Man yra 21 metai, tačiau nesu turėjęs visiškai jokių santykių su merginomis

0 (0)

Klausimas: Sveiki, mano laiškas yra gana ilgas, dėl to aš jį padariau nestandartiniu. Iš tiesų aš lankiausi pas daug psichologų ir psichoterapiautų, tačiau vis tiek nesijaučiu gavęs atsakymus. Nuoširdžiai tikiuosi, kad jūs man padėsite.

Problemos tema: „Man yra 21 metai, tačiau nesu turėjęs visiškai jokių santykių su merginomis”

Mano ilgas laiškas yra padalintas į kelias dalis, kad jums būtų lengviau:

1. Man 21 metai ir aš nesu turėjęs jokių artimesnių santykių su merginomis (išskyrus bičiuliškus/draugiškus sąntykius). Dažniausiai pasitaikydavo, kad arba aš patinku ir man nepatinka, arba man patinka, bet aš nepatinku. Budavo ir tokių situacijų, kai man atrodė, kad simpatija abipusė, tačiau kai pradėdavau rodyti dėmesį, mergina vaidindavo abėjingą ir apsimesdavo, kad nepatinku arba specialiai sudarydavo kliūtis, kurias man reikia tarsi įveikti, ir kūrių aš labai nemėgstu (tų kliučių).

2. Vienas draugas yra ne kartą sakęs, kad man patinka visiškai ne mano tipo merginos (jis iš dalies teisus).
Aš pats esu inteligentiškas intelektualas, individualistas, plačių pažiūrų, introvertas, filosofiškas ir (giminaičiai yra sakę) nuo vaikystės gudruolis.
Mano MBTI testo rezultatai visada būna INTJ ir aprašymas taip pat atitinka.

Man patinka tokio tipo merginos, kurios dažniausiai mėgsta fotografuotis, paprastai tariant, „Indrės Burlinskaitės ir Simonos Starkutės tipas”. Tokios merginos, kurios moka atrodyti gražiai, seksualiai ir gundančiai, rūpinasi savimi, turi estetišką skoni (makiažui, drabužiams ir t.t.), sportuoja (ir mane galėtų paskatinti sportuoti) (kartu sportuoti, pvz. bėgioti, yra linksmiau). Merginos intelekto koeficientas man nėra labai svarbus – svarbiau, kad tiesiog ji suprastų, ką aš sakau ir apie ką kalbu. O šiaip su mylimų žmogumi ir kartu tylėti gera.

Kai kas pasakytų, kad tokiai merginai reikia turtingo vyro, kuris ją galėtų išlaikyti ir patenkinti jos poreikius. Tiesą sakant aš nenorėčiau išlaikytinės. Geriau, kad mergina savo išvaizdai ir drabužiams užsidirbtų pati, o aš pilnai sutikčiau patenkinti pagrindinius jos poreikius ir (bent iš dalies) bendrus mūsų šeimos finansinius poreikius.

Taip pat galima susidaryti įspūdį, kad aš noriu gražuolės merginos vien dėl to, kad galėčiau pasirodyti prieš kitus, iš tiesų tai yra gal tik 15% tiesos. 85% tiesos yra tokia, kad turiu labai estetišką/subtilų skonį merginų atžvilgiu ir noriu gražuolės merginos dėl savęs, o ne dėl kitų.

3. Prisipažinsiu, yra 2 merginos, kurios man patinka ir su kuriom be pastangų pavyko užmegsti santykius, tačiau tie santykiai į priekį nejuda. Viena iš tų merginų mano, kad mes tiesiog per daug skirtingi (be to, per pažinties laiką turėjo kelis vaikinus ir šiuo metu yra užimta), o kita mergina turi vaikiną ir į savo santykius su juo žiūri labai atsakingai.

4. Tai paprastai kalbant, aš nežinau, kame problema. Gal aš išoriškai kitiems žmonėms (taip pat ir merginoms) sudarau įspūdį, kad esu mėmė.
Gal kitiems (taip pat ir merginoms) atrodau, kaip kvailys, ar per daug šaltas – neemocionalus (mano charakterio tipui yra būdingas „šaltumas”).

5. Gal atsakymų reikia ieškoti vaikystėje. Mano tėvai labai dažnai ginčydavosi dėl tam tikros priežasties, kurios nenoriu minėti – tiesiog tėvas turėjo didelę problemą. Kai man buvo 8 metai, mano tėvas išvažiavo į savo gimtinę – Ukrainą ir aš jo visiškai nepasigedau. Mokykloje nuo 1 iki 9-11 (imtinai) klasės kentėjau nuo patyčių. Iš mamos beveik niekada nesulaukdavau palaikymo žodžių ar elementarios meilės, vien tik pažeminimai, itikinėjimas, kad esu kvailas ir nieko nepasieksiu bei kiti dalykai. Paprastai kalbant – patyriau psichologinį smurtą. Maždaug 12 klasėj pas mane atsirado paranojos simptomų, o vėliau smarkiai sutriko miegas. Mano „idėjos” tarpais būdavo panašios į „kliedesius” ir buvo susijusios su viena tematika. Taip pat kentėjau nuo nepilnavertiškumo komplekso. Tačiau, nepaisant sudėtingos būsenos, sugebėjau išlaikyti egzaminus ir įstoti į Vilniaus Universitetą – vieną iš sudėtingiausių ir žinomiausių specialybių.(neviešinsiu pačios specialybės pavadinimo). Pirmas kūrsas praėjo dar labai gerai ir mano simptomai sumažėjo. Tačiau pavasarį simptomai paūmėjo. Kai jau nelabai galėjau ilgiau slepti savo problemos nuo aplinkinių, jie pradėjo pastebėti, kas su manim darosi. Vėliau, liepos mėnesį, neapsikentęs kreipiausi pas psichiatrą. Gydytojas paskyrė vaistų, kuriuos vartojau pusę metų ir tą laikotarpį gyvenau be simptomų, tačiau mano intelektiniai gebėjimai suprastėjo – rudens sesijoje neišlaikiau nei vieno egzamino ir paėmiau akademines atostogas (dėl ligos). Tuo metu oficiali diagnozė buvo Šizotipinis sutrikimas. Kiek vėliau nutraukiau vaistų vartojimą ir 4,5 savaitės lankiausi psichiatrinėje ligoninėje – dienos stacionare – tai vyko šį ankstyvą pavasarį. Kol „gulėjau” ligoninėje, pradėjau užsiimti savęs ugdymu ir pozityvaus mąstymo praktika, kurie man labai padėjo.

6. Šiuo metu nejaučiu jokių simptomų, nevartoju jokių vaistų ir jaučiuosi (palyginus) daug daug geriau. Turiu tris simpatijas, iš kurių tik su viena yra kažkokių nedidelių šansų, tačiau šiuo metu tik į ja dedu viltis. Anksčiau iš jos kūno kalbos perskaičiau, kad jai labai patinku, tačiau ji vis tiek kažkuo nepatenkinta (nepaisant šitos problemos, aš vis tiek labai labai noriu su ja draugauti).

Pavyzdžiui, kai ji klube pamatė mane šokantį su kita, norėjo iškelti pavydo sceną, bet jos draugai ją sulaikė.
Kitas atvėjis, turėjau galimybę pabūti su ja jos draugų kompanijoj. Draugai norėjo palikti mus vienus ir sakė, kad „mes kartu gražiai atrodom”, o ji juokėsi ir nenorėjo būti palikta kartu su manim.

Jeigu man teks nusivilti ta mergina – tai nebaisu nusivilti – „nugriūsiu, atsistosiu ir nueisiu”.
Be to, dėl moters meilės trūkumo neturiu apetito ir numečiau šiek tiek svorio (mano svoris ir taip mažas: dabar 53 kg, o ūgis 181 cm) taip pat nemažai rūkau (kas anksčiau nebuvo būdinga). Tačiau šita kančia, palyginus su tuo, ką teko patirti, yra menkniekis.

7. Tai va, išdėsčiau visą informaciją, kurios gali prireikti sprendžiant šiuos klausimus:
„Kaip pakomentuotumėt visą mano istoriją?”
„Ką daryti, kad susirasčiau merginą?”
„Kaip elgtis, jeigu aš nemoku užmegsti artimų santykių su mergina, tačiau žinau visą teoriją, kaip tuose santykiuose reikia elgtis? (pvz. kartais be priežasties padovanoti gėlių ir/arba apkabinti, padėti namų ruošoje, būti tuo pat metu švelniu ir tvirtu vyru ir t.t.)
„Ar įmanoma numalšinti skausmą ir atskleisti visas savo galimybes be merginos?”
„Ką papildomai norėtumėte paminėti, tačiau aš apie tai nepaklausiau?”

Lauksiu atsakymų, Evaldas (vardas pakeistas)

Atsakymas: Sveikas, Evaldai. Laiške pasidalinai savo išgyvenimais ir mintimis, ačiū Tau už tai. Toliau pamėginsiu atsakyti į laiške užduotus klausimus.

Pirmasis Tavo klausimas – kaip pakomentuočiau visą Tavo istoriją. Na, nesu tikra ką būtent norėtum sužinoti, apie ką konkrečiai tikėtumeisi išgirsti komentarą, tad šioje vietoje ir nenorėčiau nieko komentuoti. Tačiau norėčiau pridurti, jog svarbu, kad drąsiai daliniesi savo išgyvenimais ir ieškai būdų, kaip išspręsti sunkumus.

Antras ir trečias klausimai tarpusavyje ganėtinai susiję. Kaip apibūdini pats save – esi intravertas ir racionalus žmogus. Tad panašu, kad čia gali ir slypėti visi sunkumai. Tokiems žmonėms dažnai sunku užmegzti romantinius santykius, nes tai reikalauja bendravimo ir viliojimo paslapčių supratimo, kurių neįmanoma įstatyti į matematines formules, taisykles. Tokiems žmonėms gali būti sunku „perskaityti“ kito žmogaus emocijas ir jausmus, o taip pat dalintis ir savo jausmais. O jausmų perpratimas santykiuose yra svarbus – būdami empatiški, mes suprantame, kodėl žmogus elgiasi vienaip ar kitaip, parodome supratingumą, palaikymą ir atitinkamai reaguojame į jo jausmus. Žinoma, santykiuose nemažą vaidmenį atlieka ir atviras bei nuoširdus kalbėjimas apie santykius – apie tai, kas vyksta, kaip aš jaučiuosi būdamas/-a vienoje ar kitoje situcijoje, kas patinka, o kas ne, ko tikiuosi iš tarpusavio bendravimo ir t.t. Taigi tokie žmonės turi galimybę tobulėti ir visų šių subtilybių mokytis. Kaip suprantu iš laiško, visai neseniai pradėjai domėtis savęs pažinimu ir ugdymu, taigi pirmus žingsnius žengei. Iš tiesų, vieno universalaus būdo, kaip užmegzti ir palaikyti santykius nėra – kiekvienam žmogui tinka vis skirtingi dalykai. Tad toliau belieka pasikaustyti kantrybe ir bandyti suprasti jausmų pasaulį, tiek savo, tiek kitų žmonių. Minėjai, kad yra mergina, su kuria „yra viltis užmegzti santykius“, tad tai galėtų būti puiki proga pradėti kalbėtis ir suprasti apie tai, kas vyksta, kokio bendravimo galima būtų tikėtis iš tavęs bei merginos.

Taip pat klausi, ar įmanoma numalšinti skausmą ir atskleisti savo galimybes be merginos. Nesu tikra, apie kokį būtent skausmą ir galimybes rašai. Jei kalbi apskritai galimybes, kaip žmogaus potencialo, tai greičiausiai kito žmogaus buvimas šalia nėra privalomas. Kiekvienas žmogus yra atsakingas pats už save, tad kiek tu save atskleisi, parodysi savo gebėjimus, priklauso nuo Tavęs. Šiuo atveju pats gali rinktis, kurioje srityje norėtum save atskleisti: tai galėtų būti mokslas ar darbas, naujas pomėgis ar įdomi laisvalaikio veikla. Atrasdamas naujų dalykų apie save, pamatysi naujų krypčių ar sričių, kurios bus įdomios, tave trauks ir kur galėsi toliau atsiskleisti.

Linkiu sėkmės, drąsos ir kantrybės atradant save ir santykius su kitais.

Psichologė Gintė Jaseliūnaitė