Laimės paslaptis

Kartą į patį išmintingiausią žmogų pasaulyje, prašy­damas atskleisti laimės paslaptį, kreipėsi vienas jau­nuolis. Išminčius pasiūlė pasivaikščioti po rūmus ir po poros valandų grįžti.
– Prašau tave tik vieno. Vaikščiodamas kartu neškis ir šį šaukštelį, tik jokiu būdu neišlaistyk aliejaus, – užbaigė išminčius, įteikdamas jaunuoliui šaukštelį su dviem aliejaus lašais.
Po poros valandų jaunuolis sugrįžo. Išminčius jo paklausė:
– Ar matei mano pokylių salės gobelenus? O ar matei, kokie nuostabūs sodai? Atkreipei dėmesį į gra­žiuosius pergamentus?
Susigėdęs jaunuolis prisipažino nieko nematęs. Jam terūpėjo viena: neišlaistyti aliejaus.
– Grįžk atgal ir pasigėrėk mano rūmų grožiu, – paliepė išminčius.
Jaunuolis paėmė šaukštelį ir vėl leidosi žvalgytis po rūmus. Šįkart apžiūrėjo visus meno šedevrus, gėrėjosi sodais, kalnais, gėlėmis. Sugrįžo pas išminčių ir išsa­miai papasakojo, ką matęs.
– O kur du aliejaus lašai, kuriuos tau patikėjau? – paklausė išminčius.
Vaikinas dirstelėjo į šaukštelį ir suprato juos išliejęs.
– Štai tau mano patarimas. Laimės paslaptis – tai sugebėjimas gėrėtis visais pasaulio stebuklais, niekada nepamirštant dviejų aliejaus lašų mažame šaukštely­je, – užbaigė išminčius.

(Bruno Ferrero. 365 trumpi pasakojimai sielai. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2011, 252-253p.)

Šaukštelio nešimas simbolizuoja gebėjimą atlikti pareigą. Rūmų grožio stebėjimas, tai  grožėjimasis pasauliu, kiekviena gyvenimo akimirka, laisvės pojūčiu. Laimę galima pasiekti tik suderinus abu šiuos dalykus. Turėdami vien pareigas ir užduotis mes per savo darbus nematysime pasaulio grožio, negyvensime, o tik vegetuosime. Tuo tarpu tie, kurie tik grožėsis gyvenimu ir tik ims naudą iš jo, nieko nesuteikdami pačiam pasauliui ir jo žmonėms, nejaus pilnos laimės, jie jaus tik tą laimę, kurią gali duoti kūnas. Dvasios laimė jaučiama tik tada, kada duodama, o ne imama. Pasistenkime suderint pareigą ir darbą su laisve matyti ir jausti. Tik taip mes tapsime laimingi!