Labai save nuvertinu
0 (0)

save-nuvertinuKlausimas: Sveiki, ilgai svarsčiau ar reiktų parašyti Jums laišką, ar verčiau pasilaikyti viską sau. Taigi, nusprendžiau pasiklausti Jūsų patarimo. Esu 18-likmetė ir, manau, iškentėjau labai daug. Labai save nuvertinu ir visiškai savimi nepasitikiu, nesijaučiu graži ir ką kalbėti, kad kažkam galėčiau patikti. Neturiu tikrų draugų, nes visi manim naudojasi, dėl mano geros širdies, bet visada padėsiu žmogui, nesvarbu ką jis man reikštų. Ir gal atrodo, kad nesuformuluoju tikros problemos, bet jaučiuosi nelaiminga. Iškentėjau nelaiminga meilę, iškentėjau tėvų barnius, kurių buvo visą mano gyvenimą, nėra nei vieno gražaus prisiminimo mano gyvenime, viskas baigdavosi ašaromis, o jeigu kažkas prasidėdavo gerai, tai baigdavosi tragiškai. Kartais atrodo, kad niekam niekam nerūpiu ir jeigu dingčiau niekas manęs nepasigestų. Yra tik vienas dalykas kurio labai trokštu, tai sukurti gražią, sveiką, mylima šeimą, nes labiausiai savo gyvenime bijau būti viena. Labai tikiuosi suprasit mane.
Agnietė (vardas pakeistas)

Atsakymas: Labas, Agniete,

Perskaičiusi Tavo laišką pradėjau galvoti, apie kokį savo dingimą Tu rašei. Žinau, kad žmonės taip kalba, kai jaučiasi vieniši, nereikalingi, kai jiems skaudu ir kyla minčių apie savižudybę, ant ko nors pykdami ar kuo nors nusivylę. Taip pat žinau, kad dažnai tai yra laikotarpis, kuris praeina pats arba iš kurio galima išeiti – vienam ar padedamam kitų – ir kad net ir tomis akimirkomis žmogų kažkas palaiko. Girdžiu, kad Tave palaiko Tavo svajonė ir manau, kad tai svarbu.

Agniete, atrodo, kad Tu gali apibūdinti savo problemą – jau laiško pradžioje parašei, kad save nuvertini. Savęs nuvertinimas gali atsirasti, kai lūkesčiai sau neatitinka esamos realybės, jėgų ar noro toje realybėje ką nors keisti nėra, o lūkesčių neatsisakoma. Tada pats žmogus save plaka mintimis, žodžiais ir veiksmais už tai, kad jis nėra toks, kokiu norėtų būti, neturi to, ką, jo manymu, privalėtų turėti, ir nėra vertinamas taip, kaip jam atrodo, kad turi būti vertinamas.

Pasidaro labai sunku džiaugtis tuo, kas pasiekta ir kas turima, nes visas dėmesys sutelkiamas į tai, ko nėra arba kas prarasta. Save nuvertinančiam žmogui dažnai norisi, kad kiti jį įvertintų – atrodo, kad tada ir jis galės vertinti save. Tačiau iš tiesų būna atvirkščiai – aplinkiniai jaučia, kad žmogus savęs nevertina ir tada linkę vengti jo arba juo pasinaudoti (kaip supratau, Tu esi susidūrusi su šiomis reakcijomis).

Visgi savivertę galima atkurti net ir einant labai mažais žingsneliais. Pradžioje galima įsivertinti savo laiką ir pastangas bei pagalvoti, ar tikrai kiekvienas jų reikalaujantis jų nusipelno, prisiminti, kad gerą širdį reikia rodyti ne tik kitiems – Tu irgi nusipelnei savo dėmesio.

Gali būti sunku – esi įpratusi visiems padėti, bijai likti viena, todėl gali atrodyti, kad jei kažkam pasakysi „Ne“, būsi nemėgiama ir palikta nuošalėje. Taip gali atsitikti, tačiau taip pat gali pamatyti, kad kai kurie žmonės nenustoja su Tavimi bendrauti vien dėl to, kad paisai savęs, o kai kurie kaip tik pradės su Tavim bendrauti, matydami, kad moki pasakyti „Ne“ tam, ko iš tiesų nenori arba kas neverta.

Linkiu sėkmės pradedant vertinti save.
Psichologė Ugnė Kabelkaitė

Įvertinkite!
[Balsavo: 0 Vidurkis: 0]

3 Responses

  1. Renata parašė:

    Sveiki, ar būtų galimybė gauti šios merginos email adresą? http://psichika.eu/blog/labai-save-nuvertinu/
    Gyvenime susiduriau su tokiomis pačiomis problemomis, ir visada trūko žmogaus, kuris galėtų mane suprasti. Norėčiau pabendrauti su tokio pat likimo draugu, o gal kartu įveiktume savo problemas…

  2. ir kaip parašė:

    savireflekcija yra sveika. Jei zmogus sugeba paziureti atgal, ir ivertinti iki siol vykusius savo gyvenime ivykius, tai yra puiku. Puiku todel, kad daugiau-maziau, tai padeda save suprasti. Dar puiku yra tai, kai autore bando uzciuopti problema, ivertindama ir sakydama, kad \”ji pati save nuvertina\”.

    Taciau skaitant, iskyla vienas toks momentas – ji sako, \”esanti geros sirdies\”, bet kaip gali zmogus laikyti save gerasirdziu, jei jis pats sau nesijaucia reikalingas? Reiketu kelti sau klausima, girdint mintyse tas gaidas \”as niekam nesu reikalinga\” – o kodel jus turetumete buti \”kazkam reikalinga\”? Pradzia yra, pasidaryti reikalinga sau :) Tai tikrai ne gerasirdzio zmogaus pozymis, o kaip tik, ypatingai \”piktasirdzio\” zmogaus, jei jis nesijaucia reikalingas svarbiausiam zmogui, tai yra, sau…

    Tai cia yra vieni dalykai. Kiti dalykai – isivaizduokime, jei as, ir autore, ar dar kas nors – noretume \”tik vieno\” – tapti JAV prezidentu, ar gauti Nobelio premija, ar dar turetume koki \”ta vieninteli\” nora. Kas detusi su musu gyvenimu? Zinoma, tikslo mes siektume, kaip tik isgaletume – bet ar dziaugtumemes dienomis, kol dar to tikslo nepasiekeme? Ir ar jos jaustusi prasmingos, jei galop pamatytume, kad taip ir nepasieksime? Sakysite, prie ko cia Nobelio premija, jei mergina nori \”tiek nedaug\”, tik \”mylincios seimos\”. Palaukite, pagal ka mes matuojame, kas yra daug, o kas nera daug? Reikia keisti matmenis tokioje situacijoje. Nes butent matmenys, o ne pats gyvenimas ar jo situacija, daro jus nelaiminga. Jums tiesiog reikia susigalvoti kitu, labiau nuo jusu priklausomu, ir artimesniu jusu gyvenimui, tikslu. Tokiu, kaip, pvz – aplankyti ta ir ta sali (susigalvoti priezastis, kodel), perskaityti ta ir ta knyga, paragauti ta ir ta skanesta, ir panasiai. Tai padaryti, tai isisamoninti ir sau uz tai dekoti. tai butu pradzia tikslu, kurie yra reikalingi JUMS, o ne kitiems, salia jusu. Tik eidama tokiu keliu, jus pamazu ismoksite save myleti, o ne vis \”aukotis del kitu, del savo geros sirdies\”. Nes jei tokioje busenoje ir sukursite seima, duodu 99%, kad taptumete ta, kuri \”viska del seimos paaukoja\”, ir jei ji bent vienu zingsneliu nuklystu is tos \”idealiosos\”, o taip nutinka, visi esame zmones, ne idealai ir ne sventieji, tarkim, vyras nueitu i sona ar negaletumete tureti vaiku, jei itin to trokstumete, gi jus is asaru juru ir upiu neisplauktumet. Patarimas – jau dabar susimastykite.

  3. Donatas parašė:

    sveiki.
    As su labai panasia istorija, tik tiek kad norejau pasistatyti nama kaip gyvenau vaikysteje, kur dariau ka norejau kai nereikejo eit i mokykla. si svajone vare mane pirmyn, taupiau kaip tik isejo, bet po truputeli pradejo sis svajone silpti kol liko tik prisiminimai. Neturiu draugu kuriais galeciau pasitiketi, visi tik naudodavosi, bet vistiek niekada nepasakydavau ne. Esu pasiryzes pasikesiti.
    Noreciau susisiekti su klausimo autore pasidalinti isgyvenimais, gal butu lengviau. susikuriau nauja email:
    donatas1992@yahoo.com
    Savo varda uzrasiau netikra, noriu likti daugumai zmoniu nezinomas.
    Lauksiu :)

Komentuoti: Donatas Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.