Labai noriu išsaugoti savo šeimą!

Klausimas:

Sveiki,
Reikia profesionalios psichologo pagalbos, nes pati nežinau ką su savim daryti.
Labai stipriai atšalau savo vyrui, bendrauju atsainiai ir nepagarbiai, negaliu prisiversti būti maloni, švelni ir aistringa. Visiškai jo nenoriu ir nededu jokių pastangų, kad santykiai būtų normalūs. Kaip prisiversti mylėti vyrą, būti maloniai ir švelniai?
Su vyru esame kartu neilgai, 2 metus gyvename kartu, 4,5 metų – kaip pora. Turime 1 metų dukrytę. Aš turiu 17 metų dukrą iš pirmos santuokos. Gal būt viskas prasidėjo nuo to, kad apsigyvenę visi kartu, mano vyras pradėjo kabinėtis prie mano vyresniosios. Jam nepatiko, kaip ji bendrauja, kad mažai tvarkosi ir t.t… Aš savo dukrą gyniau labai aršiai, nepriklausomai nuo to, ar ji teisi, ar ne. Man buvo jos labai gaila, nes jai ir taip sunku buvo, kad dėl mano ir naujo draugo poreikio gyventi kartu, turėjo pasikeisti ir jos gyvenimas. Todėl stojau už ją piestu ir kildavo labai daug aršių konfliktų.
Man taip pat labai nepatinka, kad kievieno konflikto metu, vyras iš karto sako, kad nebenori gyventi kartu ir nori skirtis. Nors žinau, kad tie žodžiai tik iš impulsyvumo.
Nekonfliktų metu (jų laikui bėgant tikrai mažėja), jis labai mielas, dėmesingas ir yra ypač puikus tėtis savo mažajai dukrytei.
Bet aš pasidariau kitokia. Aš nebesu ta linksma ir miela moteris, kurią jis sutiko prieš kelis metus. Ir negaliu savęs priversti būti tokia su juo. Bet tai labai gadina mūsų santykius ir gali išardyti šeimą. O to aš baisiai nenoriu.
Gal yra koks būdas išmokti dirbti su savimi, nereaguoti į smulkmenas ir nesinaudoti jomis, kad pateisinti savo baisų elgesį.
Labai noriu išsaugoti savo šeimą!
Pagarbiai,
Aušra (vardas pakeistas)

Atsakymas:

Sveika, Aušra. Perskaitęs Jūsų laišką, supratau, kad jaučiatės pakliuvusi į savotišką krizę. Esama situacija šeimoje Jūsų nebetenkina, tačiau kaip išspręsti problemą ir pakeisti situaciją – nežinote. Natūralu, jog tokia padėtis kelia įtampą ir nerimą, vis dažniau ateina baiminga mintis, kad situacija gali baigtis revoliuciniu sprogimu – šeimos griūtimi. Kad to neatsitiktų, pabandykime kartu paanalizuoti Jūsų situaciją.

Savo laiške Jūs, Aušra, rašote, kad labai norite išsaugoti savo šeimą. Nesupykite, tačiau iš Jūsų aprašymo aš šeimos nematau – tik dvi stovyklas po bendru stogu. Vienai atstovaujate Jūs ir vyresnioji dukra, antrai – Jūsų vyras. Šios stovyklos tarpusavyje nesutaria, kartais pykstasi, kartais, kaip rašote, aršiai kariauja, kartais – sudaro neilgas paliaubas. Paliaubų metu Jums norisi būti „linksma ir miela moterimi“. Tačiau argi įmanoma būti linksma ir miela asmeniui iš priešininko stovyklos? Aišku, kad ne – juk tai būtų savosios stovyklos išdavimas. Todėl Jūsų pasąmonė ir neleidžia elgtis kitaip.

Kodėl taip atsitiko? Šeimoje sutuoktiniai turi prisiimti keletą skirtingų vaidmenų, tarp yra ir mamos bei tėvo vaidmenys. Sukūrus naują, jungtinę šeimą, Jūsų vyras prisiėmė ne tik Jūsų sutuoktinio, bet ir tėvo vaidmenį. Kiekvieno tėvo pareiga yra ne tik aprūpinti vaikus, bet ir juos auklėti: mokyti tam tikrų gyvenimiškų įgūdžių, diegti vertybes, kurios vėliau suteiks galimybę vaikui būti puikiu žmogumi. Panašu, kad ir Jūsų vyras tai darė: rašote, kad mokė Jūsų vyresniąją dukrą bendrauti, tvarkytis ir pan. Neaišku, kaip jam sekėsi, bet sprendžiant iš to, kad manote jį esant puikiu jaunėlės tėčiu, tikėtina, jog neblogai. Situacija sutriko tada, kai nusprendėte neleisti jam atlikti pilnaverčio tėvo vaidmens. Tiesiog pastatėte save tarp vyro ir dukros: esi ir gali būti mažosios tėčiu, tačiau šiukštu – neauklėk vyresniosios.

Suprantu, kad jautėtės atsakinga ir norėjote tokiu būdu apsaugoti Jums brangius žmones. Dabar išgyvenate kaltę, kad ne viskas pasisekė. Ieškote būdų, kaip viską ištaisyti.

O ištaisyti labai paprasta. Pripažinkite ir vyro, ir dukros teisę būti tokiais, kokiais yra ir leiskite patiems kurti savo santykius. Nebūkite kurio nors sąjungininkė ir aštrūs kampai tarp jų nusigludins, o dvi stovyklos susijungs į vieną bendrą šeimą.

Kiekviena situacija leidžia asmeniui augti. Pabandykite ir Jūs iš savo situacijos išpešti kuo daugiau naudos, suprasdama giluminius savo poreikius. Paanalizuokite save ir atsakykite, kas Jus, Aušra, skatina būti pikta, akcentuojančia smulkmenas ir praeitį moterimi, kas neleidžia būti linksma ir malonia. Galbūt tokiu būdu siekiate dėmesio, nes vyras jo teikia per mažai? Gal jaučiatės bejėge sutaikyti jį su dukra? O gal nebematote prasmės patikti vyrui – nes jis jau užkariautas amžių amžiams ir niekur nedings (rašote, kad netikite jog jis galėtų Jus palikti). Kai rasite atsakymus į šiuos klausimus, kai suprasite, ko iš tiesų sieloje Jūs trokštate, Jūsų savijauta ir elgesys pasikeis. O jei atsakymų pačiai rasti nepavyktų, visada galite kreiptis į psichologą ir augti jo padedama. Tai nėra lengva, kartais netgi skausminga, tačiau pirmą žingsnį jau žengėte – parašydama mums laišką.
Sėkmės Jums ir Jūsų šeimai. Beje, ar kada bandėte visi kartu piešti savo šeimos pasaką didžiuliame popieriaus lape? Pabandykite ir pamatysite, kaip tai smagu.

Psichologas
Arūnas Norkus