A. Kurienė. Didžiausias sunkumas besiskiriančių tėvų vaikams ‒ lojalumo konfliktas
Skyrybų statistika negailestinga: 2015 m. duomenimis, skyrybų procentas Lietuvoje siekė 42,6 proc. Besiskiriantiems tėvams tenka ne tik išspręsti patiems kylančius sunkumus, bet ir padėti šią sudėtingą situaciją išgyventi vaikams, kuriems dažnai sunku suprasti, kas vyksta, ir labiausiai jie nori toliau mylėti tiek tėtį, tiek mamą. Kaip padėti vaikams tėvų skyrybų metu, pasakoja psichologė, lektorė Aušra Kurienė, kuri kovo 25-26 d. „Litexpo“ centre vyksiančioje konferencijoje „Atsakinga tėvystė“ skaitys pranešimą „Skyrybų vaikai: tarp netekties ir ištikimybės“.
Jūs daug dirbate su vaikais iš išsiskyrusių šeimų. Žinoma, kiekviena situacija skirtinga, bet su kokiomis problemomis dažniausiai tokie vaikai susiduria, kas juos sieja?
Turbūt sunkiausiai pakeliamas ir dažniausiai pasitaikantis yra vadinamas lojalumo konfliktas. Vaikams tikrai yra sunku tuo pat metu mylėti abu, ir tėtį, ir mamą ‒ ne todėl, kad jiems patiems sunku, bet todėl, kad suaugę nepadeda jiems saugoti daugiau ar mažiau prarasto mamos ar tėčio, nes dažnai jie patys yra paskendę savo skausme, nuoskaudose, pyktyje, ar liūdesyje. Tas lojalumo konfliktas, kurį vaikas išgyvena bandydamas saugoti savo mamą arba tėtį, slėpdamas jausmus, norą susitikti, pasiilgimą, norą apsikabinti tėtį ar mamą, kurio nėra šalia, vaikui yra labai sunki būsena.
Sakote, tėvai dažniausiai nepadeda. Kaip jie gali padėti, ką padaryti, kad vaikas geriau jaustųsi?
Skyrybos jau reiškia, kad vienas vaiko poreikis turėti šeimą nepavyko, ir jis turbūt jaučiasi labai sutrikdytas, praradęs stabilumo jausmą. Tačiau tėvai turi suprasti, kad kitas vaiko poreikis turėti abu tėvus išlieka. Labai svarbu, kad, pavyzdžiui, jei vaikas didžiąją savaitės ar mėnesio dalį gyvena su mama, ji galėtų vaikui padėti išsaugoti žinojimą apie tėtį, pasikalbėti apie jį su vaiku, padėti jam išlaukti susitikimo. Reikia vaikui labai paprastai ir atvirai pasakyti, kad mama žino, kad jis myli tėtį, jo laukia ir kad ji nieko prieš ‒ ji supranta, kad tėtis vis tiek yra jo tėtis, ir niekada kitaip nebus. Svarbu atliepti vaiko nerimą, pabrėžti, kad tėtis ar mama paliko ne jį, o tiesiog nepavyko santykiai. Deja, bet dažnai mes girdime atvirkščiai, kai įskaudintas tėtis ar mama vaikui sako, kad štai tave paliko, tu nebereikalingas, arba mes nebereikalingi, o tai įneša dar papildomo sunkumo.
Kas turėtų priimti sprendimą, su kuo gyvens vaikas? Dažniausiai nusprendžiama, kad geriausia jam bus su mama. Ar galima pačiam vaikui užduoti tokį sudėtingą klausimą?
Vaikui galima užduoti visokius klausimus, bet tai nereiškia, kad vaiko atsakymas būtinai turi būti įgyvendintas. Tačiau svarbu suprasti, iš kur ateina vaiko atsakymas, ką jis galvoja ir kodėl jis taip jaučiasi. Teisiškai nuo dešimties metų vaikas gali išreikšti savo nuomonę, kuri yra pagrįsta kažkokiais jo jausmais ar galvojimais. O sprendimą, idealiu atveju, turėtų priimti susitarę abu tėvai. Jei jiems sunkiai sekasi susitarti, tam yra mediatorių, tarpininkaujančių tokiam susitarimui žmonių, paslaugos. Tada tėvai, kurie abu supranta savo pareigą ir atsakomybę, ir nori rūpintis vaiku, susitaria, kaip vaikui bus geriau. Jeigu tėvai negali bendradarbiauti, negali kalbėtis dėl emocinių sunkumų, sprendimą priima teismas. Bet automatiškai galvoti, kad vaikui visada yra geriau su mama, ne visada teisinga. Kartais ‒ taip, bet pasitaiko įvairių variantų.
Dažna situacija, kai tėvai, jausdami kaltę dėl skyrybų ar norėdami pasirodyti geresni už buvusią antrąją pusę, lepina vaikus pirkdami brangias dovanas, ar leisdami dalykus, kuriuos buvęs sutuoktinis draudžia. Kokios gali būti tokio elgesio pasekmės?
Čia yra tos pačios lazdos kitas galas: nebaigti santykiai su buvusiu sutuoktiniu ar sutuoktine, kur aš vis dar kariauju savo karą, įrodinėju, kad esu geresnis ar svarbesnis, bet čia nėra nieko apie vaiko interesą. Rūpestingas tėtis ar mama supranta, kad vaiko interesas nėra turėti kuo daugiau žaislų, ar kuo daugiau kartų nueiti į boulingą. Vaiko interesas iš tikrųjų yra būti saugiam, kad jo poreikiai būtų atliepti, kad jis turėtų galimybę pastoviai susitikti su bet kuriuo iš tėvų, kad jie padėtų vienas kitam išsaugoti tėčio ar mamos autoritetą, kad vaikas žinotų galintis bet kuriam iš jų pasiguosti, su abiem pasitarti.
Kita vertus, jei santykiai buvo tokie, kad, pavyzdžiui, mama neprileisdavo tėvo prie vaiko auginimo, ugdymo, ji manė viena žinanti, ko reikia vaikui ir viską pati spręsdavo, skyrybos gali atnešti galimybes tėčiui sukurti savo santykį su vaiku, ir jie abu gali iš to labai išlošti: atrasti naują buvimo kartu kokybę, kaip jie gali būti, ką veikti, ar meškerioti, ar kalbėtis, ar eiti į kiną, ar dar ką nors daryti. Kaip ir santuokoje žeminta mama, susigrąžinusi savo orumą ir vertę gali kokybiškai kitaip bendrauti su vaikais likusi viena. Kartais skyrybos tikrai atneša naują santykių tarp vaiko ir tėčio ar mamos kokybę.
Kaip tėvams pranešti vaikui apie tai, kad jie skiriasi?
Taip ir pranešti, kaip jie nusprendė: nemeluoti, nekaltinti vienas kito. Labai svarbu kalbėti pabrėžiant „mes“, kad mes nusprendėme, mums nepavyko: reikia stengtis vaikui išlaikyti tą integralumą, koks dar yra įmanomas, suvokimą, kad vis tiek yra abu tėvai, tėtis ir mama. Mes nusprendėme, mes pasitarėme, mums nepavyko kartu gyventi, bet mes dabar abu tavimi rūpinsimės, tik gyvensime atskirai.
Jei toks visų pokalbis yra neįmanomas, jei jaučiamos didelės emocinės audros, emocinis išsekimas, tada su vaiku turėtų kalbėti tas, kuris yra ramesnis, kuris jaučiasi pajėgesnis, kuris su vaiku ir anksčiau labiau kalbėdavosi. Tokiu atveju jis turėtų vaikui ramiai pasakyti, kad toks yra sprendimas, taip mes nutarėme ir dabar bus taip: kartais taip atsitinka, kad suaugę žmonės nebesutaria ir nebegali kartu gyventi. Bet tikrai negalima užversti vaiko, kokio jis amžiaus bebūtų, nei smulkmenomis, nei konfliktų detalėmis, nei nuoskaudomis, keiksmažodžiais, „palinkėjimais“ kam nors, prakeiksmais ir panašiais dalykais.
Kiekvienam vaikui tėvų skyrybos yra psichologinė trauma, bet kokie yra ženklai, kad jis turi itin didelių iš to kylančių problemų ir tėvams reikėtų susirūpinti, kreiptis į profesionalus pagalbos?
Bet kokius emocinius vaiko sunkumus išduoda jo elgesys. Labai mažai tikėtina, kad vaikas ateis ir pasipasakos išplėstiniais sakiniais, kad jam liūdna, baisu, ar jis nežino, ką sakyti tėčiui, kai jo ilgai nebūna. Bet vaiko elgesys dažniausiai pasikeičia. Mažesni vaikai regresuoja, pasidaro kūdikiški, gali būti irzlūs, gali sutrikti jų miegas, valgymas, jie pasidaro dirglūs, gali atsirasti pykčio priepuoliai. Vyresni vaikai, pradinukai, gali būti atvirai liūdni, verkti, jiems gali atsirasti psichosomatiniai simptomai: pilvo, galvos skausmai, pykinimas, nenoras mokytis, taip pat dirglumas, piktumas. Paaugliai, beveik taisyklė, darosi pikti, nors kartais, atvirkščiai, gali pasidaryti labai padedančiais, tapti mamos riteriu ar tėčio virėja ir guodėja: jie lyg praranda savo vaikišką vaidmenį ir pradeda rūpintis tėvais labiau nei savimi. Bet paauglys dažniausiai bus piktas, pradės elgtis netinkamai, gali, pavyzdžiui, apsivogti ar prisigerti. Apibendrinant, pasikeitęs, iki tol nebūdingas elgesys turėtų būti tėvams ženklas, kad yra kažkokie emociniai dalykai, su kuriais vaikas viduje nesusitvarko ir tokiu būdu duoda žinią, kad jam yra negerai. Tada rekomenduotina ateiti pasitarti su profesionalais ir suteikti vaikui pagalbą.