Mano emocijos kažkur dingo!

0 (0)

Klausimas:

Sveiki,

Man 21 metai. Jaučiuosi labai keistai. Jau porą metų mano emocijos kažkur dingo! Nejaučiu ne tik pasitenkinimo, bet negaliu normaliai netgi depresuoti… Visą laiką esu priverstas vaidinti emocijas, kurių nejaučiu krūtine. To pasekoje tampu vis labiau asocialus, draugai vengia manęs. Nebėra stimulo gyventi. Viskas paliko maždaug „nesvarbu”… Žmonių kompanija padeda kilstelėti emocijas į viršų, bet kitą dieną atsikėlus viskas grįžta prie „nulio”. Jaučiu kaip prarandu savo asmenybę ir negaliu to sustabdyti… Emocinis štilius suteikia truputį privalumų – nebejaučiu jokio streso, esu visiškai ramus… Bet jeigu ankščiau nerimas priversdavo stotis, kovoti dėl geresnės vietos po saule – dabar tai tiesiog nesvarbu. Labai suaktyvėjo racionalusis protas. Galiu valandų valandas racionalizuoti ir tai persikelia į bendravimą su kitais žmonėmis. Jiems nepatinka mano šaltos loginės išvados. Norėčiau tai kaip nors susieti su emocijomis, bet jau pora metų negaliu jomis pasidalinti su kitais. Tokiomis sąlygomis labai sunku užmegsti naujus santykius, siekti tikslų, susirasti darbą ir apskritai gyventi. Visa ši nekontroliuojama situacija sukelia tik pyktį, irzlumą, patalogišką savistabą į ką pavirtau… Kaip grįžti į senas geras vėžias?

Ačiū,
Marius

Atsakymas:

Sveikas Mariau,

Skaitant tavo laišką panašu, jog emocijos yra atskirai funkcionuojanti asmenybės dalis, kuri kartais dingsta, kartais sugržta į mūsų gyvenimus. Laiške aprašydamas savo problemą tu labai aiškiai ir konkrečiai nurodai, jog tavo emocijos dingo (tiesiog staiga, kažkur). Bet atidžiau pažvelgus į tavo pateiktą situaciją akivaizdu, jog patiri tikrai nemažai emocijų (tik galbūt šiuo metu daugiau iš jų neigiamų).

Tikriausiai ir šį laišką parašei vedinas šios “nekontroliuojamos situacijos sukelto pykčio, irzlumo”. Rašydamas taip pat ne kartą puikiai atskleidei savo savijautą, kas rodo, jog suvoki, kaip jauties, gebi įvardyti savo išgyvenimus: nurodei, jog jautiesi keistai, dabar dažniausiai nebejauti streso, esi ramus, tavo emocijos svyruoja (pakyla ir vėl grįžta prie “nulio”).

Todėl suprantu, jog dabar sunkiausias tau apatijos viskam jausmas, kuomet nepatirti pasitenkinimo ar net negalėti, kaip rašei “normaliai depresuoti”. Sutinku su tuo, jog kiekvienas iš mūsų nori jausti džiaugsmą, pasitekinimą gyvenimu, tačiau negaliu nesustoti ties tavo poreikiu “depresuoti”. Labai gaila, jog žiniasklaidoje taip paplitus informacijai apie depresiją, pagalbą sergantiems, depresijos sąvoka tapo iškreipta, neteisingai vertinama. Neretai “depresavimas” įvardijamas kaip būtinas, įprastas kiekvieno išgyvenimas. Tikrai nerašysiu apie šį psichinį sutrikimą, tik noriu paminėti, jog “depresuoti” kiekvienam iš mūsų tikrai nebūtina, o tu turėtumei pasidžiaugti, jog jautiesi ramus ir gali išvengti stipraus prislėgtumo būdingo depresijai.

Žinoma, tave šiuo metu neraminanti apatija viskam, susidomėjimo, pasitenkinimo praradimas taip pat yra tikrai labai stipri, nemaloni emocija. Todėl siekdamas pokyčių pasistenk kuo daugiau laiko leisti kartu su draugais, šeima. Buvimas tarp kitų neleis jaustis vienišam, nereikalingam. Nors galbūt dabar ir atrodo, jog neturi jokio noro, energijos, stenkis susidaryti dienotvarkę ir būti kuo labiau užsiėmusiu. Bandyk kuo daugiau judėti, užsiimti fiziniu aktyvumu, nors ir nelengva save motyvuoti, bent išeik dažniau pasivaikščioti. Išsikelk tikslų, mažesnių ar didesnių, pamąstyk, kaip galėtumei juos pasiekti.

Taip pat labai svarbu, jog stengtumeisi analizuoti, kontroliuoti savo mintis. Jei manysi, jog esi asocialus, tavo mintys niekam nėra įdomios, nenuostabu, kad draugai tikrai nenorės bendrauti su tavimi ir taip dar kartą patvirtins, sustiprins tavo klaidingas mintis apie save. Mūsų mintys yra labai galingos, pajėgios keisti mūsų elgesį bei savijautą. Todėl pats stenkis patikėti ir kitiems parodyti, jog keitiesi, nesi bejausmis ar asocialus.

Psichologė Indrė Kazlauskaitė
El. paštas: psichologe.indre@gmail.com