Kodėl jaučiu kaltę ir neleidžiu padėti sau?

0 (0)

Norėjau pasikonsultuoti apie kaltės jausmą, kurį jaučiu. Jis labai komplikuotas. Turiu sesę, kuriai dažnai sunku tvarkytis su savo emocijom ir ribom, ji turi daug žaizdų. Mes bendraujame, neretai aš ją išklausau, tačiau kartais bet kokia smulkmena gali ją išvesti iš kantrybės ir ji pradeda šaukti, mane kaltinti ir gintis, kad aš jai nepadedu ir nenoriu padėti.

Aš tuomet irgi pradedu teisintis, sakyti, kad stengiuosi jai padėti kuo galiu, bet dažnai mano pastanga išlikti rami visiškai nepasiteisina. Tai kartais iššaukia dar didesnį jos įniršį ir nusivylimą manimi, apskritai „visais”, kad niekas jai negali padėti, nors ji ir prašo. Tokiomis akimirkomis aš ir pati prarandu kantrybę, užpulta kaltinimų supykstu.

Yra buvę kai supykstu labai stipriai ir veju ją iš namų, nes jaučiu kad manęs ji neklauso, o tik įsikimba į savo ir dar uždeda man didžiulį svorį kaltinimų naštos. Po to, kai taip atsitinka, man prasiveržia jausmai ir aš pradedu labai stipriai verkti, kartais net taip stipriai, kad net pradeda trūkti oro.

Manau taip pasireiškia mano pyktis ir skausmas. Po kurio laiko aš truputį nurimstu.
Bet jaučiu kontraversiškus jausmus – noriu, kad mane kažkas paguostų, manim pasirūpintų, bet tuo pačiu ir atstumiu kitų žmonių pagalbą, nes jaučiuosi kalta prieš sesę, kad mane kažkas paguos, dažnai pagalbos neprisileidžiu, nes jaučiuosi neverta jos.

Suprantu, kad šitie jausmai susiję su saviverte, bet man įdomu, kodėl aš neleidžiu padėti sau, nes kažkaip pas mane viduj užfiksuota, kad mano sesei nieks nepadėjo, tuo metu kai jai buvo blogai, todėl ir aš neverta pagalbos, ypač jei sunkūs jausmai atsirado kontakte su ja.

Ji vaikystėje ir paauglystėje patyrė patyčias ir nesusilaukė suaugusiųjų pagalbos. Tėvai taip pat neturėjo žinių kaip su ja elgtis, nes ji buvo kur kas jautresnė ir ypatingo dėmesio reikalaujantis vaikas. Kartais tie patys suaugusieji iš jos šaipydavosi, nepriimdavo jos bėdų rimtai. Aš dažnai kentėdavau kartu, bet buvau taip pat tik vaikas ir negalėdavau jai padėti. Jausdavau gėdą, kad ji yra kitokia, nei visi.

Simona (vardas pakeistas)

Komentuoja psichologė Ignė Kazlauskaitė

Labas, Simona,

Ačiū Tau už atvirą laišką. Galiu pastebėti, kad jauti daug stiprių jausmų: kaltę, pyktį, nusivylimą ir bejėgiškumą. Tokie jausmai yra normalūs jaučiant vidinius prieštaravimus bei nuolatinę įtampą santykiuose su seserimi.

Jei teisingai supratau, tavo pagrindinis klausimas būtų, kodėl Tu nepriimi kitų pagalbos, kai tau yra sunku, ypač jei problemos yra susijusios su seserimi. Iš tikrųjų Tu daug laiške papasakojai apie seserį, kaip ji negavo pagalbos, kai jai reikėjo, kaip dabar nepriima/ negali/ nemoka priimti pagalbos arba nežino, kokios jai pagalbos reikia, todėl ir pyksta, būna emocionali, tačiau apie save ir savo išgyvenimus nepateiki daug informacijos. Tačiau pabandysiu padėti rasti atsakymus į tavo iškeltą klausimą.

Norėtųsi pastebėti, kad jausmai nėra susiję su saviverte, tačiau Tavo mintys, kurios sukelia įvairius jausmus gali būti susijusios su saviverte. Kas kartą kai pajauti stiprius jausmus, paanalizuok, kokios mintys tuos jausmus sukėlė, ką pagalvojai prieš kylant pykčiui ar kaltės jausmui. Rekomenduočiau paskaityti knygas D. D. Burns „Geros nuotaikos vadovas“ arba D. Greenberger, Ch. A. Padesky „Nuotaika paklūsta protui“. Šiose knygose puikiai atskleidžia minčių, emocijų ir elgesio santykį, taip pat jose yra pateikta praktinių patarimų, kurie padės susitvarkyti su stipriomis emocijomis, sustiprinti savivertę.

Galiu pastebėti, kad tikrai save analizuoji, ieškai priežasčių savo elgesiui. Pati netgi pateikei atsakymą į savo klausimą („mano sesei nieks nepadėjo tuo metu kai jai buvo blogai , todėl ir aš neverta pagalbos“), nors manau, jei klausimas vis dar kyla, tai gali būti, kad atsakymas nėra išgrynintas iki galo.

Man susidaro įspūdis, kad neleidi kitiems padėti Tau, todėl, kad nepasitiki kitais žmonėmis. Tavo sesers patirtis rodo, kad kiti žmonės negali/ nemoka/ nežino kaip padėti ir tuo pat metu jie yra, tarsi, pavojingi, nes gali pasityčioti/ pasmerkti, todėl jais pasitikėti negalima. Kadangi rašai, kad ir tu kartu su seserimi kentėdavai, manau, prisiėmei sau įsitikinimą, kad kiti žmonės nėra verti pasitikėjimo arba kiti žmonės yra pavojingi. Taigi, manau, tau reikėtų kelti klausimą ne „kodėl negaliu priimti kitų pagalbos/ kodėl neleidžiu sau padėti?“, o „ką galiu padaryti, kad imčiau kitais pasitikėti? Ką kiti žmonės turėtų padaryti/ kaip elgtis, kad galėčiau jais pasitikėti?“

Tikiu, kad dar truputį paanalizavus savo mintis bei įsitikinimus, rasi kelią kaip sau padėti.

Sėkmės!
Psichologė Ignė Kazlauskaitė | psichologasinternetu.lt