Kodėl DIEVAS iš manęs atėmė visą mano gyvenimą, jo prasmę?

0 (0)

Rašau tai, nes daugiau neturiu į ką kreiptis. Aš jauna mergina, gyvenanti svečioje šalyje su dar labai mažu ir pasaulio nesuprantančiu žmogeliu. Taip, esu vieniša mama. Tiksliau čia tiktų pasakymas ir „našlė”. Lygiai prieš tris mėnesius aš netekau brangiausio sau žmogaus, savo vaiko tėvo, mylimojo, sielos draugo. Vienas žmogus man atstojo tiek daug ir dabar jam nužengus tolesniu keliu aš supratau neturinti nieko tik mažą šešių mėnesių dukrytę.

Mūsų dukra neprisimins kaip atrodė jos tėtis, kaip jis gražiai juokdavosi, koks jis buvo nuostabus žmogus ir koks būtų buvęs fantastiškas ir atsidavęs tėvas. Dar vis gyvenu užsienyje todėl, nes Lietuvoje niekas nelaukia, nieko neturiu ir ten. Savo tėvų nepažįstu, esu iš vaikų globos namų, su globėjais po to, kai nusprendžiau išeiti iš jų namų nebendrauju. Ne savo noru, jie patys taip nusprendė, nes susilaukė taip ilgai laukto tikro vaiko (savo vaiko), o aš tebuvau mergaitė, kuriai kažkada padėjo išbristi iš vaikų namų kasdienybės. Su vaiko tėvo šeima nesutariu, jie taip ir nepritarė mūsų santykiams dėl per didelio metų skirtumo (Man 22 metai, o draugui buvo 32 metai), kiti netgi kaltino, kad savo grožiu suviliojau vyrą ir tiesiog mėgaujuosi jo pinigais. Taip nebuvo, aš tikrai jį mylėjau.

Šią akimirką tai galėčiau išrėkti išėjus į balkoną, nežinau kodėl Dievas jį atėmė šitaip, kodėl mano tokia sunki gyvenimo dalia, niekada neturėjau gero gyvenimo, nors kaip sakau pati blogo neturėjau taip pat, pavalgyti buvo beveik visada, apsirengti džinsus ir palaidinę turėdavau visada. Tą dieną atsimenu lyg ji būtų buvusi vakar, 3 valandą dienos jis kaip visada parvažiavo namo, tą dieną jis man grįžęs padovanojo glėbį rožių, dukrytei parvežė porą dovanų, kurias padovanojo mūsų bendros kolegos iš darbo, jam pavakarieniavus suskambo jo mobilusis, skambino iš darbo, pasakęs, kad atvažiuos po pusvalandžio padėjo ragelį ir stipriai mane apsikabino, pabučiavo į kaktą, o tada viskas vyko kaip filme. Pabuvęs su mumis dar porą minučių jis išėjo, tikėjosi, kad dukrytė atsibus ir galės ją pakalbinti prieš išeinant, bet neatsibudo, jis tik pabučiavo ją į kaktą ir išėjo. Jam išėjus po penkiolikos minučių mane krūptelėti privertė mergytės klyksmas, nesu girdėjus, kad ji taip verktų, nuraminti ją prireikė jėgų. Praėjus dar keliolikai minučių sulaukiau skambučio, kad pasakyčiau vyrui, kad pasiimtų tam tikrą papkę dokumentų, bet pagal apskaičiavimus jis jau turėjo ten būti nuvykęs.

Iš pradžių pagalvojau, kad tai tik kamštis centro link, galbūt užgęso mašina ir neužsivedė, galvojau apie pačius menkiausius gedimus, bet niekad nebūčiau pagalvojusi, kad tos akimirkos jam grįžus iš darbo buvo mūsų paskutinės, kad mergytės akys jo taip ir nepamatė. Naktį man pranešė, kad jis papuolė į avariją, nuo policijos bėgo viena mašina ir dideliu greičiu trenkėsi į mano draugo mašiną, smūgis buvo toks, kad iš mašinos neliko nieko….iš draugo taip pat… Jis mirė vietoje. Man iki šiol tai panašu į baisų košmarą, į blogai pastatyto filmo scenarijų, kiekvieną kartą atsibudus ryte aš tikiuosi, kad Jis ten – virtuvėje, darosi kavą ir ruošiasi į darbą, kad tai tik sapnas, kad jis įžengs pro buto duris ir vėl pabučiuos mane į kaktą. Ir kiekvieną kartą supratus, kad to nebus aš apsipilu ašaromis, kiekvieną kartą pažiūrėjusi į dukrytės veiduką suprantu, kad gyvenu tik dėl jos.

Aš bijau tik vieno, jos reakcijos, kai vieną dieną man papasakojus tai ji pravirks. Niekuo nekalta mažytė mergytė savo tėtį pažins iš nuotraukų, pasakojimų. Juk mergytėms taip reikalingas tėtis. Aš noriu gero patarimo kaip man toliau judėti per gyvenimą nieko neturint, kaip man elgtis, kaip susitaikyti su netektimi ir žinia, kad aš vėl neturiu nieko. Du metai su mano draugu buvo man patys geriausi, jis privertė mane patikėti, kad tikra meilė tikrai egzistuoja. Aš taip esu jam dėkinga. Aš niekada nebuvau religinga, nevaikščiojau į bažnyčią, bet dabar aš meldžiuosi ir vis klausiu paprasto klausimo „Kodėl?”. Kodėl viskas sugriuvo, kai mano gyvenimas pasitaisė? Kodėl aš vėl neturiu nieko? Kodėl DIEVAS iš manęs atėmė visą mano gyvenimą, jo prasmę. Manyje verda tiek daug jausmų, išgyvenimų.

Mūsų gyvenimo planai su draugu nebeteko prasmės… viskas išnyko per pusvalandį…. Kartais klausiu savęs, o jeigu jis būtų nevažiavęs į darbą? Gal tada jis sėdėtų šalia manęs dabar ir kartu žiūrėtų į miegančia mūsų dukrytę. Šis laiškas nepanašus į klausimą, bet man tai labai svarbu, aš noriu suprasti, kaip man vėl įsikabinti į gyvenimą, kaip nekaltinti Dievo? Kaip nekaltinti savęs, kad leidau jam išvažiuoti? Aš tiesiog tenoriu atsakymų į paprastus žemiškus klausimus… bet bent iš Dievo aš jų niekada negausiu…

Asta (vardas pakeistas)

Komentuoja psichologas Edvardas Šidlauskas

Sveika, Asta. Ačiū tau už pasakojimą kuriuo su mumis pasidalinai. Tavo istorija man priminė lietuvių liaudies pasaką „Eglė žalčių karalienė“. Jauna, graži mergina sutinka žavų svetimšalį Žilviną ir iškeliauja gyventi į tolimus kraštus. Laimingai sau gyvena, bet staiga, vieną dieną, jos vyras netikėtai ir dramatiškai žūsta. Kraštas kuriame ji gimė jai tapo svetimas, bet ir dabartinė šalis, kurioje ji gyvena, nėra sava. Eglę užplūsta gili neviltis, vedama juodo ir nepakeliamo sielvarto ji prakeikia viską pasaulyje, prakeikia save, prakeikia vaikus, visi jie pavirsta medžiais…

Psichologinė trauma, tai sustingęs laikas. Kai viskas aplink sustoja ir mes tarsi įstringame netekties momente. Kaip pastebi daug apie šį gyvenimą mąstęs lietuvių filosofas Vydūnas: „Žmogui, praradusiam tai, kas jam įprasta, atrodo, kad prarasta viskas.“, o jei tas įprasta buvo dar ir mylimas žmogus, gražaus ir laimingo gyvenimo svajonė – atsiveria milžiniška netekties tuštuma.

Tai kažkuo panašu į važiavimą greitkeliu, kuris staiga ir be jokių įspėjimų ar taisyklių tiesiog bukai pasibaigia šalta ir abejinga siena. Mes tėškiamės visu smarkumu, apduję ir ištikti siaubo sustabarėjame, it tie užburti medžiai, kažkuriam laikui prarandame laiko, erdvės ir apskritai bet kokią nuovoką, orientaciją, gyvenimo tikslus, įžvelgti dabar kažkokią gyvenimo prasmę – užduotis būtų išties nelengva…

Nors pasirinktas maršrutas netikėtai baigėsi, vis dar likęs buvusio gyvenimo pagreitis, mes dar mėginame kažką ta kryptimi veikti, klausiame savęs „Kodėl?“, pykstame, norime ginčytis ir nesutikti, juk neteisybė tokia akivaizdi… Bet niekas mūsų negirdi, niekas nesugeba sveiku protu paaiškinti, ką tas kelių statytojas čia pridarė ir kuo kas čia kaltas, kad taip dabar yra.

Suprantu, jog gilūs neteisybės, apmaudo, pykčio, kaltės, didelės netekties jausmai verčia ieškoti tave atsakymų. Juk atrodo kokie antžmogiški argumentai galėtų visa tai pateisinti? Užduodi sau visą eilę klausimų: teologinių, būties ir tiesiog praktinių – „… kaip gyventi toliau?“.

Išties per šiuos klausimus kalba skausmas ir apmaudas, gilus ir besotis rajūnas, abejoju, kad kokie nors atsakymai apie visatos sandarą šiuo metu tą jo alkį patenkintų. Tavo psichika patyrusi stiprų sukrėtimą, likimo smūgį, tarsi švytuoklė skrieja atgal ir ieško revanšo… Atsakymas paprastas, įvykių aidas, netekties skausmas aprims bėgant laikui, o aprimus verdančiai jausmų ir išgyvenimų gausai, tikiu, jog prašvis ir nauji prasmės horizontai. Kita vertus, juk viena šių prasmių yra visai šalia, tai tavo dukrelė.

Rašai, jog baiminiesi, kad vieną dieną, kai mergytė paaugus ir išmoks kalbėti, ji paklaus kur tėtis, o tau papasakojus – pravirks. Tuo abejočiau, matai, ji augs tėčio nepažinodama, kas suprantama yra išties apmaudu, bet kita vertus, ji negalės gailėtis ir verkti dėl to, ko nepažinojo, t.y. prie ko nespėjo prisirišti, susidraugauti, pamilti, taip kaip tu, per tuos 2 metus.

Vaiko pasaulį formuos šalia jo gyvenantys ir jam svarbūs žmonės, šiuo atveju – tai jos mama ir gal būt dar kažkas ateityje. Gedėti ir verkti ji galės tik jūsų. Nesakau, kad mergaitei nebus apmaudu, kai supras, kad negali artimiau pažinti tėčio, bet tikrasis tėtis ir mama jai taps tie, kas ją išaugins.

Suprantu, kad tavo pačios asmeninė patirtis kiek kitokia, savo tikrų tėvų nepažinojai, augai globėjų šeimoje kurie artimais žmonėmis tau tarsi ir netapo. Tačiau juk tavo mergaitė augs ne globėjų šeimoje, o tikros ją mylinčios mamos priežiūroje, tad tas apleistumo ir vienatvės jausmas manau jai liks svetimas.

Tiek kūno kaulų, tiek sielos lūžius būtina gydyti. Šiuo metu tau reikalinga psichologinė parama, emocinis palaikymas. Visiškai teisingai padarei, jog mums parašei, pasipasakojai. Kadangi gyveni užsienyje rekomenduočiau kreiptis į lietuviškai konsultuojančius psichologus internetu, o jei gerai žinai dabartinės šalies kalbą, tai ir į vietos psichologą.

Laišką norėčiau užbaigti kiek perkeistais Kahlilio Džibrano žodžiais:
Kuo giliau į jūsų esybę įsismelkia kančia, tuo daugiau laimės ir džiaugsmo galite savyje sutalpinti.

Emocinė parama internetu:
http://www.jaunimolinija.lt
http://paklausk.kpsc.lt
http://www.moteriai.lt
psyvirtual.lt (esantiems užsienyje)
krizesiveikimas.lt

Internetu konsultuojančių specialistų gali rasti ir mūsų puslapyje čia: konsultavimas

Stiprybės.
Edvardas Šidlauskas | psichika.eu
Iliustracija: averie woodard / Unsplash