Kur man išmokti sveikų santykių, sveiko reagavimo, barnių, išsikalbėjimo ir sveiko pykčio?
0 (0)

Rašau dėl santykių problemų su tėvais. Pagrindinė bėda yra ta, kad nenoriu atkartoti to, ką išmokau šeimoje, su savo antra puse, todėl man reikia pagalbos, kaip visai tai galėčiau išspręsti.

Aš esu mergina, man 28 metai. Labai norėčiau išmokti sveikų santykių principų, kuriuos galėčiau panaudoti bendraudama su vyru. Noriu išmokti to, kas vadinama sveiku bendravimu šeimoje, sveika meile, sveiku pykčiu, sveikais ginčais. Mano šeimoje vyrauja toksiški santykiai. Pirmiausia, tai bijau pritraukti tokį patį vyrą į savo gyvenimą koks yra mano tėtis ar tiesiog atkartoti tokius santykius, kokius matau savo šeimoje. Antra, pati elgiuosi taip, kaip esu išmokusi, ką mačiau tėvų elgesyje. Todėl norėčiau išmokti nebebūt toksiška partnere.

Mūsų šeima yra tvarkinga, normali, tačiau viduje turime tikrai daug problemų. Tėvai negerbia vienas kito, sakyčiau, net nemyli ir nekenčia vienas kito. Nors, iš brandesnės puses žiūrint, gal jie tiesiog niekada neišmoko kaip reikia elgtis santykiuose, todėl net ir nežino kaip elgiasi ir kaip reikėtų, gal jiems tai atrodo normalu?

Mama yra virtuves „daiktas”, neturinti savo poreikių, o gal jai taip ir gerai, tėtis nė piršto nepajudina tvarkant namus. Dėl to santykiuose su vyrais tampu tikra ragana, kai mano draugas man nepadeda tvarkytis ar tikisi, kad aš nešiu namų tvarkymo naštą. Matyt taip keršiju savo vyrams už savo tėvus. Tėtis yra pakankamai kontroliuojantis žmogus, jis neleidžia elgtis taip, kaip aš norėčiau, o tik taip, kaip jam atrodo geriausia.

Jeigu noriu pasielgti savaip, susilaukiu pykčio ir bambėjimo. Aišku, tai greitai praeina, tačiau vis tiek manau, kad jis nelabai turi teisę taip elgtis. Esu subrendus, todėl stengiuosi galvotii, kad jis savo vaikui nori tik gero. Tačiau man kyla didžiulė baimė, kad visgi pritrauksiu į savo gyvenimą vyrą, kuris mane labai kontroliuos, valdys ir galiausiai prasidės smurtas šeimoje.

Man kartais atrodo, kad man net nepatinka sveiki darnūs santykiai, nes aš tiesiog tokių nemoku. Jeigu kažkas šeimoje yra negerai (ginčai ir t.t.) visi viską laiko savyje, o po kelių dienų kalbamės apie orą lyg niekur nieko. Tačiau tą įtampą visi nešiojamės savyje. Išsikalbėti sunku, nes mama nekalba, o tėtis dar labiau pyksta, kad nedarau taip kaip jis nori. Todėl gyvename įtampoje, kuri nuodija sveikatą.

Mama ir šiaip jau pakankamai pikta būna ant visų visada (gal ji kaltina visus žmones dėl savo gyvenimo?). Tėtis slopina mane, visada siekia, kad elgčiausi tik taip kaip jis liepia. Paklusti vargina, kovoti dar sunkiau..

Taigi, kaip jau yra šeimoje, taip jau yra, tačiau mano pagrindinis klausimas – kur man išmokti sveikų santykių, sveiko reagavimo, sveikų barnių ir sveiko išsikalbėjimo, kaip man nesinešti tų visų toksiškų bruožų į naujus santykius su vyru?

Aš, beje, ant savo antros pusės, esu tikra, pykstu ne dėl jo paties, bet dėl to, kad vis dar pykstu ant savo tėvų ir santykiuose elgiuosi taip, kaip mačiau savo tėvų pavyzdyje. Tėvai ir patys priima sprendimus atskirai, nesitaria, neturi bendrų interesų, nepalaiko vienas kito, nepaguodžia, nepadeda, nepaskatina. O juk santykiai turėtų būti grįsti abipusiu palaikymu ir kalbėjimusi? Deja, to tik neseniai išmokau.
Agnė (vardas pakeistas)

Komentuoja psichologė Aistė Bijūnė 

Miela, Agne,

Ačiū už nuoširdų ir atvirą laišką, kuriame pasakoji ir analizuoji daugeliui žmonių labai aktualią temą – kaip tėvų santykiai įtakoja suaugusio jų vaiko artimus santykius su partneriu (e). Tai, kad pripažįsti ir aktyviai sieki kaip pati sakai „neatkartoti to, ką išmokau tėvų šeimoje“ yra pirmas ir labai svarbus žingsnis.

Savo laiške tėvų santykius įvardini „toksiškais“ ir klausi, kaip išmokti sveiko bendravimo, jeigu tokio pavyzdžio šeimoje neturėjai? Šeimos modelio, bendravimo būdo ir artimų santykių palaikymo mes pirmiausia išmokstame savo šeimoje, nes mažam vaikui mama ir tėtis yra jo visas pasaulis, kuris sulig kiekvienais metais vis plečiasi – pirmiausia, plečiasi iki brolių ir seserų, senelių, artimų tėvų draugų, dar vėliau – iki darželio, kiemo, mokyklos, būrelių bendraamžių, auklėtojų, mokytojų, ir taip toliau. Taigi ši aplinka, kurioje mes mokomės elgesio modelių vis plečiasi ir plečiasi. Kuo mažesnis yra žmogus, tuo jo psichika viską priima ir tarsi antspaudą įaugina savo pasąmonėje, vis dėlto, reikia pripažinti, kad būdami jau brandūs ir sąmoningi, galime tam tikrais veiksmais keisti savo elgesį ir tokiu būdu naikinti tuos senuosius elgesio modelius, kad jie taptų vis mažiau ryškūs, o tai reiškia, vis mažiau įprasti. Tikriausiai pilnai ištrinti iš savo psichikos atminties tėvų elgesio modelio yra neįmanoma, tačiau išmokti naujo elgesio, tikrai yra įmanoma. Žinoma, šis mokymosi kelias ir pokytis bus ilgas, tikriausiai reikės ir kitų supratingumo bei pagalbos, tikriausiai reikės padaryti daug klaidų, tačiau, svarbiausia – kiekvieną kartą suklydus, išmokti kažką naujo, tik taip pradėsi keistis. Taip pat norisi pasidžiaugti, kad jau daug esi padariusi ir darai tai toliau – analizuoji ir stebi save ir savo elgesį bei sieki jį keisti.

Taip pat savo laiške kalbi apie tai, kad vis dar pyksi ant savo tėvų… Galbūt jie ir netobuli, galbūt jie turėjo savo priežasčių elgtis taip, kaip elgėsi ir sukūrė tokią šeimą, kokią sukūrė – deja, bet įlysti į kito galvą nei tu, nei aš, nei bet kuris kitas žmogus negali, todėl tai sužinoti yra labai sunku. O tam, kad tu išsilaisvintum, pirmiausia, tą pyktį, kurį jauti turi išlieti (tik ne tiesiogiai ant savo tėvų, tačiau kitais priimtinais ir nedestruktyviai būdais, galbūt psichologo ar kito specialisto kabinete, galbūt – sporto salėje ar kitu tau priimtinu būdu), o po to ATLEISTI jiems ir pajausti vidinį DĖKINGUMĄ (juk kiekvienas esame dėkingi savo tėvams už gyvenimą, juk tėvai išmokė tave ir kažko naudingo – galbūt tai, pavyzdžiui, kad ir paprasčiausias važiavimas dviračiu ar panašiai), ir tik tuomet PALEISTI… Tik tuomet, kai iš savo vidaus, išleisi šias emocijas, tapsi laisva ir pasiruošusi mokytis naujų dalykų.

Noriu tave padrąsinti ir aktyviai ieškoti tinkamos pagalbos emocijų paleidimo ir naujų elgesio būdų mokymosi ne tik internete, draugų rate, bet taip pat ir psichologinėse grupėse ar psichologo, psichoterapeuto ar panašaus specialisto kabinete, nes tuomet visi procesai vyks kryptingiau, sąmoningiau ir greičiau.

Pabaigai, Agne, linkiu tau, sąmoningumo, ryžto kažką pakeisti savyje ir vidinės laisvės!

Psichologė Aistė Bijūnė
Iliustracija: rawpixel.com / Pexels

Įvertinkite!
[Balsavo: 0 Vidurkis: 0]

6 Responses

  1. Persikutis parašė:

    Tas pasakymas „nori tik gero”… juk tai taip nekonkretu! :)

    Nori tik gero – tai panašu į pastangas išteisinti tėvų žalingą elgesį savo vaiko atžvilgiu.
    Jie nori tik gero, tačiau ar nuo to pasidaro geriau, ar palengvėja? Gal neužtenka TIK panorėti?…

    Klausimo autorei linkiu pasiekti savo užsibrėžto tikslo.

  2. greta parašė:

    nezinau, man truko konkretaus specialistes atsakymo, nes atrodo ji tik atpasakojo kas jau parasyta laiske..

  3. ... parašė:

    Knygos: GABAUS VAIKO DRAMA, TOKSIŠKI TĖVAI.

    Man padeda.

  4. Autare parašė:

    Dėl atsakymo sutinku su Greta.

    Ir tas pasakymas ‘nori tik gero’ – ar tikrai tėvai žino kas tas ‘geras’ jų vaikui.
    Mano mama nori, kad aš gyvenčiau arti jos, nes jai taip smagiau. O aš noriu kurtis gyvenimą pati ten kur man atrodo geriausia. Ir blaškausi tarp jos ir savęs… Negalėdama konkrečiai imti jai ir atkirsti, kad aš pati nuspręsiu kur man geriau, nes tėvų įsivaizdavimas yra kiek kitoks. (Turėjau bėdų dėl darbo paieškos, mam bandė patarti… tik ji darbo ieškojo prieš kokius 20 metų ir įsivaizduoja, kad dabar irgi tokiais pačiais metodais tai daroma – deja…)

  5. Dainius parašė:

    Yra labai geri mokymai.Santykiu ABC.praktikoje padeda.

  6. Giedrė parašė:

    Pasidomėkite SAV grupėmis, nemokamos savipagalbos grupės, kurios remiasi 12 žingsnių programa. Rekomenduoju.

Komentuoti: ... Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.