. Turbūt dažnai klausiama kodėl žmonės išėję iš organizacijos ją ima kritikuoti? Akivaizdu, kad gyvendamas atiduodi daug savęs organizacijos sistemai: perimi vertybes, pasaulėvaizdį, o vėliau sužinai, jog tai vienas iš populiariųjų kultų, išplitęs po visą pasaulį.

Žmogus, kuris palieka organizaciją ir kritikuoja, nedaro nieko blogo, jis saugojasi, antraip jis vėl gali į ją sugrįžti. Tai psichologinė savisauga. Žinoma tai neturėtų tęstis ilgai, tačiau kol „karšta“, nieko čia baisaus nėra.

Krišnaizmas man asocijavosi su transcendencija, tačiau pasigilinus daugiau apie šį judėjimą, faktai išstūmė transcendenciją lauk. Aš gilinausi ne tik iš dėdžių ir tetų patirčių pasakojimų, o rėmiausi moksline ekspertize, kaip dešifruojama iš psichologinės pusės kulto veikimo būdai ir nepaliekama vietos transcendencijai. Man „Harė Krišna“ judėjimas kaip kelias pas Dievą nebeegzistuoja.

ŽVILGSNIS PRO KRITINIUS AKINIUS IR ARGUMENTAI APIE ŠIOS ORGANIZACIJOS PLEIŠTĄ ŽEMĖJE

Žinau dėl ko žmonės patenka į kultines organizacijas ir išbūna ilgus metus, o gal net visą gyvenimą. Apie tai toliau ir pakalbėsiu. Pakalbėsiu kas man kliuvo, kodėl man atrodo, kad tai yra spąstai iš kurių išeiti be galo sunku. Kokie žmonės iš ten išeina. Kaip aš suprantu organizacijos veikimą, kokias pastabas turiu ir t.t.

Vidinė organizacijos virtuvė. „Ne pakankamai tarnavo“, „prisidarė įžeidimų“, „nesilaikė reguliuojančių principų“ ir dar krūva, kasdien sau skaitomų įžeidimų kartoja bendruomenės nariai. Jie gerai žino kodėl žmogus gali „pulti“. Pastaruosius argumentus pateikia tuomet, kai žmogus pasitraukia iš organizacijos. Pagal juos, puolęs žmogus, tas kuris išėjo iš jų matricos ir kuria savo nuosavą gyvenimo istoriją. Jiems atrodo, kad toks žmogus degraduoja ir kitą gyvenimą jau tikrai atgims gyvūnu. Organizacijai tai ne palanku, nes tikslas yra pasekėjų skaičiaus didinimas, o ne mažinimas. Juk guru turtuolių bendruomenėje tikrai yra?

Paminėsiu keletą potemių apie mokytojus, pasekėjus, dvasingumą ir materialumą, tarnystę, kaltės jausmą, mantrą. Čia surašysiu pastebėjimus, ko nemato žmonės arba nenori matyti. Kokie jie patys tampa.

Mokytojai

Guru dažnai skraido aukščiausios klasės lėktuvais, jiems renkama mokinių duoklė. Pasekėjų dažnai gali būti ir tūkstantis ar net du tūkstančiai. Atvykus guru į tam tikrą šalį, išnuomojami aukščiausios klasės prabangūs apartamentai ir neduok Dieve virtuvės indai naudoti „karmių“, kaip jie vadina pasauliečius. Visi reikalavimai yra materialistiški: nauji indai, patalynė, rankšluosčiai ir t.t. Jei tai būtų ne guru, viskas būtų tvarkoje, man irgi patinka prabanga ir švara, tačiau kam viso to reikia guru? Kam jam tiek pinigų, šlovės, jis juk atsidavęs Krišnai tarnas, kur dažnai cituojama, sakoma, kad jis yra tarno tarno tarnas? Niekuomet nesupratau šios akivaizdos.

Kai į „šventinę“ salę įžengia koks nors guru, ne retai sukeliamas didelis triukšmas ir nevegiama šlovės minutės su visa jėga trykštančiais šūksniais – ky džay, ky džay, ky džay. Tai šlovinimo žodžiai. Mokytojo kultas. Man atrodo, kad dvasingumas yra dažnai sukreivinamas kaip pasiteisinimas, kad aš atsakomybę savo perduočiau mokytojui, kad mokytojas persiima mano karmą, o visi dalykai turi prasmę. Aš tiesiog klausysiuos jo nurodymų, seksiu keturiais reguliatyviais principais ir kartosiu mantrą. O viskas kas vyksta tai ne be reikalo, reikia priimti kaip yra. Tavo vaiką skriaudžia mokykloje, priimk, nerandi darbo, priimk ir t.t. Tai saviapgaulė.

Pasekėjai

Žmogus, atėjęs į organizaciją pabėga nuo savęs, o vėliau, kadangi organizacija susijusi su Indija, jis taupo pinigus, kad nuskristi į Indiją tam, kad atrasti tai ko neturi savyje. Sakyčiau, kad tokiu atveju labiau pasiklysti nei atrandi ko ieškojai. Nukeliavimas į Indiją, nereiškia, kad tampi labiau dvasingas. Tai yra vienas iš būdų susireikšminti, lyginant su kitais žmonėmis. Iškeliausiu sau į Indiją ir tapsiu dvasingesnis, susiliesiu su dvasine energija ir pabuvosiu Krišnos žemėje. Toks dvasingumas leidžia jaustis labiau pasipūtusiu, išsiskiriančiu iš kitų. Atėjus į bendruomenę, į šeimą, tave pašlovina – sako, kad tu esi vienas iš tų 2 procentų susivokusių, o kiti neišmanėliai. Papeni tavo ego. Pasekėjai ypač agituojami, ir net neslepiama, kalbama viešai, kad reikia bendrauti su atsidavusiais, kurie vadinami „bhaktais“. Kuo daugiau bendrauti su savais ir kuo mažiau su ne bendruomenės nariais, nes tie kiti suklaidins, išves iš kelio ar dar ką padarys… Man tai atrodo absurdas.

Bendruomenės mistika

Pasekėjai, kurie plauna mokytojo kojas vėliau tą gėrimą išgeria, nes tai palanku. Palanku valgyti dvasinio mokytojo maisto likučius. Palanku lenktis dvasinio mokytojo lotoso pėdoms ir bertis sau ant galvos žemę, kurią palietė dvasinio mokytojo pėdos. Palanku artimuosius ir draugus, kurie valgo mėsą maitinti prasadu (Krišnai paaukotu vegetariniu maistu). Beje, Indijoje prasadas nėra tik vegetarinis maistas. Palanku platinti bendruomenės religines knygas ir grūsti jas kiekvienam sutiktam gatvėje arba vaikščioti po butus. Palanku ritualų metu dėvėti ritualinius rūbus. Nepalanku nenusilenkti dvasiniam mokytojui, nes keliausi į pragarą. Nepalanku nuogam maudytis, ir būtinai turi apsidengti gamče (rankšluostis) nes tai nepagarba vandens pusdieviui Varunai. Nepalanku degintis ir rodyti savo nuogą kūną saulei, nes tai nepagarba saulės pusdieviui Surijanarajanai. Nepalanku nusituštinus nenusimaudyti po dušu, nes po didelio reikalo užsiterši. Nepalanku valgyti mėsą, nes keliausi į žemesnes planetas arba sekančiam gyvenime atgimsi gyvūnu. Suprantu jei tai būtų menas, groteskas, kur derinama išmintis ir absurdas, tačiau tai daroma su žmonėmis. Įsivaizduokite iki kokio paranojiško lygio gali prieiti infantiliškas žmogus, kuris viskuo aklai patiki? Ne veltui kai kurie nesustoja nuo fanatizmo. Galima pagalvoti, kad jei nebūsi fanatikas, netobulėsi.

Aš galiu gerti gėrimą kuriuo buvo nuplautos švaraus Ganešo statulos kojos, tačiau nuo gyvo žmogaus, kad ir kas jis bebūtų, tiesiog negaliu. Aš nesuprantu kaip galima prie svetimų žmonių demonstratyviai lankstytis dvasiniam mokytojui? Aš niekada nesuprasiu kodėl aš turėčiau vonioje gėdytis ir nuo kažko slėpti savo kūną kai ir taip daug nuo vaikystės mums gėdos įskiepių įgrūsta? Saulės pas mus ne tiek ir daug, kad jos baidytis, todėl man atrodo, jog absurdas yra dangstytis ir slėptis nuo saulės, o neretai moterims, kurios dėvi sarį ir nori išsimaudyti jūroje gali būti tai pavojinga gyvybei. Tačiau ne, taisyklės svarbiau už gyvybę, „nusiraukim stogą“ vardan Krišnos. Įsitaisykim kiekviename biure, maitinimo įstaigoje, ir visur kur tik įmanoma dušus, nes nusituštinus, pagaminus maistą, reikia nusiprausti. Čia ne elementari higiena, čia nonsensas.

Dvasinis ir materialus

Organizacijoje dažnai materiją ir dvasią perskiria dualiai. Sutikčiau, kad egzistuoja išorė, kuri yra racionalumas ir vidus (iracionalumas), tačiau kita vertus man atrodo, kad ši realybė irgi yra dvasingumas. Ši realybė tikra, pamatuota, išjausta, o ana yra mistinė, slėpininga, klausimus kelianti, bet kad rūšiuoti atskirai dvasia ir materija nedrįsčiau, man tai pernelyg juoda, balta. Gyvenimą irgi galima vadinti dvasingumu, nes esame čia, šioje realybėje, o gyvenimas ir dvasingumas yra tapatu. Dvasingumas būdingas visiems žmonėms.

Tarnystė

Tarnystė, yra savaime suprantamas visuomeninis dalykas. Atliekant gerus savanoriškus darbus jautiesi pakylėtai. Bendruomenėje į tarnystės sąvoką įeina ne tik tvarkymasis, maisto gaminimas, statyba, renginių organizavimas, bet svarbiausia mantros kartojimas, dievybių garbinimas, knygų skaitymas, šventų vietų lankymas ir ne bet kokių, o kur Krišna apreiškė savo žaidimus ir t.t.

Jei neegzistuoja pastarieji minėti tarnystės variantai, tarnystė skaitosi ne pilna. Tai nėra atsidavimo tarnystė. Pasakysiu kaip aš įsivaizduoju tarnystę. Man tarnystė nėra prievarta, tarnystė yra savanoriškas pasiaukojimas, užuot laiką skiriant sau, laiką skirti kitiems ir didžiausia tarnystė yra ne mantros kartojimas, dievybių garbinimas, knygų skaitymas, šventų vietų lankymas, o tarnystė su gyvybe: žmonėmis ir gyvūnais. Tarnystė turėtų būti atliekama plačiu mastu, visoje Lietuvoje ir už jos ribų, o ne kažkokioje vienoje organizacijoje daug metų, kurioje gauni įvertinimus, palaikymą, gražius žodžius, kurie papeni tavo ego. Tarnystė man yra neatlygintinas darbas kur niekas net nesužino, kad tu tarnavai. Pavyzdžiui, renginio suorganizavimas, pagalba seneliams, invalidams ir t.t. Žmogus skiria savo brangų laiką, darbą ir daro tai savanoriškai. Štai kur man yra tikroji tarnystė.

Mano manymu, apčiuopiama ir naudą teikianti bendruomenės tarnystė, plačiu mastu yra kasdieniai vegetariniai pietūs už tikrai gerą kainą. Čia reikia prisiminti, kas su saiku tas sveika, nes galima lengvai padauginti. Tikinu, kad ten jokių narkotikų nėra, tik truputis „burtų“, nes prieš tai maistą valgė Krišna. Maistas jų tikrai kabliukas.

Kaltės jausmas 

Bendruomenėje egzistuoja vadinami keturi reguliuojantys principai:

Nevartoti mėsos, žuvies, kiaušinių;
Nevartoti alkoholio, tabako, juodos ir žalios arbatų;
Nežaisti azartinių žaidimų;
Neturėti nesantuokinių lytinių santykių, o lytiniai santykiai vaikams pradėti, ir ne bet kokiems, o Krišnos sąmonės.

Visi šie principai primena vaikų darželio arba paauglių taisykles, kurios riboja žmogų ir skiepija kaltės jausmą. Pavyzdžiui, atėjau į svečius ir labai mėgstu svogūnus ir česnakus, tačiau negaliu skaniai paruoštos burokėlių sriubos ar salotų valgyti su svogūnais ir česnakais, nes tai prieštarauja religiniams įsitikinimams. Mažiausiai kokią žalą gali padaryti ši priešprieša, sugadinti santykius, atstumti, o didžiausią – psichologinis kaltės jausmas prieš save patį. Tu gali nemėgti šių daržovių, tuomet tvarkoje, bet kas atsitiks jei kartą per mėnesį nors tu jų ir nemėgsti, suvalgysi svečiuose, jau nekalbu jei mėgsti? Tai įsitikinimai, kurie yra žemiau įsisamoninimo lygmens. Tai paranojiška.

Kalbant apie azartinius žaidimus, nesantuokinius lytinius santykius, tai yra visuotinės etikos ir moralės klausimai. Žmogus nėra primatas, nors ir panašus į šimpanzę, tačiau civilizuotas žmogus supranta ką tai reiškia. Nebūtina būti religingu, kad ribotum save šiose taisyklėse.

Mėsa, žuvis, kiaušiniai, alkoholis, tabakas, juoda ir žalia arbata. Esu įsitikinęs, kad viskas kas su saiku yra sveika. Bėda tame, kad žmogus turi biologinį mechanizmą ir psichoaktyvios medžiagos gali nugesinti tą saiką, tačiau tai vėlgi slypi psichologijoje, o ne religijoje. Žmogus psichologiškai susitvardęs ir laimingas išlaikys saiką ir pasirinks kiek jam ko vartoti, ką vartoti, su kuo, kada ir t.t. Nemanau, jog tai vėl galima religizuoti šiuos principus. Man be jokio primetimo nekyla pagunda vartoti tam tikrų išvardintų dalykų. Aš ir nevartoju.

Beje, pacituosiu ištrauką iš V. Sidorovo knygos „7 dienos Himalajuose“ (1989 m.): „Susilaikymas nuo mėsos geras dalykas, bet vegetarizmo, kaip ir hatha-jogos, negalima paversti savitiksliu dalyku. Jeigu reikalo esmė būtų atsisakyti nuo tam tikros maisto rūšies, dvasinio tobulėjimo uždavinys labai supaprastėtų. Tapai vegetaru, vadinasi tu – tobulas. Bet iš tikrųjų yra truputį kitaip, genijus ir piktatarybė – nesudarinami dalykai, o vegetarizmas ir piktadarybė, deja, lyg niekur nieko gali susiderinti žmoguje. Ir dar. Būti ar nebūti vegetaru gerokai priklauso nuo sąlygų, kuriomis tu gyveni, nuo aplinkybių kuriose tu atsidūrei. Vivekanada buvo griežtas vegetaras. Tačiau Amerikoje jis valgė jautieną. Nereikia būti dogmos vergu. O visa kita, kaip sakoma, susitvarkys savaime.“

Ir dar viena citata iš tos pačios knygos: „nepaisant induizmo tolerantiškumo ir pakantumo, nepaisant daugybės dievų ir dievaičių, jis svetimšalio atskirtas neperžengiama siena. Sakysim, jūs atlikęs tam tikrus ritualus, galite tapti budistu ar krikščionimi, o induizmo išpažinėju jūs negalite tapti niekada. Reikia gyventi taip (moko šios uždaros ir griežtų regioninių rėmų suvaržytos religijos išpažinėjai), kad būsimajame gyvenime jūs gimtumėte indais. Tada jūs tapsite induistais. Todėl šiuolaikinis krišnaitų judėjimas Europoje ir Amerikoje, vadinamas „Harė Krišna“, nelaikoma netgi ortodoksinio principo eretikų atplaiša. Jis yra iššūkis pačiam induizmo principui. Nieko, išskyrus neviltį ir patyčias, čia, Indijoje, jis nesulaukia.“ Apmąstymus pasidarykit patys.

Bendruomenėje būdingas dvasinio įšventinimo ritualas. Tuomet žmogus gauna dvasinį vardą ir prisižada laikytis 4 reguliuojančių principų bei kartoti 16 ratų maha mantros su specialiais mediniais karoliais. Kaltės jausmas yra skiepijamas nuo pat pradžių. Jei turi įšventinimą, negali laužyti principų, bet čia ir kvailiui aišku, kad kai kurie principai bus sulaužyti, tačiau atsiranda ir fanatikų, kurie nelaužo, o paskui serga. Serga prostatos uždegimais, nuovargiu, depresija ir t.t. Ir jeigu neduok Dieve žmogus po kiek laiko persigalvoja ir sugalvoja atsisakyti įšventinimo, jis patiria „krachą“ ir klausia kas dabar bus? Juk aš negaliu išduoti mokytojo, nes pabloginsiu jo karmą atsisakydamas dvasinio vardo ir mokytojo? Žmogus pasimeta. Vėl kaltės jausmas.

Potemės komentaras

Žmogus, yra gyvūnžmogis, o ne angelas su sparnais. Mes turime sąmoningumą, kartais sunkiai kontroliuojamas įvairias emocijas, tokias kaip pyktis, susierzinimas, liūdesys, bet turime ir džiaugsmo, priėmimo, susitvardymo emocijas. Todėl naudotis reikia visomis emocijomis, o ne vaikščioti kaip kastruotam katinui ir visiems lankstytis. Savivertė žmogaus turi būti tokia, kad jis jaustų pagrindą po kojomis, o ne nuolat slėptis už taisyklių ir save plakti.

Mantra

Krišnaitai sako, kad mantra valo širdį ir ramina protą. Jie naudoja metodą, kartoja „Harė Krišna“ mantrą. Ir iš tiesų, atrodo, kad tai nesudėtinga, sėdi ir kartoji, tačiau dvi ir daugiau valandų mantros kartojimas, pageidautina toje pačioje vietoje, gali sukelti proto disfunkciją. Ši praktika gali būti skirta ne visiems, nes gali atsirasti šalutinių pasekmių. Protas turi turėti aiškumą, o ne tuščias būti. Tik su aiškiu protu gali kažką naudingo nuveikti. Jei žmogus tobulėja ir jis kažkokiu būdu tą mantrą valgo kaip saldainį, jaučia pasitenkinimą, viskas tvarkoje, kartok ir būk laimingas, kad ir kokia mantra tai būtų. Tačiau, jei žmogus jaučia, kad netobulėja, jis neturi versti savęs kartoti iš pareigos. Mantra kaip įrankis nėra visiems tinkamas metodas. Užuot verstis pačiam ją kartoti, galima užsiimti daugybe kitų praktikų, tokių kaip malda, joga nidra, mindfulness meditacija, vipasanos, beribiškumo paieškų meditacija ar kūrybiniais saviraiškos būdais: piešimas, dainavimas, grojimas muzikos instrumentu ir t.t. Tai nėra vienintelis kelias realizuotis. Esu įsitikinęs, jog pats gyvenimas yra praktika, kuriame daug vietos savo dvasiniam impulsui veržtis. Bet krišnaitai žino geriau, kad kito kelio nėra kaip tik kartoti jų mantrą, kitaip nenukeliausi pas Dievą.

Konvulsijas sukeliantys pasisakymai

Graudu tai rašyti, tačiau gyvas pavyzdys, kai valstybės lygiu per valstybinę šventę buvome kviečiami giedoti Lietuvos himną, pasiūlęs krišnaitui nueiti drauge, gavau atsakymą, koks himnas? Sako, čia vieną gyvenimą lietuvis, kitą gyvenimą vokietis. Krišna yra svarbiausia, absoliuti tiesa. Po tokių pareiškimų lieki šoke. Ar jis pats supranta ką kalba, kas ta absoliuti tiesa? Ką tokiam galima pasakyti? Jis pats nusikerta nuo savo tautos šaknų, o bendruomenė ryškiai tą padeda padaryti. Paskui Lietuvoje gyveni kaip juokinga „apipešiota višta“, kuri nežino kaip save identifikuoti ir „kūdakuoja“ konvulsijas sukeliančius pasisakymus.

Atskirti kas yra kas

Krišnaitai yra visai kitoje epistemologinėje struktūroje. Jie turi savo terminologiją, ne visi, tačiau dauguma jų yra nuspėjami, nekūrybingi, gana nuobodūs. Sunku pasakyti kiek tarp jų yra balansuojančių tarp fanatizmo ir praktiško pasaulio, tačiau tikrai yra. Kalba dažnai yra mitopoetinė. Jie nesąmoningai pseudodemenciški. Kad ir ką sakytų organizacija, kokius kontrargumentus turėtų, mano kvestionavimas nebus ginčas, o bus keliantis abejones, nes žinau, jog ši ir kitos panašios organizacijos yra sutelkta žmonių grupė, turinti jau paruoštas gynybas mano teorijai. Būčiau tikrai ne pirmas ir ne paskutinis žmogus sakantis, kad jie kliedi, todėl ginčytis net neverta. Kadangi daug teorijos eina „susikibus už rankučių“ su demonizavimu, pragarais, užsiteršimais ir t.t. nenustebčiau, jei po tokio rašinio mane apkaltintų, kad esu nupirktas driežažmogių, iliuminatų ar susidėjau su piktosiom organizacijom, ateiviais, ar įstojau į Babilono broliją.

Kaip bendrauti su šios ir panašios organizacijos žmonėmis, su sąmokslo teoretikais?

Visų pirmą reikia žinoti, kad pagal Lietuvos Respublikos konstituciją žmogus turi pilną teisę į savo nuomonę. Nepulti jam įrodinėti, kad jis neteisus, nes tai pats prasčiausias dialogo būdas, nuo kurio žmogus tik atsitrauks. Jeigu kas nors iš artimųjų pateko į panašią organizaciją, reikia suprasti, kad žmogus ten pateko ne per vieną dieną, ne per vieną dieną ir išeis. Jeigu apskritai išeis. „Hare Krišna“ judėjimas nėra akivaizdžiai destruktyvi religija, ji žmonių laikoma taiki ir atvira. Bet ar nesusimąstėte kodėl kai kurie žmonės visą gyvenimą nepatenka į jokios sektos gniaužtus, o kai kurie patenka ir gali pratūnoti daug metų? Gal jiems kažko trūko? Šeimos, šilumos, meilės, kompanijos, draugų? Žmogus, tas kuris randa savo realizacijos objektą, nesvarbu kas tai bebūtų, tik toks gali ištrūkti iš religinių akidangčių. Jei asmuo nesikėsina į tave, sektantą visų pirma reikia laikyti asmenybe, o tik paskui sektantu, nes žmogus yra svarbiau nei sistema. Jei angažuotas sektantas su tavimi elgiasi gražiai ir „nepudrina“ smegenų, reikia jį gerbti, ypač tuomet jei jis yra tavo artimasis, nes kitaip sužlugs santykiai. Reikia tai priimti. Neįmanoma ištraukti žmogaus iš sektos jokiais būdais. Jis tik pats gali tai padaryti, išsitraukti pats save.

Ką daryti, kad žmonės mažiau tikėtų ką skelbia kultinės organizacijos ir turėtų mažesnį sąmokslo teorijų rinkinį?

Visų pirma tai yra medija, interneto, literatūros raštingumas, kritinio mąstymo formavimas. Mes turime nuo mažumės vaikus ugdyti kaip suvokti šaltinio tikrumą, kaip demaskuoti faktus, kurie atrodo labai šokiruojantys. Kaip yra kuriami specialūs „birzgalai“ emocinėms reakcijoms sukelti. Sakykim perklausomas kažkoks šokiruojantis faktas, kaip pavyzdžiui popiežiaus Pranciškaus, karališkosios šeimos dalyvavimas vaikų genocide. Kaip tai nepriimti už tiesą? Reikia, kad vaikai nuo mažumės būtų mokomi kritiškai žvelgti į informacijos persotintą visuomenę ir kad mokėtų identifikuoti, tikrinti faktus.

Sektantiškų organizacijų suvešėjimas reformavo kasdienybę. Tai tarsi savotiška terpė, kuri atitraukia žmogų nuo didžiųjų gyvenimo įvykių, nuo tavo norų, nuo tavo kūrybos siekių, nuo tikrųjų idealų. Sistema uždaro tave į izoliaciją ir skatina tave akumuliuoti teoriją, kur žmogui dažnai net nėra religinis tikslas, o tikslas išspręsti savo psichologinius sutrikimus. Žmogus patenka į savo komfortą, izoliuojasi, kitus laiko „karmiais“. Tokiu būdu bendruomenės nariai yra atskirti, tačiau nenukirsti. Jie vis tiek priklauso nuo visuomenės. Jie netgi „paplotų katučiu“ jei juos visuomenė pripažintų ir gautų statusą paramai gauti.

Adorantai vis vieną bendrauja su jų vadinamais „karmiais“ (žmogus pasaulietis, kurį jie laiko pusžmogiu), dirba įvairius darbus, ne retai netgi ne visai pageidaujamus pagal jų tikėjimą. Jie taip stipriai kritikuoja šiapusinį pasaulį, jog atrodo, kad tikrai jau rytoj bus pasaulio pabaiga. Dažnai tarp jų kritikuojamas mokslas, tačiau jie naudojasi išmaniaisias telefonais, kompiuteriais, skraido lėktuvais, naudojasi kitomis mokslo sukurtomis technologijomis. Bet vis vien juo nepasitikima ir kritikuojama. Aš manau, kad gyvenimo filosofija be mokslo neįmanoma. Krišnaitai tarsi revoliucionieriai, kurie bando destabilizuoti visą šiuolaikinį realybės lauką. Tikėtina, kad krišnaitas, kuris prisiskaito pasakų ir tos pasakos mutuoja, keičia pavidalą į dar didesnes pasakas, todėl toks žmogus linkęs į kitokias sąmokslo teorijas. Jie tuomet patiki ne viena sąmokslo teorija, susidaro sąmokslų rinkiniai galvose ir labai dažnai būna tokios paranojos kaip pvz.: vyriausybė kažką slepia, vyriausybė kažkaip veikia prieš žmones, kažką daro blogą ir pan. Jei žmogus, tas kuris yra pajėgus vienoje ar kitoje srityje naudoti ne impulsyvų, intuityvų ir netobulą mąstymą, o nuosekliai, ramiai, lėtai analizuoti argumentus ir ieškoti papildomos informacijos, tokiu atveju jis bus linkęs mažiau tikėti sąmokslo teorijomis, kliedesiais.

Jei nesusitvarkote ar nesusikalbate su asmeniu, kuris papuolė į sektą, galite kreiptis į Lietuvos psichologų sąjungą, į tuos asmenis, kurie turi licenciją verstis konsultavimu. Tokių atvejų yra daug, o psichoteraptija ir psichologas gali padėti. Nežinau kaip Lietuvoje, tačiau užsienyje yra specialistai, kurie padeda žmonėms grįžti į gyvenimą po sektų sukeltų nepageidaujamų pasekmių.

Reziumė

Aš, kaip vilnietis, galiu pasakyti, kad kiekvienas Vilniaus mikrorajonas turi po tokią liudytoją, Jehovos liudytoją, kad maža nepasirodys. Gal ne kiekvienas, tačiau nemažai mikrorajonų turi po tokį Krišnos atsidavusį, kad stiklinės migla aptemdytos akys vis tiek gatvėje paprašys bent vieno euro atsisakius knygų, kad tik šafraninis berniukas galėtų išskrist į Indiją, į Krišnos tėvynę. Krišnos sąmonės adeptai mokėsi iš Jevohos liudytojų platinti knygas, tačiau žinau, kad visiems jų vis tiek neįgrūs.

Kalbant apie kapitalizmą, kaip „šašą“ globaliu mastu, tai nėra vienareikšmiškai kenksmingas dalykas, nors ir jis pridarė daugiau minusų nei pliusų. Pliusas toks, kad pavyzdžiui Indijoje reikalingas kapitalizmas. Prieš 200 metų ten skurdo lygis siekė 95 proc. gyventojų, o dabar vos 9 proc. Analogiją galima padaryti ir su sektomis. Jei žmogus suicidentas, alkoholikas, ar linkęs į depresiją, jam tai gali būti pirma šeima reabilitacijos laikotarpyje. Sektos, jei jos yra, jos kažkam reikalingos, tam tikrą laiko tarpą kol seklu galvoje. Ilgam laikotapryje koks žmogus tampa gali pasakyti liudininkai arba ekspertai.

Organizacijos adeptai kaip ir minėjau niekada iš ten neišeis, su didelėm išimtim. Kuo ilgiau ten prabūni, tuo didesnis apologetas tampi. Greit išeiti netgi pavojinga. Išėjus, jei nerandi už ko užsikabinti, kas padėtų grįžti į gyvenimą, galima nusivažiuoti ir pulti į neviltį. Todėl reikia rasti pasitenkinimo šaltinį ir mokėti perkainoti vertybes iš naujo. Į tokias organizacijas linkę patekti žmonės, kurie nuskriausti. Jei asmeninio tikėjimo nėra, silpna savirealizacija, saviraiška, nėra už ko užsikabint, tai tokios organizacijos laukia tavęs. Sveikam, brandžiam ir suaugusiam čia nėra ką veikti…

Pabuvau šiame vaikų darželyje, prišokau, pridainavau ir metas žengti žingsnį į suaugusių pasaulį. Traktuoju tai kaip kelių metų terapinę priemonę. Gyvenimui esu dėkingas už patirtį. Galėjau išeiti jau po dviejų metų, tuomet būčiau sakęs, pats tas, patyriau ką patyriau, tačiau iš tiesų užsibuvau per ilgai. Praradau dalį savo laiko, kurį galėjau skirti kitiems dalykams, dalį savo gerų draugų. Man tai buvo kaip virusas, kuris perašė kelius smegenyse, sunaikino kritinį mąstymą. Niekada nesijaučiau būdamas aktyvus ir priklausantis jų būriui, visuomet išlaikiau savo subjektyvumą ir kritinį žvilgsnį, bet nepakankamą, kad išvadas padaryčiau anksčiau, tačiau pakankamą, kad išeičiau aukštai pakelta galva. Dėkoju kūrėjui, kad neužtemdžiau savo intelekto ir intelektualių gebėjimų atskirti tikra nuo netikra… Dabar galiu drąsiai pasakyti tiems Krišnos sąmonės adeptams, kurie žino absoliučią tiesą, bet patys yra vergai: „stot, lygiuot, ramiai ir mums ne pakeliui“.

Ramūnas (vardas pakeistas)