Mama kasdien morališkai daužo mane kaip bokso kriaušę, niekada neišgirsi, kad pagirtų

0 (0)

Skaičiau keletą Jūsų tinklapio publikacijų, tačiau atsakymų į savus klausimus niekaip nesugebėjau surasti. Pastebėjau, kad rašėte, jog pirma konsultacija nemokama, manau (na, tikiuosi) man jos užteks. Jei tik turėsite laiko, prašau, perskaitykite mano laiškelį. Tiesiog yra dalykų, apie kuriuos neturiu su kuo pasikalbėti. Mamai bijau visą tai pasakoti, nes neįsivaizduoju kaip ji sureaguos, jei su draugais bent kažką užsimenu apie tai, tai prasideda tik beprasmis paviršutiniškas guodimas, kad „viskas bus gerai“. Bet juk taip niekada nebūna. Nebūna, kad visiem viskas būtų gerai.

Trumpai apie save: esu 22-ejų metų studentė (studijuoju tiksliuosius mokslus VU universitete), gyvenu kartu su mama (tėvai išsiskyrę nuo kūdikystės), šiuo metu esu bedarbė, tačiau ieškausi naujo darbo.

Viskas skamba lyg kaip iš vadovėlio, tačiau tikrai nesu puiki studentė, tikrai ne 10-kais mokausi, turiu ir vieną skolą, kurią taisytis vis bandau. Dukra taip pat nebuvau pavyzdinga, nors tikrai ir ne pati blogiausia. Na tas toks tipinis viduriukas. Tačiau mokyta buvau kitaip: niekada nebūsi pakankamai geras mūsų šeimoje, niekada neišgirsi „šauniai pasidarbavai“, nes visada bus kažkas, ką galėjai padaryti geriau. Pavyzdžiui, po egzaminų 12-oje klasėje įstojau į VU, tačiau mokamą vietą. Negerai, teks imti savo vardu paskolą, „galėjai ir geriau“. Gerai, per antrą turą įstojau į VU nemokamą vietą. Negerai, „galėjai juk įstoti į užsienio universitetus“. Niekada nieko pas mus šeimoje nepasieksi, kad tave pagirtų, nesvarbu kaip besistengsi. Aš suprantu tą atvirkštinę psichologiją, bet ji gali suveikti vieną, du, tris kartus, bet ne 22 metus iš eilės.  Kada yra ta riba, kai žmogus palūžta nuo kitų spaudimo? Kokios yra priemonės stiprinti save, savo sąmonę, savivertę, kuri skalėje nuo 0 iki 10 yra ties -5? Kaip surasti jėgų „ištempti“ dar ir dar vieną dieną, žinant kad visa, ką padarysi, – blogai?

Žinau, na bent jau manau, kad viena iš mano tokios savijautos priežasčių mamos elgesys su manimi. Nors ji nė karto gyvenime nėra prieš mane pakėlusi rankos, tačiau morališkai daužo mane kaip bokso kriaušę kasdien. Paauglystėj bandydavau nebūti namie, kai ji grįždavo namo, grįždavau tik sutemus ir jai jau miegant. Bandžiau neklabėt, bandžiau taip pat ginčytis su ja, bet nežinau niekas nepadėjo nei jai, nei man. Dabar jau nebeturiu jėgų nieko keist, tai tiesiog nuoširdžiai išklausau jos riksmų, priekaištų, „koliojimų“ ir toliau vaidinu stiprią ir nepalaužiamą. Tačiau užmiegu naktį tik išsekusi nuo verkimo. Per sunku jau man taip, žinokit.

Gal galit padėt surast bent kruopelę stiprybės savyje? Gal galima kažką paskaityt? Bandžiau žiūrėti visus tuos šiuolaikinius vlogerius, blogerius, tikėjausi gal jie įkvėps gyvenimo laimės, tačiau toli gražu… Kažkokia pigi, nuvalkiota banalybė. Niekaip negaliu surast sau atsakymo į klausimą: kokia prasmė gyventi? Gal Jūs žinote ir galite pasidalinti?

Laukiu atsakymo.
Irma (vardas pakeistas)

Komentuoja psichologija Tautvilė Gabnytė

Sveiki, Irma,

Pirmiausia, norisi jums padėkoti už drąsą ieškoti pagalbos bei kelti rūpimus klausimus. Skaitant jūsų laišką akivaizdu, kad gyvenime tikrai stokojate palaikančios, suprantančios aplinkos, kuri padėtų įveikti sunkumus, išklausytų, suprastų… Mums ypatingai svarbu turėti žmogų su kuriuo būtų galima pasidalinti viskuo, kas skauda, nes, kaip sakoma – pasidalijus skauda mažiau, todėl svarbu, kad išdrįsote tuo pasidalinti kad ir su visiškai nepažįstamu žmogumi.

Taip pat skubu reaguoti į jūsų mintį apie tai, kad “nebūna visiems viskas gerai”. Žinoma, mes niekuomet nežinosime, kaip yra VISIEMS, tačiau siekti, kad MAN viskas būtų gerai tikrai galime ir turėtume. Akivaizdu, kad šiuo metu jums nėra gerai. Tokiomis situacijomis mes neretai esame linkę išdidinti savo sunkumus, juos perkelti, priskirti kitiems, netgi imame tikėti, kad jiems lygiai tiek sunku kiek mums, išskirtinais atvejais, saugodami save ir bandydami save guosti, įtikime, kad kitiems – daug blogiau nei mums.

Nagrinėjant jūsų gyvenimo istoriją, panašu, kad jūsų savo vertės jausmas yra gerokai kritęs, o tai gali būti susiję su dauguma jūsų laiške minimų dalykų: emociniu motinos šaltumu, draugų negebėjimu priimti ir išklausyti jūsų sunkumų, kaltinimais, kuriuos girdite namie, jausmu, kad negalite įtikti, atlikti gerai… Tikiu, kad visą tai atlaikyti nėra lengva, o atsirandantis tikėjimas, kad vis vien nieko kitaip nebus jūsų savivertę dar labiau smukdo.

Kartu, skaitant visus negatyvius dalykus, kurie jus slegia, randu tokių, kuriais verta pasidžiaugti: esate jauna, perspektyvi, seniausio Lietuvos universiteto studentė, kuriai nereikia mokėti už studijas, kai tikrai nemaža dalis studentų turi tai daryti, taip pat, panašu, kad esate labai stipri, jeigu visą tai, kas vyksta gyvenime šitiek ilgai laikėte savyje. Visi šie dalykai parodo, kad esate kovotoja ir pasiruošusi įveikti gyvenimo siunčiamas kliūtis.

Nepaisant to, kad savivertės stiprinimui labai svarbūs aplinkiniai, kurie galėtų pastebėti jūsų pokyčius, juos įvertinti, jus palaikyti siekiant pokyčių, įmanoma ją stiprinti dirbant tik su savimi pačia. Pasistengsiu čia pateikti kelis patarimus, kuriuos galėsite pritaikyti savo kasdieniame gyvenime ir, kuriems nereikia kitų įsikišimo. Gali būti, kad dalį šių dalykų jūs jau darote, kartais net nesusimąstydama, kokie jie vertingi.

• Galvokite, kuo įmanoma pozityviau apie save. Jeigu sunku tai padaryti (o tikėtina, taip ir yra) prisiminkite, kad nepaisant visų problemų, kurios jus užklupo, jūs esate unikalus, įpatingas ir vertingas žmogus, kuris yra nusipelnęs apie save galvoti teigiamai;
• Meskite iššūkį kiekvienam neigiamam įsitikinimui apie save. Pavyzdžiui, jei galvoje atsiranda mintis “aš niekada nieko nepadarau tinkamao”, iškart savęs klauskite “ar tikrai?”, pasistenkite rasti situacijų, kuomet padarėte kažką gero, tinkamo (pvz.: įstojote mokytis nemokamai);
• Pasidarykite savo stiprybių sąrašą, kuriame būtų surašyti tie dalykai, kurie jums sekasi, jūsų stipriosios savybės, pasiekimai. Šį sąrašą pasidėkite į saugią vietą ir perskaitykite jį kasdien ryte arba vakare;
• Nusistatykite sau kokį nors tikslą, kurį tikrai galėtumėte pasiekti (pvz: jeigu mėgstate bėgioti, galite nusistatyti, kad po mėnesio galėsite nubėgti 5 kilometrus) ir siekite jo;
• Atsiminkite, kad nėra svarbesnio dalyko, už jūsų pačios mintis ir jausmus apie save.

Kalbant apie jūsų paskutinį klausimą laiške “kokia gyvenimo prasmė?”, galiu atsakyti tik vieną – nežinau. Ir niekas kitas nežino. Į šį klausimą visi bando atsakyti, tačiau vieno atsakymo dar niekas nerado. Kiekvienas mes pats įprasminame savo gyvenimą, randame savo prasmę, kuri yra tiek pat unikali kiek mes patys. Tačiau tikiu, kad mūsų visų gyvenimai tampa prasmingais tuomet, kai esame laimingi, džiaugiamės gyvenimu, kažką galime duoti kitam, kai galime kurti ir tobulėti. Todėl baigdama, norėčiau jums palinkėti rasti kažką, kas jums pačiai teiks laimę, užsiimti kūryba, svajoti ir toliau išlikti tokiai drąsiai, kokia buvote rašydama laišką apie save ir savo problemas. Tikiuosi, kad mano mano atsakymas bus nors kiek prasmingas jums.

Sekmės!

Psichologė Tautvilė Gabnytė
Tel.: +37069299188